XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: Šarūnas Černiauskas

Ką rinktis Vilniuje? Majauskas vs. Šimašius

Nors didelę laiko dalį savo laiko praleidžiu Vilniuje, tačiau nuo gimimo esu priregistruotas savo gimtojoje Utenoje ir sprendimas, kurį iš kandidatų turėčiau rinktis, bus lengvesnis. Tereikės apsispręsti tarp dabartinio mero socialdemokrato Alvydo Katino stabilumo ir buvusio klasioko Marijaus Kaukėno iniciatyvumo.

Tuo metu Vilniuje pasirinkimas sudėtingesnis – reikia rinktis tarp produktyviai Andriaus Kubiliaus komandoje dirbusio dar šviežio konservatoriaus Mykolo Majausko ir liberal-sąjūdiečio Remigijaus Šimašiaus. Uždavinys beveik neišsprendžiamas, jeigu reikėtų rinktis pagal programines nuostatas ir numatytus tikslus. Dar sudėtingiau spręsti, nes su abiem teko bendrauti tiesiogiai įvairiais, ne tik dalykiniais, klausimais.

Tačiau… pagal viešai nepatikrintus, bet žiniasklaidos drąsiai skelbiamus duomenis tikimybė abiems jiems kartu patekti į antrąjį turą yra beveik lygį nuliui. O tikimybė, kad nei vienas nepateks į antrąjį turą – maža, bet apčiuopiama.

Todėl BŪTINA IŠ ANKSTO SUSITARTI ir BALSUOTI UŽ VIENĄ IŠ JŲ. Tik taip galima garantuoti bent vieną normalų kandidatą antrajame Vilniaus miesto mero rinkimų etape.

Yra bent penkios rimtos priežastys, kodėl Mykolas Majauskas turėtų pasitraukti, o jo rinkėjai balsuoti už Remigijų Šimašių:

  1. Delfi.lt (nenurodyti Šarūno Černiausko šaltiniai) skelbia, jog išankstinių visuomenės nuomonės apklausų duomenys (nuoroda š tekstą aukščiau) rodo, jog Remigijus Šimašius turi gerokai didesnes galimybes patekti į antrąjį turą. Todėl negalime rizikuoti I rinkimų ture balsuoti pagal asmenines pažiūras ir išskaidyti konservatorių ir liberalų sąjūdžio rinkėjų balsus. Privalome rinktis vieną, nes kitu atveju (pagal tuos pačius noname tyrimus) įmanomas yra tragikomedijos vertas variantas Artūras Zuokas prieš Valdemarą Tomaševskį.
  2. Kiek prisimenu iš ankstesnių tyrimų nagrinėjimo, liberalų sąjūdis (ir Remigijus Šimašius) visada yra gerokai dažniau minimas kaip „antras geriausias“ rinkėjo pasirinkimas (deja, šviežių ir viešų tyrimų šiuo pjūviu kol kas nemačiau). Tai reiškia, jog bendram kandidatui patekus į II rinkimų turą būtent Remigijus Šimašius turi gerokai didesnę galimybę sulaukti kitų „iškritusių“ kandidatų balsų ir jų pagalba tapti miesto meru. Nes Mykolas Majauskas (o dar labiau – TS-LKD) yra labai radikalių rinkėjų nuomonių epicentre – t.y. už konservatorius balsuoja tik prisiekę jų rinkėjai ir niekas (!) daugiau.
  3. Reikia atsiminti kvailas konservatorių intrigas Vilniuje, kurių metu net ir tradiciniai rinkėjai buvo mėtomi į šonus 4 ar 5 kartus besikeičiančių kandidatų maratono. Tokiame fone dalis bazinių rinkėjų gali būti emociškai nusivylę ir iš viso neateis į rinkimus. O būtent bendro jungtinio tikslo turėjimas vėl galėtų grąžinti nusivylusius TS-LKD rinkėjus prie balsadėžių.
  4. Atskirai verta paminėti, jog Remigijus Šimašius yra daugiau politinio turgaus patirties sukaupęs politikas, kai Mykolas Majauskas – administratorius/vadybininkas. O juk būtent Vilniaus mieste didelė dalis būsimo mero darbo dalis bus darbas teturint tikėtiną tarybos mažumos palaikymą. Todėl būtent lietuviško politinio lankstumo patirtis yra gerokai svaresnė, nei vadybiniai sugebėjimai ir Londono koridorių žinios. Tai tik patvirtina ir Mykolo Majausko kampanija, kurioje dažniau remiamasi kitų komandos narių svoriu – Andriumi Kubiliumi, Arvydu Sekmoku, Ingrida Šimonyte ar Bronislovu Burgiu.
  5. Liberalų sąjūdis yra geresnis pasirinkimas, nes jo lyderiai rečiau toleruoja tokius viešus radikalius remėjus kaip A.Bačiulis, A.Ramanauskas ar A.Užkalnis. Tai, kas leistina radikaliai politinei jėgai (konservatoriams), negali būti priimtina plataus palaikymo siekiančiam jungtiniam kandidatui.

Ribos paieškos: žiniasklaidos pareiga kritikuoti ir neklystamumas

„Transparency International“ Lietuvos skyrius 2008 metų rudenį – jau aiškėjant ekonomikos burbolo mastui – vykdė itin įdomu žiniasklaidos žvalgomąjį tyrimą „Žiniasklaidos atskaitingumas Latvijoje, Lietuvoje ir Švedijoje“. Apie jį jau esame diskutavę „Žinių radijuje“, esu trumpai aprašęs ir savo tinklaraštyje. Vakarykštė žinia apie nutrauktą ikiteisminį tyrimą dėl Gedimino prospekto rekonstrukcijos tapo pretekstu prisiminti ir grįžti prie tyrimo išvadų.

