„Wikipedia“ sufleruoja („Indoor ski slope“), kad šiuo metu pasaulyje yra apie 40 uždarų ir visus metus nepertraukiamai veikiančių slidinėjimo kompleksų. Dar 8 šiuo metu statomi.

Kaip žinia, rugpjūčio pabaigoje Druskininkuose atidarytos uždaros slidinėjimo trasos ilgis – 460 metrų. Šiuo metu tai 4-a ilgiausia uždara kalnų slidinėjimo trasa pasaulyje po „AlpinCenter“ Vokietijoje (640 m), „SnowHall“ Prancūzijoje (620 m) ir „SnowWorld“ Olandijoje (520 m). Garsusis „Ski Dubai“ Jungtiniuose Arabų Emyratuose teturi 400 m ilgio trasą.

Skaičiuojama, jog žiemos pramogų kompleksas atsipirks per 15 metų, jei per metus jame apsilankys 130-140 tūkstančių lankytojų – t.y. bent po 500 lankytojų per dieną.

Įspūdis

Man, žiemos sezono mėgėjui, sniegas ir šaltis yra žymiai labiau smagus laisvalaikis, nei karštis ir saulė, todėl nieko nuostabaus, kad po darbų užsukęs į Druskininkų slidinėjimo centrą likau nuoširdžiai sužavėtas. Neturiu ir nerandu nuotraukų to vaizdo, kai pasistatai automobilį, o virš tavęs – metalo konstrukcijų miškas. Vien jau tai daro įspūdį.

Dar didesnis šokas ištiko, kai atvažiuodamas turėjau dengtis nuo rugpjūčio pabaigos saulės ir automobilio termometras rodė +20 laipsnių, o kepinanti saulė vertė nejaukiai jaustis net su lininiais marškiniais. Ir nuo tos kaitros iki akivaizdaus noro kuo skubiau mautis pirštines – gal tik 15-20 minučių skirtumas, kol įsigyji bilietą, persirengi ir surandi įėjimą į trasą.

Tada ir atsiveria visas inžinierių darbo grožis – kai patenki į didžiulį šaldytuvą, kurio pradžios ir pabaigos nematai dėl „sningančio sniego“, o lempų šviesos kuriama prieblanda, atrodo, perkelia į kitą pasaulį.

Kur tobulėti?

Nors lengva ranka ir dabartinę „Snoras Snow Arena“ būklę įvertinčiau puikiai, tačiau mažos smulkmenos leistų dar labiau pagerinti lankytojų įspūdžius:

  1. nuorodos kelyje iš Druskininkų – nors nuo pirmosios „Statoil“ degalinės posūkio daugiau niekur nereikia keisti važiavimo krypties, tačiau visgi trūksta kelio ženklų ir atstumą rodančių skaičiukų prie tų 3-4 pagrindinių sankryžų (važiuojant iš Vilniaus), tai leistų ramiau jaustis visiems, važiuojantiems pirmą kartą;
  2. automobilių stovėjimo aikštelė – neaišku, kur ir kaip važiuoti, paprasta schema prie įvažiavimo šį nesklandumą išspręstų;
  3. slidinėjimo įrangos karučiai/vežimėliai – vienu metu tempti visą aprangą, specialius batus ir slides su pasparomis yra tikrai nepatogu, o atstumas nuo stovėjimo aikštelės iki galutinės persirengimo vietos ~400-500 metrų, todėl reikėtų pagalvoti apie specialių karučių (pavyzdžiui, kaip oro uostose) galimybę;
  4. informacija prie kasų – įėjus prie kasų tenka kalbinti pardavėjas ir klausinėtis bazinės informacijos, ką galėtų išspręsti paprastas info terminalas su specialiu vartotojo vedliu, sujungtas su automatizuotu bilietų pardavimu – tada kasininkės vykdytų tik mokėjimo priežiūros funkciją ir spręstų nestandartines situacijas;
  5. varteliai į persirengimo zoną – nepatogu su visa manta brautis, reikia keisti tvarką arba vartelius;
  6. persirengimo zonos/slidinėjimo zonos schema – pirmą kartą reikia spėlioti arba vadovautis nuojauta, kur pati zona yra, kodėl santykinai mažai persirengimo kabinų. Su tuo susijęs klausimas ir dėl tualetų bei dušų vietos – ji persirengimo zonoje nėra akivaizdi, todėl reikėtų aiškios ir matomos schemos. Tas pats galioja ir slidinėjimo zonai;
  7. „šlapi“ plėmai sniege – spėju, dėl galutinai nesuderintos įrangos 2-3 trasos vietose sniegas „nugremžtas“ ir susidaręs ledas – tai pavojinga ir kartu mažina malonumą slidinėti;
  8. keltuvas – pirmą kartą atvykstančius reikėtų instruktuoti, kaip teisingai sėstis (kad skaudžiai negauti į paslėpsnius), kaip užlenkti apsaugą, kaip susikelti kojas, kaip nulipti iš keltuvo;
  9. pati trasa – neužbaigta snieglenčių zona, nėra normalių tramplynų slidininkams, ką jau bekalbėti, jog ir pagrindinėje trasoje sniegu nepadengta ~ketvirtadalis trasos pločio;
  10. kavinių zona – nėra schemos, per sudėtingas nusileidimas (gal reikia lifto?) iš antro aukšto į pirmąjį.

Tiek viduje, tiek išorėje dar daug nepabaigtų darbų – darbininkai dar pluša prie gerbūvio, įrenginėja viršutinę kavinę (apatinė ir viršutinė trasos neveikia), daug kur kabo atviri laidai ir pan.

Kaip šiek tiek kvanktelėjusiam dėl technologijų, gana apčiuopiamas trūkumas – menka mobiliojo ryšio kokybė, nėra jokio bevielio tinklo (išskyrus mokamą Zebra kažkur toli prie kavinių ar kasų, t.y. normaliu būdu nepagaunamą), todėl iš trasos siųsti nuotraukas, pavyzdžiui, į „Facebook“, yra tikra kančia.

Vietoj išvadų

Šiuo metu slidinėjimo kompleksui priekabus vertintojas duotų kokius 6-7 balus, tačiau man, mėgėjui, tai tikrai dėmesio verta pramoga. Sudėjus su antrosios pusės noru mėgautis SPA malonumais, mūsų vizitai į Druskininkus dabar taps tikrai dažnesni, jeigu ne reguliarūs. Slidinėjimo pusdienio kaina su sava įranga sieks apie 60 Lt, o visą komplektą (net rūbus) nuomojantis – apie 100 Lt.

Reikia tikėtis, jog mano paminėtus ir kitus trūkumus komplekso valdytojai sugebės deramai išspręsti ir tai bus tikrai viso regiono traukos objektas (beje, jau dabar tarp lankytojų girdėjau ir lenkiškų, ir latviškų pokalbių).

Komplekso statybos kaina siekia apie 110-120 mln. litų, iš kurių beveik pusė yra ES paramos lėšos. Kovojantys prieš korupciją specialistai neoficialiai skaičiuoja, jog šio projekto finansavimo schema – dar viena juoda dėmė Druskininkų mero Ričardo Malinausko biografijoje (su tuo susiję ir statybinės bendrovės finansinės problemos). Neva reali projekto kaina siekė apie 50-60 mln. litų, o likusi dalis nusėdo Druskininkų mero pasirinktose įmonėse. Nežinau, kiek tame tiesos, tačiau jeigu objektas pasiteisins, tai kartu ši sėkmė nuplautų ir pačius kaltinimus merui.