Tik JUODĄJĮ PENKTADIENĮ yra unikali proga pirmąją lietuvišką knygą apie ryšius su visuomene įsigyti už ypač gerą kainą!
Tag: ryšiai su visuomene (Page 1 of 6)
2024-05-17 30-imt Seimo narių registravo įstatymo projektą Nr. XIVP-3792 (nuoroda), kuriuo siūlo Visuomenės informavimo įstatymą papildyti „pranešimo žiniasklaidai“ apibrėžimu:
38. Pranešimas žiniasklaidai – asmens, įmonės ar organizacijos parengtas informacinis pranešimas, kuris viešosios informacijos rengėjo ir (ar) skleidėjo nuožiūra gali būti publikuojamas visuomenės informavimo priemonėse.
Tuo pačiu projektu siūloma nustatyti papildomas pareigas žiniasklaidos priemonėms, kurios pasinaudoja pranešimu žiniasklaidai:
„12. Visuomenės informavimo priemonėje visa apimtimi ar iš dalies publikuojant pranešimą žiniasklaidai, turi būti laikomasi šių reikalavimų:
1) jei pranešimas žiniasklaidai publikuojamas neatlygintinai, jis žymimas žodžiais „Pranešimas žiniasklaidai“;
2) jei pranešimas žiniasklaidai publikuojamas atlygintinai, jis žymimas žodžiais „Reklama“ arba „Rėmimas“ (pasirinktinai);
3) visais atvejais nurodomas pranešimo žiniasklaidai rengėjas.“
Vartotojus „saugoję“ teismai nesuvokia ryšių su visuomene?
Įstatymo projektu bandoma spręsti praktikoje iškilusi problema, kai Vartotojų teisių apsaugos tarnyba, netinkamai aiškindama paslėptos reklamos sampratą, pareikalavo iš žiniasklaidos priemonių, kad naudojant pranešimus žiniasklaidai jie būtų privalomai žymimi kaip reklama, nes neva nesilaikoma abiejų pusių (t.y. ir pranešimo žiniasklaidai autorių oponentų) išklausymo principo. Plačiau apie tokio teisės aiškinimo logikos klaidas aprašė Artūras Jonkus (nuoroda).
Aptariamo įstatymo projekto autoriai Aiškinamajame rašte tiesiogiai nurodo, jog projekto rengimą paskatino ir tai, kad viena iš žiniasklaidos priemonių Lietuvos teismuose yra pralaimėjusi bylą dėl pranešimo žiniasklaidai žymėjimo, nors jis buvo pažymėtas kaip „Pranešimas žiniasklaidai“ ir nurodyta, kokia organizacija jį išplatino. Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai išnagrinėjus skundą ir nusprendus neskirti nei įspėjimo, nei baudos redakcijai, nes skundžiamas turinys buvo pažymėtas kaip pranešimas žiniasklaidai, vartotojai pateikė ieškinį teismui prieš žiniasklaidos priemonę dėl tariamai paslėptos reklamos. II instancijos teismas vadovavosi dabartiniu teisiniu reguliavimu, kuriame nėra sąvokos „Pranešimas žiniasklaidai“, todėl žiniasklaidos priemonė buvo pripažinta kalta, o Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba turėjo pakeisti savo ankstesnį sprendimą ir nubausti žiniasklaidos priemonę.
Penkios įstatymo projekto klaidos
Pirma, apibrėžime naudojamas terminas „žiniasklaida“ nėra teisinis, t.y. jis neturi aiškaus apibrėžimo Visuomenės informavimo ar kituose įstatymuose. Plačiąja prasme „žiniasklaida“ gali būti laikyti visi viešoje erdvėje veikiantys žinių sklaidos tarpininkai. Siaurąja prasme – tai tik profesine veikla užsiimantys žurnalistai ir visuomenės informavimo priemonių redakcijos. Tarp šių dviejų kategorijų – labai didelis skirtumas. Komunikacijos teorijoje „pranešimas žiniasklaidai“ suprantamas plačiąja prasme, t.y. neapsiribojama vien profesionalia žurnalistika užsiimančiais asmenimis. Jeigu projektu siūlomą pareigą suprantant taip, tai iš esmės visi visuomenės informavimo priemonių valdytojai (pavyzdžiui, tinklaraštininkai, vlogeriai ar informacijos šaltinių agregatoriai) turės analizuoti ir visus pranešimus žiniasklaidai atitinkamai žymėti. Tai akivaizdžiai perteklinis reikalavimas.
