XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: rinkimai (Page 2 of 3)

Partijų sklerozė: rinkimų (ne)reformos atvejis

Aną spalį, kai visiems buvo aišku, kad už nemokamas dešras pirktos Darbo partijos vietos Seime ar tos pačios partijos būstinėje vykstančios derybos dėl kalinių balsų yra rinkimų klastojimas, vienas VRK kolega retoriškai stebėjosi, kodėl rimtosios partijos nekelia vėjo ir rinkimų sistemos garbę ginti Konstituciniame teisme (ir ne tik) patiki iš esmės marginalinei Tautininkų sąjungai. Stebėjausi anuomet ir aš.

Lygties nežinomųjų praėjusią savaitę sumažėjo. Atmetus kolaboravimo su balsų pirkėjais sąmokslų teorijas lieka vienintelė bent kažkiek garbinga galimybė – dominuojančios Lietuvos politinės partijos neturi jokios institucinės atminties ir gyvuoja „kaip išeina“ režimu. Tokią išvadą tenka daryti žvelgiant į birželio 27 d. balsavimo rezultatus – pusei Seimo Rinkimų kodekso koncepcija yra jų dėmesio nevertas teisės aktas, o iš posėdyje dalyvavusių 70-ies Tautos atstovų prieš pateiktą projektą balsavo net (!) 4 Seimo nariai.

Priminsiu, jog Rinkimų kodeksas – tai būsimas visų rinkimų principų ir taisyklių rinkinys, apjungsiantis šiuo metu skirtinguose teisės aktuose išbarstytas rinkimų teisės normas. O pagal Teisėkūros pagrindų įstatymą (12 str.) „koncepcija“ – tai pagrindines šio teisės akto gaires numatantis teisės aktas, kur turi tilpti esamos padėties analizė, spręstinos problemos, numatomo teisinio reguliavimo tikslas, principai ir pagrindinės nuostatos, galimos teigiamos ir neigiamos numatomo teisinio reguliavimo pasekmės. Taigi, būtent čia turėjo sugulti visi gyvybiškai svarbūs rinkimų reguliavimo pokyčiai, juos įtvirtinantys principai ir reguliavimo gairės.

Ar visa tai turime Seimo patvirtintoje koncepcijoje? Priminsiu penkias rudenį daugeliui akivaizdžiomis buvusias mūsų rinkimų sistemos įsisenėjusias ydas.

I. Nesąžininga konkurencija sumažina sąžiningai dirbančių politikų galimybes

Precedentų neturintis fiksuotų ir pražiopsotų pažeidimų mastas rudenį vykusių Seimo rinkimų metu daugeliui šiek tiek besidominčių nepaliko abejonių, jog rinkimų sistemą reikia iš esmės pertvarkyti.

Ar tai atliepia Seimo patvirtinta koncepcija? Kokios spręstinos problemos joje identifikuotos ir kokie sprendimai numatyti?

Jokių problemų. Jokių sprendimų.

Biurokratai galėtų pasidžiaugti koncepcijos IV skyriumi, kuriame pateikiama „teisės normų neefektyvumo analizė“. Tačiau biurokratų laimė biurokratiška – tai primityvus ankstesnių Konstitucinio teismo nutarimų, niekuo nesusijusių su realiomis šiandienos problemomis, formuluočių copy & paste

Jokių problemų. Jokių sprendimų.

II. Politinės veiklos finansavimo pažeidimai nėra ištiriami ir todėl neįvertinami

Praėjusiais metais pradėjęs galioti draudimas trečiųjų juridinių šalių lėšomis finansuoti politinių partijų ar politikų veiklą yra sistemiškai pažeidinėjamas. Rinkimų priežiūros institucijų formavimas yra paremtas partine priklausomybe, todėl nuo apylinkių ir apygardų iki pat Vyriausiosios rinkimų komisijos visi partijų prasižengimai yra sėkmingai „merkiami į vandenį“. Tais atvejais, kai pažeidimai akivaizdūs (pavyzdžiui, kampanijų metu aktyviai naudojami administraciniai valstybės administracijos ištekliai, Europos parlemento ar Seimo narių kanceliarinės lėšos), bendru nerašytu politinių partijų delegatų sutarimu pažeidimai ignoruojami ir netiriami.

