XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: Seimo rinkimai (Page 1 of 2)

Apie politikus su 141-uoju partijos sąrašo numeriu

LRT televizijos žurnalistei Mildai Vilikanskytei komentavau, kodėl dalis politikų siekia gauti 141-ąjį savo partijos Seimo rinkimų daugiamandatės sąrašo numerį. Kelios mintys:

„Tu renkiesi paskutinį, kad galėtum būti šiek tiek išskirtinis. Apskritai rinkimai yra apie tai, kad tave pastebėtų, pamatytų ir kada tave pažymėtų, tavo numerį“, – komentuoja komunikacijos specialistas Liutauras Ulevičius.

[..]

„Paskutinis sąrašo numeris yra patapęs, pavadinkim, tokia skaistykla politikams, kurie ką nors prisidirba. Ir kurie šiaip tarsi, taikant aukštus standartus, nelabai galėtų dalyvauti rinkimuose“, – teigia L. Ulevičius.

Į reportažą nepateko dar kelios mintys:

  • Virginijaus Sinkevičiaus sprendimas DSVL sąraše – labiau ženklas, kad politikas nenori būti Seimo nariu, bet reikia, šį kelią rinktųsi tik išskirtinėse aplinkybėse
  • Ignas Vėgėlė LVŽS sąraše – simbolika ir kartu būdas išvengti tiesioginės konfrontacijos su partijos senbuviais ir bandymas gauti geresnes pozicijas savo atsivestiems kolegoms

Visas vaizdo reportažas ir tekstinė versija – LRT portalo publikacijoje: „Patekti į Seimą galima ir iš paskutinės sąrašo vietos: kas šįkart atsidūrė pabaigoje?“.

Apie J.Narkevič namo statybas ir įkaitais laikomą valdančiąją koaliciją – Žinių radijas

„Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ apie Jarslov Narkevič namo istorijos vertinimą ir pasekmes kalbino Aurimas Perednis.

Mano pagrindinės mintys:

– 2016-ųjų pabaigoje LVŽS programoje buvo aiški nuostata kovoti prieš korupciją ir mažinti valstybės lėšų švaistymą, didinti skaidrumą, padėti žiniasklaidai aiškintis neaiškius atvejus.

– Dabar yra vienas aiškus klausimas – namas stovi, o skola „kabo“. Ir niekas, panašu, šitos situacijos aiškintis nenori. Tai korupcijos apraiška, gerai, kad žiniasklaida kelia tokius klausimus.

– Valstiečiai yra patekę į įkaito situaciją, kai 2019 metų birželį pasirašė koalicijos susitarimą su lenkais, tvarkiečiais ir socialdarbiečiais. Didžioji dauguma yra patekusi į jų manipuliacijas ir tenka gelbėti savo koalicijos „draugus“. Vertybinės nuostatos, su kuriomis valstiečiai atėjo į rinkimus, yra paliktos kažkur šone.

– Virsmas nebuvo momentinis. Iš pradžių prieš korupcijos apraiškas buvo kovojama, tai paskui pagrindinis tos antikorupcinės vėliavos nešėjas Vytautas Bakas tapo nebepriimtinas, jis išėjo iš valdančiosios daugumos.

– Lūžis įvyko sudarius koaliciją, visokių gražulių priėmimas į savo gretas reiškė, kad tampama tiesiogiai ar netiesiogiai jų bendrininkų ir principų nešiotoju. Tie, kas nenorėjo taikytis, kas norėjo tęsti pirminę liniją, jie tapo nebepageidaujami.

– Tai reputacinis smūgis ir pasitikėjimo praradimas vėl bus. Aišku, ne visai visuomenei svarbu korupcijos mažinimas arba kova prieš korupciją, tai atitinkamai visa visuomenė nereaguos. 2016 metais tai buvo vienas iš konkurencinių pranašumų, kuo valstiečiai pasižymėjo, kuo buvo gera kartu dirbti, nes matėsi, kad mes kartu dirbam mažindami korupcijos apraiškas, kovodami prieš valstybės lėšų švaistymą, didindami efektyvumą, tačiau kiek dabar likę tų rinkėjų, kuriems anuomet buvo svarbu gretose… Sakyčiau, nubyrėjimas jau buvo žymus jau anksčiau, kai buvo sėkmingai pradėta prieš mgbaltic’us ir kitus veikusius politinę sistemą, bet toliau ta kova ties Vytauto Bako tyrimu sustojo. Toliau tos veiklos, rekomendacijos, kurios buvo numatytos tyrime, jos kažkaip įgyvendinamos labai iš lėto, o kai kurios visiškai sustojusios.