Antra, nėra aišku, kokiu pagrindu projekto autoriai daro skirtumą tarp „asmens“, „įmonės“ ir „organizacijos“. Logiška būtų skirti „fizinius ir juridinius asmenis“, kas reikštų, kad apimama visų asmenų veikla. Tuo tarpu skirtumo tarp „įmonės“ ir „organizacijos“ teisė nefiksuoja. O terminas „asmuo“ yra suprantamas kaip bet koks subjektas – tiek fizinis, tiek juridinis.
Trečia, „parengtas informacinis pranešimas“ savaime netampa pranešimu žiniasklaidai. Kitaip tariant, tai nėra būtinas pranešimo žiniasklaidai požymis. Tokiu galėtų ir turėtų būti „išplatintas informacinis pranešimas“. Nes platinamas gali būti tik parengtas informacinis pranešimas.
Ši nuostata svarbi vertinant kartu su siūlomu 39 straipsnio 12 dalies 3 punktu, kuris nustato, jog „[..] visais atvejais nurodomas pranešimo žiniasklaidai rengėjas“. Nes nėra aišku, kas iš apibrėžime vardinamų – asmuo, įmonė ar organizacija – turėtų būti nurodoma visuomenės informavimo priemonėje, panaudojančioje pranešimą žiniasklaidai. Juo labiau, kad pranešimo žiniasklaidai rengėjai gali būti tiek komunikacijos veiklos užsakovas, tiek tokios paslaugos vykdytojas (agentūra, jos darbuotojai ar nepriklausomai dirbantys specialistai), tiek labai skirtinga procese dalyvavusių darbuotojų komanda.
Ketvirta, esminiu pranešimo žiniasklaidai požymiu projekto autoriai siūlo nustatyti, kad jis „rengėjo ir (ar) skleidėjo nuožiūra gali būti publikuojamas visuomenės informavimo priemonėse“. Tokiu būdu apibrėžime funkcijos paskirstomos į (a) parengimą ir (b) publikavimą. Tai klaida, kadangi klasikinis pranešimas žiniasklaidai yra publikuojamas jį sukūrusios ir platinančios organizacijos (ar jos vardu).
„Publikavimas“ nėra ir negali būti esminis pranešimo žiniasklaidai požymis, nes reikšminga pranešimų žiniasklaidai dalis nepasiekia šio tikslo, tačiau dėl to nė kiek nepraranda savo informacinės vertės ir nevirsta kažkuo kitu.
Dar svarbiau, jog ryšių su visuomene veiklos minimizavimas į „teksto parengimą“ yra pavojingas ryšių su visuomene veiklos devalvavimas, kai komunikacija suprantama tik kaip tekstų ruošimas, o jų viešinimas (ir publikavimas) jau ne komunikuojančių subjektų, o žiniasklaidos funkcija. Tai teisinga reklamos santykių atveju, bet niekaip nedera su atlygintinumo požymio neturinčia informacijos sklaida, kurią užtikrina ryšių su visuomene veikla.
Penkta, įstatymo projekto autoriai siūlo, kad pareiga atitinkamai žymėti atvejus, kada pasinaudota pranešimu žiniasklaidai, atsirastų „visa apimtimi ar iš dalies publikuojant pranešimą žiniasklaidai“. Kitaip tariant, iš pranešimo žiniasklaidai paėmus net pora žodžių visuomenės informavimo priemonė turėtų apie tai pažymėti.