Nagrinėdami Lietuvos dienraščius tyrimo autoriai pažymėjo:

Tyrimo metu buvo tirtas dienraščių sprendimas skaitytojus informuoti apie pasitaikančius netikslumus bei klaidas. Viešas netikslumo ar klaidos pripažinimas patikrina dienraščio įsipareigojimą tiesai ir pagarbą skaitytojui.

[..] Peržiūrėję laikraščių produkciją per tiriamąjį laikotarpį tyrėjai nerado nei vieno ištaisymo „Lietuvos ryte“, „Lietuvos žiniose“ „Respublikoje“ ar „Verslo žiniose“. Vienintelį ištaisymą tyrėjai aptiko „Vilniaus dienoje“.

[..] Per tiriamąjį laikotarpį tyrėjai rado vieną informacijos paneigimo atvejį „Vilniaus dienoje“, jokių  paneigimų nerasta kituose keturiuose laikraščiuose.

Palyginimui  – tuo pačiu laikotarpiu Latvijoje nei ištaisymų, nei paneigimų nerasta. Tuo metu švedų dienraščiai „Dagens Nyheter“ ir „Svenska Dagbladet“ tikslino įsivėlusias klaidas iš viso 26 kartus.

Kuo šioje vietoje įdomus Stanislovo Šriūbėno atvejis? Kažkiek subjektyvių minčių atskleidžia mano diskusija su Šarūnu Černiausku „Facebook“ paskyroje, tačiau čia priminčiau keletą aplinkybių:

  • Reikia atskirti dvi susijusias, tačiau skirtingas situacijas: a) Gedimino prospekto rekonstrukciją; b) Stanislovo Šriūbėno turto kilmę. VPK sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą iš esmės uždarė klausimą apie netinkamą S.Šriūbėno veiklą prižiūrint rekonstrukciją, tačiau niekaip nepaneigė abejonių dėl jo turto kilmės.
  • Kritiškai nusiteikusi žiniasklaida vykdė savo funkciją 2012 metų I pusėję, kai kabinosi į Artūro Zuoko ekspertų parengtoje išvadoje surinktus duomenis. Tiesa, kodėl visi „pagal nutylėjimą“ nusprendė, jog iš išvadoje paminėtų „Luido“, S.Petrausko, G.Glodenio, A.Milinavičienės ir S.Šriūbėno būtent pastarasis turėjo tapti „atpirkimo ožiu“ – nėra aišku. Kaip nėra aišku, kodėl niekas nevertino Artūro Zuoko rolės ir jo dalyvavimo priimant esminius sprendimus dėl Gedimino pr. rekonstrukcijos. Ir bene niekas nepastebėjo, jog Artūro Zuoko pastangos buvo susijusios su jo nemeile buvusiams LiCS bendrapartiečiui, nesutikusiam žengti „Taip!“ keliu.
  • Galima tik sveikinti žiniasklaidos pastangas nagrinėjantis S.Šriūbėno turtų kilmę, tačiau sunku būtų patikėti, jog tik jis vienintelis iš su rekonstrukcija susijusių asmenų aptariamu metu (t.y. statybų bumo laikotarpiu) sugebėjo padidinti savo valdomą turtą. Ar kitų proceso dalyvių turto didėjimas mažiau svarbus? O gal S.Šriūbėnas buvo tiesiog parankesnis viešas taikinys, nes tuo metu užėmė Aplinkos ministerijos viceministro pareigas? Ar tai siekis išsiaiškinti rekonstrukcijos projekto eigą ir galimai neteisėtą praturtėjimą, ar tik subjektyvus pasirinkimas?
  • Ar dabar, paaiškėjus, kad S.Šriūbėno kaltė Gedimino prospekto rekonstrukcijos atveju nenustatyta, žiniasklaida tai pažymės bent neutraliai tai konstatuodama? Kol kas tokių pavyzdžių nerandu, tik tylą ir.. tą patį nenorą prisipažinti klydus.

Taip ir pasiekiame pagrindinį klausimą – Stanislovas Šriūbėnas šiuo atveju yra tik iliustracija (ir, sutinku, ne pati geriausia) Lietuvoje veikiančiam žiniasklaidos modeliui. Jame nėra vietos žurnalistų klaidai ir atsiprašymui, o žiniasklaida visada yra teisi ir niekada neklysta – viešina visus įtarimus (dažnai neįvertindama jų atsiradimo šaltinių), juos apklijuoja būdvardžiais ir iš karto verčia viešosios erdvės faktais, taip smugdo nagrinėjamus žmones, o kelią atvirai diskusijai – užkerta.

Taip, tik kritiškai dirbanti žurnalistika turi prasmę. Tačiau šiandien, kai bene visi „žurnalistiniai tyrimai“ Lietuvoje daromi skubos režimu, klaidų rizika žymiai padidėja. Kas vyksta, jeigu pirminė pozicija (įtarimas, dažniau panašesnis į kaltinimą) iš tiesų yra klaidinga?

Čia sąmoningai atsiribosiu nuo Stanislovo Šriūbėno, o priminsiu, Andriaus Romanovskio, Pauliaus Lukausko ar Mindaugo Balčiūno istorijas. Net netyčia po žiniasklaidos volu patekęs asmuo lieka viešumoje apdrabstytas būdvardžiais ir epitetais, kurie google-laikais tampa neperžengiamu barjeru į daugelį durų.

Žiniasklaida niekada neklysta ir už šį „šalutinį efektą“ viešai apkaltintųjų ateičiai neatsako? Collateral damage? Ar tikrai?