– Šiai istorijai plėtotis yra per mažai laiko. Iki Seimo rinkimų per mažai laiko priimti svarbius sprendimus ir politinės valios gali būti per mažai. Jeigu su Jaroslavu Narkevič jau anksčiau situacija buvo įkaitusi ir tas sprendimas brendo, bet net tada LLRA vadovybei jai užstojus nebuvo pasipriešinta. Jau tada nebuvo politinės valios eiti į konfliktą. Tai dabar, likus kažkur 20 savaičių iki rinkimų, laiko gali pristigti ir tai gali būti esminis faktorius.

– Be koalicijos pabaigti kadenciją – galimas scenarijus, tačiau tam reikia politinės valios ir drąsos, nes tai reiškia, kad valstybės lieka be Vyriausybės sudėtingu momentu arba bent jau be esminio Vyriausybės narių palaikymo. Tai klausimas, kaip į tai reaguotų opozicija. Galbūt opozicija galėtų konstruktyviai paremti mažumos Vyriausybę ikirinkiminiu laikotarpiu, tačiau dabartinėje situacijoje tai būtų išties sudėtingas sprendimas.

iš ziniuradijas.lt

Laidos įrašas „Kaip Jūs vertinate istoriją dėl ministro J. Narkevičiaus namo rekonstrukcijos?“ radijo stoties interneto svetainėje. Mano pasisakymas – nuo 44:30 iki 51:00.

Esminis klausimas kandidatams į Konstitucijos sargus – dėl 3 procentų „pradžios“

Gruodžio pradžioje vykusioje VRK įkūrimo šimtmečio minėjimo šventėje su buvusiais kolegomis diskutavome, jog šiuo metu daug politologų ir politikų dėmesio sulaukęs Seimo rinkimų daugiamandatės apygardos „kartelės nuleidimas“ savaime nėra problema.

Venecijos komisijos Gerosios rinkimų praktikos kodeksas

Problema yra tokio pakeitimo sumanymas ir įgyvendinimas likus mažiau negu metams iki rinkimų. Tokį esminį rinkimų sistemos pakeitimą kaip netinkamą ir keliantį pagrįstus įtarimus įvardina dar 2002 metais Europos Tarybos patvirtintas Gerosios rinkimų praktikos kodeksas ir jo lydintieji dokumentai.

Europos Tarybos Venecijos komisija savo 51-ojoje plenarinėje sesijoje 2002 metų liepos 5-6 patvirtino Rinkimų gaires, kurių II skyriaus 2 straipsnio b punkte nustatė: „Pamatiniai rinkimų teisės elementai, ypač rinkimų sistemos pagrindai, rinkimų komisijų narystė ir rinkimų apygardų ribos neturėtų būti keičiami likus mažiau nei metai iki rinkimų arba turėtų būti įtvirtinti Konstitucijoje arba aukštesnės galios teisės akte nei įprasti įstatymai“.

Tų pačių metų spalio 18-19 dienomis ta pati komisija pateikė Aiškinamąją ataskaitą, kurios 65 punkte paaiškino, jog „Nėra taip, jog pats rinkimų sistemos keitimas būtų blogas dalykas – visada galima tobulinti – kiek pats dažnas keitimas ar keitimas prieš pat (likus mažiau nei metai) rinkimus. Net kai nesiekiama manipuliuoti, pokyčiai visada atrodys motyvuoti tiesioginių politinių partijų interesų“.

Dar svarbesnė yra ataskaitos 66 punkto nuostata, jog „[..] sprendimas būtų nurodyti Konstitucijoje, kad jeigu rinkimų įstatymų yra keičiami, tai artimiausiems rinkimams vis dar taikoma senoji sistema (bent jau kai rinkimai vyksta greičiau nei per metus nuo pakeitimo), o pakeitimai įsigalioja po jų“.

Akivaizdu, kad mandatų paskirstymo riba – esminė rinkimų sistemos dalis ir nuostata, todėl šiuo metu vykstantis Seimo rinkimų įstatymo pakeitimo procesas, kuriuo siūloma naują tvarką taikyti jau šįmet, būtų ne kas kita kaip šios Europos Tarybos rekomendacijos pažeidimas.

Beje, šio pažeidimo nepaneigia ir sisteminis kitų Venecijos komisijos dokumentų aiškinimas – skubaus ir tiesiogiai naudą patiems keitėjams nešančių esminių rinkimų nuostatų keitimo nepateisina jokie kiti komisijos dokumentai (ypač – žemesnės teisinės galios Europos Tarybos rekomendacijų vykdymo ataskaitos).