Tokia pareiga būtų ypač perteklinė, kai ryšių su visuomene veiklų metu komunikuojama su žurnalistais jiems perduodant trumpas žinutes. Pavyzdžiui, trumpai elektroniniu paštu informuojant apie kokį nors įvykį. Tokiu atveju žurnalistas, atkreipęs dėmesį ir panaudojęs net keletą žodžių turėtų skaitytoją informuoti, kad remiasi atitinkamo asmens pranešimu žiniasklaidai (nes apibrėžimas nenustato minimalios informacinio pranešimo apimties – t.y. pranešimu žiniasklaidai būtų laikomas ir poros sakinių laiškas).
Tragikomiškos situacijos susidarytų, kai žurnalistai nagrinėja sudėtingas temas, remiasi daugybiniais pranešimais, jų turiniu. Tada būtų privalu nurodyti visų tų pranešimų žiniasklaidai autorius, pažymėti autorinį žurnalistinį tekstą kaip „pranešimą žiniasklaidai“ ir pan.
Būtina taisyti teisės akto klaidas
- Ydingi teismų sprendimai turi būti keičiami teisminiu keliu, o ne pertekliniu ir ydingu reguliavimu
- Viena iš bazinių ryšių su visuomene sąvokų – pranešimas žiniasklaidai – gali būti keičiamas ir apibrėžiamas tik atvirai ir skaidriai įtraukiant ryšių su visuomene profesijos asociacijas, mokslo institucijas, ekspertus.
- Dabartiniai siūlymai turi būti koreguojami, išvengiant aukščiau minėtų klaidų.
Svarbu! Tai mano skeptiška artimiausios ateities prognozė. Tai nereiškia, kad aš gresiantiems pokyčiams pritariu ar jie man patinka.
Gerais laikais galima daug pinigų skirti dalykams, kurie nėra lengvai pamatuojami ir žada tik įsivaizduojamą, spėjamą, numanomą naudą. Būtent tokiai išlaidų grupei dar visai neseniai buvo galima priskirti nemenką dalį įvairių komunikacijos sektoriaus „nice-to-have“ išlaidų.
Tokių „minkštųjų“ priemonių grupė buvo gausi ir ryšių su visuomene sektoriuje. Nuo organizacijų socialinės atsakomybės, kiekybiškai nevertinamų rėmimo ar labdaros projektų iki vidaus ar išorės komunikacijos iniciatyvų, kai nauda kiekybiškai nematuojama, o džiaugiamasi „padidėjusiu kolektyvo bendrumo jausmui po workation’o“, kuriamas kurios nors sprendimų priėmėjo asmeninis įvaizdis ar tiesiog vadovaujamasi „visi taip daro“.
„Rožinių ryšių su visuomene“ mitai
Taigi, kas yra „rožiniai ryšiai su visuomene“? Tai samprata, kuri remiasi idealistiniu visuomenės ir jos narių vaizdiniu, kuriame visi jie teigiami herojai ir sąmoningai bei racionaliai daro savo sprendimus. Realybė, deja, gana priešinga (ir tai tik ryškės) – daugelis viešosios erdvės sprendimų yra tiesmukai tenkinantys konkrečių individų, o ne visos visuomenės interesą, sprendimai daromi iš trumparegiškų asmeninių (ar grupinių), o ne racionalių visuomeninių paskatų.
Kaip toks savęs apgaudinėjimas atrodo realybėje, gerai atskleidžia dažniausiai kartojamos komunikacijos „aksiomos“, kurios tėra norimo rodymas už esamą (#wishfulthinking).
