2024-05-17 30-imt Seimo narių registravo įstatymo projektą Nr. XIVP-3792 (nuoroda), kuriuo siūlo Visuomenės informavimo įstatymą papildyti „pranešimo žiniasklaidai“ apibrėžimu:
38. Pranešimas žiniasklaidai – asmens, įmonės ar organizacijos parengtas informacinis pranešimas, kuris viešosios informacijos rengėjo ir (ar) skleidėjo nuožiūra gali būti publikuojamas visuomenės informavimo priemonėse.
Tuo pačiu projektu siūloma nustatyti papildomas pareigas žiniasklaidos priemonėms, kurios pasinaudoja pranešimu žiniasklaidai:
„12. Visuomenės informavimo priemonėje visa apimtimi ar iš dalies publikuojant pranešimą žiniasklaidai, turi būti laikomasi šių reikalavimų:
1) jei pranešimas žiniasklaidai publikuojamas neatlygintinai, jis žymimas žodžiais „Pranešimas žiniasklaidai“;
2) jei pranešimas žiniasklaidai publikuojamas atlygintinai, jis žymimas žodžiais „Reklama“ arba „Rėmimas“ (pasirinktinai);
3) visais atvejais nurodomas pranešimo žiniasklaidai rengėjas.“
Vartotojus „saugoję“ teismai nesuvokia ryšių su visuomene?
Įstatymo projektu bandoma spręsti praktikoje iškilusi problema, kai Vartotojų teisių apsaugos tarnyba, netinkamai aiškindama paslėptos reklamos sampratą, pareikalavo iš žiniasklaidos priemonių, kad naudojant pranešimus žiniasklaidai jie būtų privalomai žymimi kaip reklama, nes neva nesilaikoma abiejų pusių (t.y. ir pranešimo žiniasklaidai autorių oponentų) išklausymo principo. Plačiau apie tokio teisės aiškinimo logikos klaidas aprašė Artūras Jonkus (nuoroda).
Aptariamo įstatymo projekto autoriai Aiškinamajame rašte tiesiogiai nurodo, jog projekto rengimą paskatino ir tai, kad viena iš žiniasklaidos priemonių Lietuvos teismuose yra pralaimėjusi bylą dėl pranešimo žiniasklaidai žymėjimo, nors jis buvo pažymėtas kaip „Pranešimas žiniasklaidai“ ir nurodyta, kokia organizacija jį išplatino. Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai išnagrinėjus skundą ir nusprendus neskirti nei įspėjimo, nei baudos redakcijai, nes skundžiamas turinys buvo pažymėtas kaip pranešimas žiniasklaidai, vartotojai pateikė ieškinį teismui prieš žiniasklaidos priemonę dėl tariamai paslėptos reklamos. II instancijos teismas vadovavosi dabartiniu teisiniu reguliavimu, kuriame nėra sąvokos „Pranešimas žiniasklaidai“, todėl žiniasklaidos priemonė buvo pripažinta kalta, o Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba turėjo pakeisti savo ankstesnį sprendimą ir nubausti žiniasklaidos priemonę.
Penkios įstatymo projekto klaidos
Pirma, apibrėžime naudojamas terminas „žiniasklaida“ nėra teisinis, t.y. jis neturi aiškaus apibrėžimo Visuomenės informavimo ar kituose įstatymuose. Plačiąja prasme „žiniasklaida“ gali būti laikyti visi viešoje erdvėje veikiantys žinių sklaidos tarpininkai. Siaurąja prasme – tai tik profesine veikla užsiimantys žurnalistai ir visuomenės informavimo priemonių redakcijos. Tarp šių dviejų kategorijų – labai didelis skirtumas. Komunikacijos teorijoje „pranešimas žiniasklaidai“ suprantamas plačiąja prasme, t.y. neapsiribojama vien profesionalia žurnalistika užsiimančiais asmenimis. Jeigu projektu siūlomą pareigą suprantant taip, tai iš esmės visi visuomenės informavimo priemonių valdytojai (pavyzdžiui, tinklaraštininkai, vlogeriai ar informacijos šaltinių agregatoriai) turės analizuoti ir visus pranešimus žiniasklaidai atitinkamai žymėti. Tai akivaizdžiai perteklinis reikalavimas.
Antra, nėra aišku, kokiu pagrindu projekto autoriai daro skirtumą tarp „asmens“, „įmonės“ ir „organizacijos“. Logiška būtų skirti „fizinius ir juridinius asmenis“, kas reikštų, kad apimama visų asmenų veikla. Tuo tarpu skirtumo tarp „įmonės“ ir „organizacijos“ teisė nefiksuoja. O terminas „asmuo“ yra suprantamas kaip bet koks subjektas – tiek fizinis, tiek juridinis.