Šis pažeidimas iškelia du dėmesio vertus klausimus.

Pirmas, tai teisiniai būdai ištaisyti parlamento klaidą, jeigu Prezidento veto bus atmestas. Kaip žinia, Konstitucija aiškiai numato subjektus, kurie gali pateikti skundą Konstituciniam teismui dėl įstatymo atitikties Konstitucijai. Tačiau neatmestina, kad Seime pakankama grupė narių nesusiformuos. Lygiai taip pat gali būti, jog net ir tokį skundą pateikus, Konstitucinis teismas nenuspręs jo nagrinėti skubos tvarka.

Tokiu atveju Seimo rinkimų įstatymas užprogramuoja įdomią bylą šių metų lapkričio-gruodžio mėnesiais, kai VRK paskelbs galutinius Seimo rinkimų rezultatus daugiamandatėje rinkimų apygardoje. Seimo rinkimų įstatymo 86 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad „Partijos, iškėlusios kandidatus į Seimo narius [..] Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimus [..] ne vėliau kaip per 24 valandas po to, kai oficialiai paskelbiami rinkimų galutiniai rezultatai, gali apskųsti Seimui ar Respublikos Prezidentui. Tokiais atvejais Seimas ar Respublikos Prezidentas ne vėliau kaip per 48 valandas kreipiasi į Konstitucinį Teismą su paklausimu dėl Seimo rinkimų įstatymo pažeidimo“.

Įstatymas nei Seimui, nei Prezidentui nesuteikia laisvės spręsti, ar perduoti skundą Konstituciniam teismui, todėl tokia nuostata iš esmės užprogramuoja neišvengiamą ginčą dėl dalies mandatų. Tokį skundą visada bus prasminga teikti partijoms, kurios gaus daugiau negu dabartinė (5 proc.) riba.

Ir čia iškyla antras, dar įdomesnis klausimas.

Kaip žinia, būtent šį pavasarį Seimas skirs tris naujus Konstitucinio teismo teisėjus, kurių kandidatūras pateikė Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkas. Todėl klausimas yra ne toks jau paprastas – kaip įstatymo pažeidimą padaręs Seimas sugebės išvengti interesų konflikto ir paskirti tris šiuo paskyrimu nesuvaržytus ir nepriklausomus teisėjus, kurie, beveik nebejotina, turės nagrinėti bylą dėl šio įstatymo pažeidimo?

Tad esminis klausimas trims kandidatams – ar tokios bylos atveju jie nusišalintų?

Girdėti argumentų, jog tokio pareigos nusišalinti aiškinimo atveju (dėl nuolatinio interesų konflikto regimybės) Konstitucinis teismas visai negalėtų vertinti Seimo priimtų teisės aktų, tačiau Seimo rinkimų pagrindai visgi yra išimtinė situacija ir konkrečiu atveju suinteresuotiems Seimo nariams, o ne jų atstovaujamiems piliečiams, asmeniškai svarbi. Būtent apie tokios situacijos pavojų ir įspėja Venecijos komisija.

Komentaras skelbtas naujienų portale 15min.lt.

„Biudžetas 2012“ (konservatorių dovana liberalams)

Pastaraisiais metais visuose rinkimuose (2008 m. Seimo, 2009 m. Europos parlamento, 2009 m. Prezidento, 2011 m. savivaldybių tarybų) savo balsą atidaviau už konservatorių partijos arba jos remtus kandidatus. Pastarosios pora savaičių leido suprasti, kad smarkiai klydau – tokio tiesmuko pataikavimo vienai (nors ir didelei) rinkėjų grupei niekada negalėjau sapnuoti net blogiausiame sapne. Viena po kitos konservatorių partija darė esmines komunikacijos klaidas, kurios ištikimiems rinkėjams reiškia tik viena – ši partija atstovauja kažkieno kito, bet ne jų interesus. Nors pasikeitusią paramą bus galima įvertinti tik sausio mėnesį, tačiau jau šiandien drįstu spėti, kad vertybių drebėjimas konservatorių partijoje toks stiprus, jog sunaikins didelę dalį jaunesnių rinkėjų paramos.

Kartu biudžeto svarstymas, daugeliui netikėtai, tapo proga liberalių partijų atgimimui – retai pasitaiko tokios politinių oponentų dovanos. Kai populistinės (darbiečiai, tvarkiečiai ir kiti panašūs radikalai) partijos konkuravo prieš konservatorius (ir šiuo atveju jų vertybinius sinonimus – socialdemokratus), kas labiau įtiks varguoliams ir pensininkams, liberalai, nepabijoję Baisos Pabaisos iš Daukanto aikštės, prabilo tiems, ant kurių pečių laikosi valstybė – dirbantiesiems ir nepraradusiems sveiko proto. Komunikacijos požiūriu jie pradėjo daryti, tai, ką ir turi daryti nuolatos – t.y. atsigręžė į savo rinkėjus ir drąsiai ėmėsi ginti jų interesus.