- Apsimetinėjimas (melas) neveikia
Taip, Putino kampanija Rytų Ukrainoje pralaimėjo, o „Vilniaus prekyba“ grąžino visus „Spindulio“ operacijos metu sutaupytus mokesčius. Tikrai? Deja, melas veikia. - Reputacija neįkainojama
Atvirkščiai, turi labai aiškią kainą – kiek € sutaupo „Senukai“ neapmokėdami sąskaitų, kiek tiekimo verslų jie perims už pigiau nei pigiai, kiek gamintojų pradės prekes jiems tiekti tiesiogiai? - Atvira ir sąžininga komunikacija sprendžia kitas vadybos problemas
Dar kartais formuluojama, jog „atvira komunikacija yra kitų sričių sėkmės pagrindas“. Deja, tačiau tai dažniausiai yra labai menkai susiję dalykai – komunikacija neišspręs prasto vadovo, menkos patirties ar kitų problemų, gali tik jas paryškinti ar išblukinti. Tą puikiai šiandien matome Vyriausybės pastangose suvaldyti krizę. - Užsienio sėkmės istorijos tinka Lietuvai
Anaiptol, kiekvienos visuomenės – o ypač tokių uždarų ir mažų valstybių kaip Lietuva – viešoji erdvė yra itin savita. Todėl sėkmės modelis, padėjęs laimėti valstybėje X, labai retai gali būti tiesmukai multiplikuojamas valstybėje Y. Ta pati klaida dažnai kartojama ir multiplikuojant įvairias „gerąsias praktikas“ tarp skirtingų tikslinių grupių, kurių esminiai skirtumai ir lemia tokio „nepakartojamumo“ nesėkmės. - Komunikacija (ir ryšiai su visuomene) turi būti strateginiai CEO patarėjai
Labai priklauso nuo konkrečios rinkos (veiklos sektoriaus), organizacijos veikimo modelio ir aplinkos. Kartais užtenka tiesiog kalti kokybiškas taburetes. Panašiai krizės realybėje šiandien vartotojams reikia tualetinio popieriaus, visiškai užmirštant visas „Grigeo“ vamzdžių problemas. - … (sąrašas atviras)
Cinizmo triumfas
Kaip pripažino prelegentai LTKA seminare „Išorinė organizacijų komunikacija pandemijos metu“, krizė privers visus sprendimų priėmėjus į komunikaciją pradėti žiūrėti kaip į realius ir apčiuopiamus rezultatus organizacijai kuriančias veiklas ir įrankius.
Kad ir kaip būtų liūdna, tačiau krizės realybė į užribį pirmiausia išstums daugelį komunikacijos etikos klausimų:
- mažės žiniasklaidos turinio nepriklausomumas nuo reklamos davėjų (ypač – viešojo sektoriaus);
- daugelio gyvai pamatyta Covid-19 dezinformacijos galia atvers komunikacijos Pandoros skrynią – į tai įsitrauks visi nuo politikų ir verslo iki NVO sektoriaus;
- „tikslas pateisina priemones“ vėl taps svarbiu atskaitos tašku priimant sprendimus;
- jeigu etika, sąžiningumas ir socialinė atsakomybė verslui buvo tapę savaime suprantamais ir būtinais reikalavimais, tai dabar (pavyzdžiui, Senukų istorija) jau liko tik dar vienu iš vertinamų aspektų – ir nagrinėjamas poveikis jau ne long-term, o gerokai trumpesnis „čia ir dabar“.