Net ir tais atvejais, kai grubiai pažeidžiamas draudimas partijų veiklą finansuoti juridinių asmenų lėšomis, tyrimai stringa ir, nepaisant garsių pareiškimų, nemokamų dešrų dalinimo, identiškai skambančių asociacijų (ar VšĮ) panaudojimas, paslėptos reklamos tiražavimo per savus leidinius istorijos išlieka teisėtais būdais vykdyti politinę reklamą.

Ir koncepcijos autoriai nemato jokios problemos, ir Seimo nariai jiems pritaria. Nejaugi visi taip finansuojasi ir prieštaraujantys belikę tik už Seimo sienų?

III. Politinė VRK priklausomybė – neįveikiama kliūtis politikų atsakomybės užtikrinimui

Jau dabar veikiančioje VRK formavimo struktūroje politikų skiriami nariai sudaro daugiau nei 2/3 visų balsų. Pagal Seimo patvirtintą koncepciją papildomą įtaką VRK formavime įgautų dar du ministrai (be dabar 4 narius deleguojančio Teisingumo ministro tokią teisę įgautų Vidaus reikalų ir Finansų).

Ką tai reiškia? Tai reiškia, jog uždaras ratas būtų dar labiau sutvirtintas – „reikalingus“ tyrimus įvairių lygių komisijos galėtų vilkinti, atlikti atmestinai (tada garantuota pažeidėjo pergalė teisme) ar tiesiog atsisakyti tirti.

Būtent nepriklausomų ir sąžiningų rinkimų sistemos dalyvių stoka ir yra pagrindinė kliūtis tiriant sisteminius ir daugybinius rinkimų pažeidimus. Biurokratiniame rinkimų aparate dominuojant politinių partijų atstovams (ar tiesiogiai angažuotiems per partijų užsakymus, komercinius santykius ir pan.) tikėtis politinės partijų ir politikų teisinės atsakomybės – neverta.

Ar tai tinka Seime įsitvirtinusiems? Žinoma! Ar nors žodį apie tai rinkimų žinovai?

IV. Rinkimų pažeidimų prevencijos nėra, o užfiksuotieji pažeidimai neištiriami

Praėjusių metų rudenį pirmą kartą rinkimus pradėjus stebėti ir aktyvesniems visuomenės nariams netikėtai paaiškėjo, kad pažeidimų – apstu ir daugelis jų nei dokumentuojami, nei tiriami. Galima priminti dešiniųjų jėgų jaunimo iniciatyvą Vilniaus-Trakų rinkimų apygardoje, kur didesni ar mažesni pažeidimai iš karto fiksuoti daugiau nei pusėje stebėtų apylinkių. Tuo tarpu formalių pažeidimų skaičius nykstamai mažas, policijos ar rinkimų sistemos darbuotojų „per kraują“ pradėtų tyrimų rezultatai – nuliniai.

Tačiau net ir ta informacija apie padarytus teisės pažeidimus, kuri pasiekia rinkimų pareigūnus, yra praktiškai neapskaitoma. Pakanka oficialiai paklausti:

  1. koks bendras pranešimų apie pažeidimų skaičius ir išsamus sąrašas?
  2. koks pradėtų tyrimų skaičius?
  3. koks baigtų tyrimų skaičius?
  4. koks pasitvirtinusių pažeidimų skaičius ir kokia jų įtaka rinkimų rezultatams vienmandatėse/daugiamandatėje apygardose?
  5. kokios priežastys pasikartoja pasitvirtinusių pažeidimų atvejais?

Šios informacijos neturime šiandien. Neturėsime ir pagal Seimo patvirtintą koncepciją.

Neverta pilstyti druskos ant tokio teisės akto žaizdų – akivaizdu, kad daromų rinkimų teisės pažeidimų ignoravimas ir toliau liks norma. O jau visiška utopija tada būtų kelti klausimą, kokias realias pažeidimų prevencijos priemones numato patvirtinta koncepcija? Arba ieškoti užfiksuotų faktų ištyrimo garantijų. Ne Lietuvoje, ne šįkart.

