Tiek gyvenimo būdas, tiek pasirinkta profesija leidžia gyventi truputį kitaip. Daugeliui įprastas lovos-darbo režimas 8:00-17:00 man netiktų. Galiu keltis 3 valandą ryto arba galiu 11 valandą išeiti pasivaikščioti į mišką. Tad dienotvarkės laisvė, jeigu į savo konkursą priimtų PinkCity, atsidurtų trečiojoje sąrašo eilutėje.
Per praėjusį mėnesį net dukart patirta tampri laiko būsena, kai laikas tįsta ir tempiasi, neskuba, leido dar kartą apmąstyti daugelio mūsų veiksmų kvailumą. Pyktis, melas, pavydas, atrodo, lieka taip toli, kaip tik nori jį pasiųsti. Ir vienintelis tai lemiantis veiksnys – mūsų norai ir veiksmai.
Pirmasis įvykis – Palangoje, kurioje teko nakvoti dėl vieno iš projektų Klaipėdoje. Atrodytų, Palangoje lipant į automobilį likusi 30 minučių atkarpa yra pernelyg trumpa, tvarkingai suspėti į susitikimą Klaipėdoje. Ir tereikia norėti pamatyti jūrą ir sąmoningai pavėluoti. Tada belieka paleisti savo mintis, bangos visus sąmonės valymo darbus atlieka už mus visus.
Antroji situacija – tai paprastas sprendimas skirti laiko sau, derinti darbo užduotis, tačiau pirmenybę paliekant asmeninei savijautai. Todėl kažkiek nejaukiai 🙂 galima pasijausti tuščioje Trakų kavinėje, bet ramybė, poilsis ir skanūs pietūs – garantuoti.
Dažnai girdžiu priekaištus, jog gyvenimas sunkus, ekonomika krenta žemyn ir visi žmonės kiaulės… Nesutinku ir nesutiksiu nei su vienu šiuo teiginiu, visą pasaulį valdome mes patys. Tik nuo mūsų priklauso, ką darome, kuo rūpinamės ir kaip skubame gyventi. Gali atrodyti keista, tačiau tik mes patys sprendžiame, kiek greitai bėga laikas. Užsimerkite, virskite robotais ir gyvenimas prašuoliuos. Sustokite, išjunkite televizorių, stebėkite pasaulį ir gyvenkite – pailgs laukti rytdienos 😉
P.S. PinkCity sąrašo 1 vietoje įrašyčiau gyvenimo darnos (harmonijos, savipankamumo) jausmą, 2 vieta atitektų jaukiems santykiams su artimiausiais žmonėmis, 4 vieta – galimybei kartais pabūti vienam su savo mintimis (pavyzdžiui, bėgant eilinę 10 km dienos normą). Visa kita, spėju, patenka į ankstesnius punktus.