Tiesa, yra ir gerų žinių:
- įvairūs tik komunikacijos dūmus pučiantys rinkos dalyviai neišvengiamai trauksis – apčiuopiamų rezultatų reikalavimas atsijos visus žadančius, bet nepadarančius;
- dienomis auga didelės visuomenės dalies informacinis raštingumas – jeigu anksčiau reikėjo nemenkų pastangų paaiškinti, kuo užsiima Kremliaus troliai, tai dabar daugelis asmenine patirtimi gali palyginti, kas yra dezinformacija, kada ji yra tiesioginė, o kada slepiasi po kokiais nors „turinio projektais“ ar panašiomis reklamos priemonėmis;
- dar labiau išaugs komunikacijos rezultatų matavimo įrankių ir susijusių analitinių paslaugų paklausa – tą dar labiau skatins masinis persikėlimas į nuotolinį bendravimą;
- nuotolinio darbo patirtis atvers dideles galimybes ne tik lietuvių kalba dirbantiems specialistams – teikti komunikacijos paslaugas užsienio rinkose taps gerokai lengviau, nes vis labiau nyks „gyvo kontakto“ poreikis;
- nauja realybė gerokai palankesnė ad hoc režimu dirbantiems freelancer’iams, nei dideliems komunikacijos fabrikams – komunikacijos poreikiui fokusuojantis į konkrečias iniciatyvas nuolatinės ilgalaikės sutartys taps vis didesne retenybe, o nuotolinio darbo realybė iš didelių komunikacijos fabrikų atims didelę dalį jų turėto privalumo – grupinio know-how.
Kartu su birželio pabaiga baigiasi ir mano ne-atostogos. Per šį laiką sulaukiau ne vieno klausimo apie savo tolimesnius planus. Kai kurie dalykai jau aiškūs, todėl trumpai apie pagrindines veiklos sritis.
1. Kas nesikeičia? VU ir nauja knyga
Jeigu Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete neįvyks žemės drebėjimas, tai nuo rudens ir toliau laisvalaikiu dėstysiu. Gali būti, jog tai ir toliau bus Theories of Propaganda kursas anglų kalba Erasmus studentams arba lietuviškas Politikos komunikacija socialinėse medijose, o gal ir kažkas naujo.
Kartu toliau tęsiu akademinius tyrimus – tikiuosi rudenį užbaigti ir išleisti savo antrąją knygą „99 propagandos technologijos“ (ištraukas galima rasti mano „Facebook“ puslapyje www.facebook.com/liutaurasu su hashtag’u #99technologijos), skirtą supažindinti jaunimą ir sovietinę kartą su propaganda mūsų kasdienybėje.
2. Kas naujo? Mokymai ir storyteller.lt istorijos
Pastaruosius pustrečių metų negalėjau skirti pakankamai laiko komunikacijos mokymų bei situacijų valdymo simuliacijų veiklai. Šiose srityse grįžtu ir artimiausiu metu atnaujinsiu bei papildysiu mokymų turinį naujomis situacijomis, ugdomais įgūdžiais.
Šalia mokymų grįžtu ir į klasikinių ryšių su visuomene rinką kaip storyteller.lt – istorijų kūrimo ir sklaidos centro – įkūrėjas ir autorius. Tikiu, kad XXI amžiuje lanksčiai buriamos įvairių komunikacijos (ir ne tik) sričių žinovų komandos (nebūtinai sudarytos tik iš freelancer’ių) yra optimalus sprendimas mažose Šiaurės Rytų Europos rinkose. Pirmasis toks projektas, prie kurio planuoju prisijungti jau artimiausiu metu – tai Europos Parlamento nario Stasio Jakeliūno komanda.
3. Kas toliau? Naujų klientų paieška
Per savo 17+ metų praktiką Lietuvos, Latvijos ir Lenkijos ryšių su visuomene rinkose daugiausia patirties esu sukaupęs ir, suprantama, toliau aktyviai ieškosiu naujų veiklos galimybių šiose srityse:
- nevyriausybinės organizacijos;
- smulkieji rinkų dalyviai (ypač kovojantys prieš dominuojančią padėtį užimančius ir ja besinaudojančius konkurentus);
- start-up’ai, siekiantys kaštų požiūriu efektyviausio sprendimo užsienio (ir ne tik) auditorijose.
Artimiausiu metu suplanuotos veiklos užims 50-70% mano laiko, todėl esu atviras naujiems pasiūlymams – susitikime ir pasikalbėkime!