V. Duomenys apie rinkimus nėra kaupiami, neteikiami viešai atvirais formatais

Maža, tačiau itin svarbi koncepcijos yda – tai skylė fiksuojant, kaupiant ir analizuojant rinkimų duomenis.

Šiuo metu rinkimų organizavimo procesas daugeliu atveju yra popierinis ir būtent popieriuje saugoma didžioji informacijos dalis. Beveik visa ši informacija yra itin vertinga analizuojant buvusius ir prognozuojant būsimus pažeidimus. Tačiau… dabar didžioji šios informacijos dalis po rinkimų yra sunaikinama. Todėl galite gaudyti vėją laukuose – įrodymai apie praėjusių rinkimų pažeidimus yra sėkmingai sunaikinti (gera to iliustracija – tai VRK posėdžių vaizdo įrašai, kurie „kažkur“ yra, tačiau besidomintys niekaip tos informacijos negauna). O prognozes apie būsimas problemas skaitykite „iš lubų“.

XXI amžiuje situacija privalo keistis. Tiesa, kur nustatyti ribą ir kiek/kaip atvira prieiga turi būti derinama su privatumu – klausimai, per sudėtingi šio Seimo nariams.

Reziumė

Nesu naivus. Demokratiški rinkimai dominuojančioms Lietuvos partijoms nereikalingi – jos tiesiog pernelyg užsiėmusios, kad prisimintų pusės metų senumo įvykius ir jų priežastis. Nebesu naivus. Prie alaus draugams pasakoju ir kitokią įvykių versiją.

Keletas patarimų nepartiniams politikams

Praėjusių rinkimų į savivaldybių tarybas metu pirmą kartą dalyvauti rinkimų kampanijoje turėjo ir nepriklausomi kandidatai arba nepriklausomų kandidatų koalicijos. Artėjant rinkimams sulaukiau bent kelių grupelių klausimo, ar galėčiau aktyviau ar pasyviau prisijungti ir padėti.

Šiek tiek laiko praėjo, mintys susigulėjo, todėl laisvesniu laiku prisėdau ir sudėliojau keletą minčių, kurias nepartiniai politikai turėtų įsidėmėti ir su jomis rinkimų kampanijos metu keltis bei gultis. Visą prezentaciją galima atsisiųsti iš mano slideshare.net paskyros.

Trumpai pagrindinius akcentus sudėliočiau tokia tvarka:

  1. tikslas – rinkėjų balsai
    Visa rinkimų kampanija skirta vienam tikslui – balsavimo dėžėse turi būti rasta mandatams gauti pakankamas balsų skaičius. Kitu atveju visa rinkimų kampanija tik savotiškas laisvalaikio praleidimo būdas.
  2. rinkėjas turi priežastį X balsuodamas už sąrašą N
    Dažnas rinkėjas sprendimą priima atėjęs į rinkimų apylinkę. Todėl svarbu, kad pradėjęs mąstyti jis mintyse turėtų bent 1-2 idėjas (priežastis), kodėl sąrašas N vertas jo balso.
  3. reikia žinoti (prognozuoti), kas ir kur už ją balsuos
    Maža politinė jėga negali ekstrapoliuoti rinkimų rezultatų ir dėlioti prognozių visos šalies mastu. Maža politinė jėga turi labai ribotą žmonių ratą, kuris jos nariais pasitiki, juos asmeniškai pažįsta ir todėl gali turėti priežastį atiduoti balsą.
  4. priežastį balsuoti reikia pasufleruoti (įteigti)
    Prognozuodama potencialius rinkėjus, kurie atiduos balsą, maža politinė jėga turi pirmiausia ir daugiausia dėmesio skirti šiems rinkėjams, po to dirbti su neutraliais ir tik jeigu dar lieka laiko, dėmesio skirti oponentus remiantiems rinkėjams.

Teisė „atšaukti“ Seimo narį – už ir prieš

Šiandien „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ teko diskutuoti apie galimybę atšaukti išrinktą Seimo narį. Retas yra girdėjęs, jog būtent po šios procedūros Kalifornijos gubernatoriumi tapo Arnoldas Švarcnegeris.