Trečia, „parengtas informacinis pranešimas“ savaime netampa pranešimu žiniasklaidai. Kitaip tariant, tai nėra būtinas pranešimo žiniasklaidai požymis. Tokiu galėtų ir turėtų būti „išplatintas informacinis pranešimas“. Nes platinamas gali būti tik parengtas informacinis pranešimas.
Ši nuostata svarbi vertinant kartu su siūlomu 39 straipsnio 12 dalies 3 punktu, kuris nustato, jog „[..] visais atvejais nurodomas pranešimo žiniasklaidai rengėjas“. Nes nėra aišku, kas iš apibrėžime vardinamų – asmuo, įmonė ar organizacija – turėtų būti nurodoma visuomenės informavimo priemonėje, panaudojančioje pranešimą žiniasklaidai. Juo labiau, kad pranešimo žiniasklaidai rengėjai gali būti tiek komunikacijos veiklos užsakovas, tiek tokios paslaugos vykdytojas (agentūra, jos darbuotojai ar nepriklausomai dirbantys specialistai), tiek labai skirtinga procese dalyvavusių darbuotojų komanda.
Ketvirta, esminiu pranešimo žiniasklaidai požymiu projekto autoriai siūlo nustatyti, kad jis „rengėjo ir (ar) skleidėjo nuožiūra gali būti publikuojamas visuomenės informavimo priemonėse“. Tokiu būdu apibrėžime funkcijos paskirstomos į (a) parengimą ir (b) publikavimą. Tai klaida, kadangi klasikinis pranešimas žiniasklaidai yra publikuojamas jį sukūrusios ir platinančios organizacijos (ar jos vardu).
„Publikavimas“ nėra ir negali būti esminis pranešimo žiniasklaidai požymis, nes reikšminga pranešimų žiniasklaidai dalis nepasiekia šio tikslo, tačiau dėl to nė kiek nepraranda savo informacinės vertės ir nevirsta kažkuo kitu.
Dar svarbiau, jog ryšių su visuomene veiklos minimizavimas į „teksto parengimą“ yra pavojingas ryšių su visuomene veiklos devalvavimas, kai komunikacija suprantama tik kaip tekstų ruošimas, o jų viešinimas (ir publikavimas) jau ne komunikuojančių subjektų, o žiniasklaidos funkcija. Tai teisinga reklamos santykių atveju, bet niekaip nedera su atlygintinumo požymio neturinčia informacijos sklaida, kurią užtikrina ryšių su visuomene veikla.
Penkta, įstatymo projekto autoriai siūlo, kad pareiga atitinkamai žymėti atvejus, kada pasinaudota pranešimu žiniasklaidai, atsirastų „visa apimtimi ar iš dalies publikuojant pranešimą žiniasklaidai“. Kitaip tariant, iš pranešimo žiniasklaidai paėmus net pora žodžių visuomenės informavimo priemonė turėtų apie tai pažymėti.
Tokia pareiga būtų ypač perteklinė, kai ryšių su visuomene veiklų metu komunikuojama su žurnalistais jiems perduodant trumpas žinutes. Pavyzdžiui, trumpai elektroniniu paštu informuojant apie kokį nors įvykį. Tokiu atveju žurnalistas, atkreipęs dėmesį ir panaudojęs net keletą žodžių turėtų skaitytoją informuoti, kad remiasi atitinkamo asmens pranešimu žiniasklaidai (nes apibrėžimas nenustato minimalios informacinio pranešimo apimties – t.y. pranešimu žiniasklaidai būtų laikomas ir poros sakinių laiškas).
Tragikomiškos situacijos susidarytų, kai žurnalistai nagrinėja sudėtingas temas, remiasi daugybiniais pranešimais, jų turiniu. Tada būtų privalu nurodyti visų tų pranešimų žiniasklaidai autorius, pažymėti autorinį žurnalistinį tekstą kaip „pranešimą žiniasklaidai“ ir pan.
Būtina taisyti teisės akto klaidas
- Ydingi teismų sprendimai turi būti keičiami teisminiu keliu, o ne pertekliniu ir ydingu reguliavimu
- Viena iš bazinių ryšių su visuomene sąvokų – pranešimas žiniasklaidai – gali būti keičiamas ir apibrėžiamas tik atvirai ir skaidriai įtraukiant ryšių su visuomene profesijos asociacijas, mokslo institucijas, ekspertus.
- Dabartiniai siūlymai turi būti koreguojami, išvengiant aukščiau minėtų klaidų.