1558-1583 metais vykęs Livonijos karas įtraukė LDK į konfliktą, kuris grėsė valstybės tęstinumui. 1999 metais išleistoje monografijoje „Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje: XVI a. trečias dešimtmetis – XVII a. pirmas dešimtmetis“ istorikė Ingė Lukšaitė pateikė 1578 metų lapkričio 9 dieną iš Krokuvos tuometinio LDK raštininko Venclovo Agripos rašyto laiško savo globėjui Vilniaus vaivadai ir tuometiniam Lietuvos didžiajam kancleriui Mikalojui Radvilai Rudajam vertimą iš lenkų kalbos. Laiško originalas saugomas Lenkų mokslų akademijos Kurniko bibliotekoje (archyvo nr. 1303, l. 19-20). Paryškinimai – mano.
Norėčiau, Mielaširdingas Kunigaikšti, kad būtų aprašyta visa šio šlovingo mūšio istorija […]; dabar yra daug medžiagos ir apie šį, ir apie anksčiau prie Ulos, Tervetės vykusius šlovingus mūšius, kuriems vadovavote Jūsų Kunigaikštiškoji Mylista. O be to, ir tai, kas vyko Jūsų šviesios atminties tėvo laikais [reikėtų] atnaujinti ir aprašyti ir amžinam atminimui į spaudą atiduoti. Jeigu Jūsų Kunigaikštiškoji Mylista norėtumėte ką nors apie tai atsiųsti, bet ir ten Jums nesunku su spauda, nes turite tam tinkamų žmonių, kaip ponas Vilniaus vaitas [Augustinas Rotundas] arba ponas [Andrius] Volanas, kurie galėtų lotyniškai parašyti ir kuriuos turėdamas šalia savęs Jūsų Kunigaikštiškoji Mylista lengvai galėtumėte papildyti tai, kas nebuvo kronikose parašyta, kadangi ne Lietuva rašė. [Reikia], kad vis dėlto žmonės žinotų, jog Lietuva, kol nebuvo ponų lenkų suplėšyta, gebėjo Maskvai priešintis, todėl iš tiesų trokščiau, kad [žemes] patys galėtume iš priešo atsiimti be svetimųjų pagalbos, kurie, mažai prisidėję, visas mūsų didžiausias pastangas ir kraujo praliejimą užtemdo, o mūsų dvarams stipriai kenkia. O kad įvyktų toks stebuklas – kaip kažkada ponas Dievas regėjimą grąžino aklajam – kad mūsiškiai atsipeikėtų ir vieningai visi sutelktų pastangas iš Maskvos nelaisvės ir iš mūsų pusbrolių priespaudos išsilaisvinti, savo krauju ir turtais širdingai prie to prisidėtų, tada iš Dievo malonės mes dar galėtume išsigelbėti, savo senovinę šlovę susigrąžinti; bet vienus užvaldė mamona, kitus tinginystė, trečius pavydas, o pagaliau prakeikta nesantaika įsivyravo, ir visai panašu, kad mūsų akis valktis aptemdys ir turėsime vaikščioti kaip akli, ir tada mus kiti ves ne ten, kur mes patys norime, bet tik ten, kur jie panorės; tad geriau, kol dar turime akis, jomis ir patarimais naudotis ir justi, jog dar nesame visai pažaboti, kol dar sunkesnės dalios nesulaukėme. Ir tai, kas jau beveik buvo prie durų ir stovi, kad dar ponas Dienas [sulaikytų] ir tą pralaimėjimą [siųsdamas] atviriems ir slaptiems priešams rikiuočių nesupainiotų…
Laiškas galėtų būti privaloma mūsų ryšių su visuomene studijų dalis – tiek dėl savo strateginės komunikacijos įžvalgumo, tiek ir kaip pavyzdys, jog šimtmečiai keičiasi, o mūsų kasdienybės ir strateginiai iššūkiai – labai jau panašūs.
paklausė – atsakiau
Apie geležinkelio bilietų pardavimo pokyčių paaiškinimą senjorams
LRT, Lietuvos diena