Ar „dirbantieji“ yra liberalų rinkėjai?

Komunikacija, ypač politinėje erdvėje, yra subtilus sąvokų, emocijų, dėmesio ir ignoravimo žaidimas. Supaprastinus, svarbiausias politiko tikslas yra pasiekti, kad rinkėjas nuolatos jaustų, kad juo rūpinamasi ir jis yra gerbiamas, o jo interesai – ginami. Toks ilgalaikis santykis reguliariai baigsis balsu balsadėžėje rinkimų dieną. Suprantama, jog artėjant Seimo rinkimams biudžeto svarstymas tapo bene pirmu rimtu komunikacijos mūšiu. Ir drįstu teigti, kad jį (vertinant suviliotų rinkėjų skaičiumi) laimi liberalios partijos.

Konservatoriai ir Daukanto aikštės Baisa Pabaisa į mūšį metėsi su pensininkų ir varguolių vėliava. Paradoksalu, tačiau būtent pensininkai šiuo kartu netgi buvo svarbesni nei socialiai pažeidžiamiausios visuomenės grupės. Premjeras, įsikandęs oksimoroną „uždirbta pensija“, ne tik perėmė socialdemokratų vertybes – jis tiesiogiai nusitaikė į bene 600 tūkstančių potencialių ir santykinai aktyvių rinkėjų (tiek nurodo „Sodros“ interneto svetainė).

Vertybių katastrofa konservatoriams tapo liberalų ėjimas žirgu, kai šie paprasta kalba paaiškino (Eligijus Masiulis – „Šioje šalyje nėra vietos jauniems ir dirbantiems žmonėms“ ir Algis Čaplikas „Biudžetas – koalicija – Lietuva, arba kas apgins dirbantį žmogų?“), kad nei pensininkai kažką užsidirbo, nei tie pinigai sudėti didelėje valstybės kojinėje – pakako viešai visiems priminti, jog pensijos mokamos ne iš dangaus ar Dievo malonės, o iš visų „baltai“ dirbančių ir mokesčius Sodrai sumokančių. Ką tai reiškia? Tai reiškia 1,3 mln. potencialių balsų balsadėžėse rinkimų dieną (vėlgi – „Sodros“ interneto svetainės duomenys).

Paradoksalu, tačiau visą „darbo liaudį“ pamiršo jų tradiciniai gynėjai. Ar tai ne Achilo kulnas prasidėjusios rinkimų kampanijos metu? Mąstančiam rinkėjui pakaks vieno klausimo – parodyti Seimo protokolą, kur juodu ant balto, kuris Seimo narys balsavo už pensininką, o kuris už dirbantįjį. Ir tai jau neatšaukiama!

Raudonos liberalų linijos – nauji mokesčiai, pensijų fondai

Liberalai ištaikė progą ir susikoncentravo į dvi žinias – „prieš naujus mokesčius“ ir „prieš privačių fondų naikinimą“. Komunikacijos požiūriu mokesčiai visada nepatogi tema politikams. Tačiau iki šiol pensijų fondus politikai vis bandė priešinti „Sodrai“ ir kiršino šiandienos pensininkus su „kažkokiais“ privačiais fondais, taip neva teisindami „Sodros“ neįgalumą.

Pakako problemą apversti aukštyn kojom ir įdarbinti paprastą, skambią ir patogią gynybai antitezę – „pensininkai ar dirbantieji?“. Liberalų mintis nuskambėjo plačiai ir toli (t.y. ir kitų partijų tradicinėse rinkėjų tėvonijose). Ar tikrai esamų pensininkų gėrovei verta aukoti būsimas šiandien dirbančiųjų pensijas? Ar tikrai senstančiai Lietuvos visuomenei tai tinkamas sprendimas?

Diskutuoti galima, tačiau dirbančiojo balsas balsadėžėje rinkimų dieną jau nulemtas. Štai iš socialdemokratų stovyklos girdėtas teiginys, jog pensijų fondų nereikia, juose lai kaupia tik savanoriai. Tačiau atsakymas paprastas – dirbantieji ir pensijas šiandien kaupiantieji jau pasirinko, valstybė negali laužyti vieno pažado kito pažado vardan. Galų gale, kodėl socialdemokratai ragina paremti pensininkus dirbančiųjų sąskaita (sustabdyti įmokas)? Ar tai nėra akivaizdus dirbančiųjų teisių ignoravimas ir jų „nurašymas“ neva prasčiau gyvenančios (o realiai – skaitlingiau balsuojančios) rinkėjų grupės naudai?

