Kiekvienų metų lapkritį daugelis iš mūsų aplankome vietas, kuriose anksčiau praleisdavome daugybę laiko. Ir su kiekvienais metais atstumas didėja – atotrūkis tarp kasdienybės čia, mieste, ir ten, kaime, tampa ne tik pastebimas, jis tampa vieninteliu dar rišančiu saitu. Pakanka vos šimtą metrų išsukti iš vokiečių pinigais suremontuoto plento ir atsiduri kitame pasaulyje. Turi jis privalumų ir trūkumų, kiekvienam savaip tinkančių arba ne. Tačiau šis mano pastebėjimas apie kitką – apie sisteminį ir nacionalinio masto savęs apgaudinėjimą, neva Lietuvos regionus galima kažkokiu stebuklingu būdu prikelti.
Galėčiau lažintis, jog bent pusė Lietuvos turi po tuos kelis hektarus tėvų ir prosenelių žemės, kurios nieku gyvu neparduos, blogiausiu atveju išnuomos vietiniam ūkininkui.
Taip ir pas mus – geras šmotas (~10 ha) derlingos (Aukštaitijos masteliais) žemės, kurią kas nors nuosekliau dirbo dar iki Šleževičiaus bankų krizės. Bulvių sodinimai (su cepelinų baliais), svogūnų, kopūstų ir dar bile ko pseudo-komercinis auginimas – visa tai išėjo į užmarštį kartu su seneliais, ramiai gulinčiais artimiausio bažnytkaimio kalnelyje. Ir galėčiau lažintis, kad norintys nesunkiai apylinkėse rastų dar dešimtis (jei ne šimtus) panašiai kažko lūkuruojančių hektarų – užmirštų, tyliai apaugančių arba sąžiningai kartą ar pora per metus nupjaunamų (vardan ES išmokos už nieko nedarymą).
Galima būtų suprasti, jeigu mūsų giminėse nebūtų gyvenimo vėjų palaužtų – nieko nedirbančių, dažnai tiesiog alkoholiu ar kaip kitaip gyvenimą stumiančių. Tačiau anaiptol, niekam visa ši erdvė, visas šis palikimas nei įdomus, nei kelia norą kažkaip jį įdarbinti ir kažko siekti. Todėl tik stebuklu galima vadinti, kad tie pastatai – gyvenamieji ir ūkio – dar simboliškai stovi ir net po poros dešimtmečių primena, kad kažkas čia gyveno – ir visai neblogą gyvenimą.
Ir galiu lažintis, jog tai nėra tik mano vieno istorija – nėra ir nebus kam į mūsų kaimus grįžti gyventi. Vasara, savaitgalis – gal, bet ne daugiau. Bulvių auginti neapsimoka, o į lauko tualetą žiemos sekmadienio rytą visiškai nesinori.
Ir tada kyla klausimas – kuris pradeda girdėtis ir viešai – ką mes norim apgaudinėti, kalbėdami apie regionų politiką XXI amžiuje? Ar ne laikas išties pripažinti, kad investicijos į provincijų rajonų centrų trinkeles ar tuščius žvyrkelius yra tik mūsų noras išpirkti savo neįvardintą kaltę prieš paliktas šaknis? Tai pripažinus gerokai lengviau bus surasti tikrą, o ne butaforinę mūsų kaimo ateitį globalios Lietuvos pasaulyje.