Anglų kalba išrinkto asmens atšaukimo procedūra dažniausiai įvardinama „recall election“, t.y. „atšaukimo rinkimai“. Atskirose JAV valstijose nustatytas rinkėjų skaičiaus barjeras, kurį peržengus organizuojami nauji rinkimai į tą patį postą. Iniciatyvą pareiškusi grupė turi imtis rinkti rinkėjų parašus ir, juos surinkus, naudojamasi peticijų procedūromis, t.y. patikrinamas parašų autentiškumas, startuoja atitinkamos rinkimų procedūros.

Vertinant galimybes tokį mechanizmą diegti Lietuvoje, būčiau už, tačiau reikia įvertinti galimas grėsmes ir jas tinkamai neutralizuoti reikalingais saugikliais:

  • tai neturi tapti politinės kovos priemone, t.y. politiniai oponentai neturi iš to pasidaryti naujos politinės platformos išrinkto asmens kritikai;
  • turi būti numatytas tam tikras laiko tarpas po rinkimų ir (ar) paskutinės tokios procedūros, kada ją vėl galima inicijuoti;
  • reikia deramai įvertinti rinkėjų barjero ribą – ar dažniausiai naudojama 25% riba yra pagrįsta, kaip ji turi būti skaičiuojama daugiamandatės rinkimų apygardos atveju;
  • ar sėkmingai surinktų parašų atveju postą užimantis asmuo turi teisę dalyvauti per-rinkimuose?
  • finansinė procedūros pusė – ar tai turi būti tik biudžeto lėšos, ar verta numatyti pareigą, jog nesurinkus bent minimalaus parašų skaičiaus iniciatoriai turėtų padengti dalį kaštų?

Taigi, procedūra reikalinga ir verta dėmesio, tačiau velnias slypi detalėse ir konkrečioje tvarkoje.

Kaip minėjau kalbėdamas per radiją, šiuo metu tokia procedūra daugeliui Lietuvos piliečių pernelyg didelis ginklas. Daugelis nepatenkintųjų dažnai negalėtų įvardinti, kuo konkrečiai neįtinka Seimo narys, negalėtų argumentuoti, kurie sprendimai neatitiko jų lūkesčių. Kol kas man neteko girdėti, kad kurio nors Seimo nario rinkėjai apskritai kaip nors apsijungę būtų reiškę bendrą nepasitenkinimą. Manau, daugeliu atveju tokios neformalios poveikio priemonės ir viešumas būtų žymiai galingesnė kontrolės priemonė, nei sudėtinga ir brangi per-rinkimo procedūra.

„Lietuvos ryto“ televizija apie Vikipartiją

Penktadienį Edgaras Kiškis iš „Lietuvos ryto“ televizijos kalbino (įrašas) apie naująjį Lietuvos liberalų sąjūdžio projektą – Vikipartiją (www.vikipartija.lt). Patys projekto autoriai skelbia, jog tai partijos inicijuotas socialinis projektas, juo  siekiama įtraukti visuomenines organizacijas, aktyvius bendruomenininkus į savivaldos reikalų sprendimą. Taigi, orientacija į „savivaldos reikalus“ tiesiogiai sufleruoja, jog projektas orientuojasi į pavasarį įvyksiančius rinkimus į savivaldybių tarybas.

Į televizijos eterį pateko tik viena mintis, todėl čia pabandysiu surašyti kitus komunikacijos požiūriu svarbius klausimus:

  1. Kodėl partijai gali reikėti tokios „parankinės“ organizacijos?
    Liberalų sąjūdžio reitingai toli gražu neblizga, todėl perspektyvos ateinančiuose rinkimuose menkos. Kaip tą pakeisti? Įtraukti arba bent kiek susisieti su atskirose savivaldybėse aktyviais piliečiais, kurie arba galėtų būti partijos sąrašuose, arba kandidatuotų kaip pavieniai asmenys, o partija galėtų juos remti. Alternatyvus scenarijus – tokios vikipartijos, jeigu sustiprėja, pačios gali būti naujo rinkimų sąrašo šaltiniais. Komunikacijai svarbu tai, jog paskui tokią sąlyginai naują darinį nesivelka partijos šleifas.
  2. Kodėl neverta investuoti į partijas(-ą)?
    Partija kaip reiškinys Lietuvoje yra kompromituota sąvoka. Ypač savivaldos lygiu partija dažnai gali būti prilyginama keliasdešimties valdančiųjų grupei, kuri su partine ideologija neturi nieko bendra, o su vietos savivaldoje vykstančiais korupciniais procesais – gana daug. Tą pakeisti vienų rinkimų laikotarpiu neįmanoma ir pernelyg brangu.
  3. Kaip partija (LLS) gaus naudą iš tokios organizacijos?
    Tokio projekto kaip Vikipartija sukūrimo kaštai gana maži – dažnai galima rasti ir naudoti atviro kodo programinius sprendimus interneto svetainei, o pagrindinis kaštas – tai partijos administracijos darbas valdant naują grupę ir ją orientuojant partijai naudinga kryptimi. Nauda, kaip jau minėta [1] punkte, siejasi su vienokiu ar kitokiu dalyvavimu rinkimuose.
  4. Partijos įvaizdžio gerinimas
    Jeigu Vikipartija „užsisuktų“ ir taptų ganėtinai populiari, tai nauda partijai gana akivaizdi – beveik identiška vaizdinė medžiaga, dažnai, matyt, persidengiančios narystės, renginiai, rėmėjai. Jeigu nevyriausybiniu formatu veikiantis partijos „sparnas“ išsikovos pakankamai visuomenės dėmesio, tai vien vaizdinės informacijos (nekalbant jau apie idėjas) sklaida yra pakankamai didelis rezultatas.
  5. Rinkimų kampanijų suvaržymų „apėjimas“
    Nors reikėtų pasinagrinėti detaliau, tačiau spėju, jog tokios vikipartijos galės netiesiogiai dalyvauti rinkimuose populiarindamos motininę partiją ir nepaisyti įvairių rinkimų kampanijų suvaržymų (pavyzdžiui, reklaminė medžiaga,  atributika, dovanos, audiovizualinis turinys ir pan.).
  6. Vikipartijos starto sprendimai
    Mano asmeniniu vertinimu, Vikipartijos sprendimas abejotinas mažiausiai dėl dviejų dalykų – pasirinkto pavadinimo ir bazės kūrimo atskiroje nuo „Facebook“ platformoje. Pavadinimas, aišku, tinkamas jaunesniajai partijos elektorato daliai, tačiau piliečiams 40+ „viki-“ sako tikrai ne daug. Tuo tarpu bazės kūrimas ne populiariausio socialinio tinklo bazėje diskutuotinas, ar pavyks tinkamai integruoti skirtingose erdvėse vykstančias diskusijas.

Beje, Vikipartija nėra naujas reiškinys – daugelis jau yra girdėję apie Artūro Zuoko para-visuomeninį darinį „Taip!“, su Kęstučiu Čilinsku anksčiau sietas „Jungtinis demokratinis judėjimas“ ir dabar siejamas „Nepartinis demokratinis judėjimas“ vis dažniau linksta įvairių radikalių idėjų pusėn, teko bendrauti ir su kitomis panašiomis  iš dalies ir politinių ambicijų turinčiomis organizacijomis (pavyzdžiui, „Mūsų reikalas“). Kaip jiems visiems seksis – pamatysim visai greitai.

„delfi.lt“ apie netraukiančius rinkimus

Penktadalis rinkėjų atėjo išreikšti savo valią, ką norėtų matyti savo atstovais Europos Parlamente. Visiems kitiems buvo rimtesnių gyvenimo užsiėmimų. Apie tai ir pakalbino Eglė Samoškaitė iš „delfi.lt“ (visas straipsnis – „L.Ulevičius: EP rinkimų reikia tik Europos biurokratams“).

Matyčiau keturias pagrindines priežastis, kodėl šie rinkimai buvo neįdomus. Pirma, tai rinkimų pasikartojimas. Rinkimai – ne alkis, reikia tam kažkiek subręsti, išlaukti. O čia – tik 3 savaičių pertauka. Antra, tai pačių kandidatuojančiųjų pasyvumas. Galiu drąsiai teigti, jog partijos iš esmės neinvestavo į šiuos rinkimus, todėl iniciatyva liko tik pačių asmeniškai suinteresuotų kandidatų rankose. Continue reading

« Older posts Newer posts »