Analogišką diskusiją liberalams galima būtų formuoti ir kitoje komunikacijos mūšio linijoje – diskutuojant apie prabangos mokesčius. Tačiau čia, matyt, prasmingai, pasirinkta kita taktika. Net ir tarp „dirbančiųjų“ prabangos mokesčiai gali susilaukti palaikymo – daugeliui piliečių nesvetimas pavydo jausmas, todėl net ir su logika besiribojantis siūlymas apmokestinti 1 tūkstantį būstų, o milijoną su „kažkiek“ palikti laisvais nuo tokio mokesčio tampa nevertu kritikos. Komunikacijos požiūriu tai teisinga – verta nesulaukti šimtaprocentinės paramos iš turtingiausių gyventojų ir palaikymo tikėtis iš žymiai skaitlingesnės „dirbančiųjų“ kategorijos.

Kartų solidarumas – dviejų galų lazda

Daukanto aikštės Baisą Pabaisą kopijuojanti Seimo pirmininkė ir radikaliojo konservatorių sparno neformali lyderė Irena Degutienė graudžiai kalba apie priemonių „laikinumą“. Naiviai tikintys jos žodžiais galėtų netyčia prisiminti, jog ir 2008-ųjų pabaigoje buvo siekiama „apsaugoti labiausiai pažeidžiamus“. Antrąkart ta pati dainelė primena pasaką apie piemenį ir vilką…

Prabėgo vos treji metai, o konservatoriai ir vėl sako, kad „reikia kirpti“, ir vėl sapalioja apie „labiausiai pažeidžiamų apsaugą“. Veidmainiška ir tiek – pensijos ne tik nemažinamos, jas net siūloma didinti (tai puikiai atskleidė Vladimiras Laučius savo komentare „Valdančiųjų politika: pensijoms – krizė baigėsi, darbui – veržtis diržus“). Tuo pat metu kitos visuomenės grupės dar intensyviau „kerpamos“. Būtų galima suprasti ir pateisinti, jeigu tie „prabangos“ mokesčiai kamšytų milijardines skyles. Dabar pokyčių optimistai kalba apie 100 mln. litų ribą. Emocinis fonas (ir komunikacinis argumentas diskusijoje) iškaulyti pritarimą pensijų didinimui ir tiek.

Šioje kovoje liberalams tereikia pasinaudoti „Google“ ir viešai priminti, jog, pavyzdžiui, prieš trejus metus įmokos į pensijų fondus irgi buvo sumažintos „laikinai“, „tik 2009-2010 metams“. Ta pati paieškos sistema nesuteiks užuominų, tačiau galima būtų prisiminti, kad šiandien jau 2011, o tas pažadas „laikinai“ tokiu ir liko – liaudies išmintis byloja, kad „laikini dalykai ilgiausiai tveria“..

Žinoma, nesu besąlygiškas liberalų fanas, matau jų ydas ir nesugebėjimą vengti korupcijos šešėlių, nenuoseklumus ginant savo rinkėjų interesus. Tačiau pastarosios savaitės teikia vilties, kad liberalų (gal tyčia, gal netyčia) atrasta komunikacijos kryptis „už dirbančiuosius“ leis grįžti prie vilties, kad liberalai gali pasiūlyti kelią ateities Lietuvai. Pensininkų ir varguolių partijos daro didžiules strategines ir „ilgai grosiančias“ klaidas, tereikia jas protingai išnaudoti.

Rinkimai į Seimą – kas valdys Lietuvą 2008-2012?

Seimo rinkimai, 2008Pagal BNS/RAIT duomenis daugiamandatės apygardos mandatai pasiskirsto taip:

– Tėvynės sąjunga – 21 mandatas;
– Tvarka & teisingumas – 14 mandatų;
– Socialdemokratai – 13 mandatų;
– Valinskas+ – 11 mandatų;
– Darbo partija – 11 mandatų.

Realiausios koalicijos: TS+TT, TT+DP+LSDP, LSDP+Valinskas+DP.

Nebijau prisipažinti – balsavau už Tėvynės Sąjungą – Lietuvos krikščionis demokratus. Ne kartą rinkimų agitacijos metu aštrokai kritikavau už komunikacijos klaidas, tačiau bendrame partijų pasiūlymų fone – tai didžiausią kompetenciją ir konkretų darbų planą numatęs politinis junginys. Continue reading

« Older posts