Rašė – Liutauras Ulevičius

Komentaras paskelbtas portale 15min.lt

Kai kurių nepriklausomos Lietuvos patriotų dalyvavimas Holokauste – sudėtinga ir toksiška tema. Bėda, kad šie nuodai kenkia Lietuvai – problemą neigdami jos niekada neišspręsime, o simptomai tik ryškėja.

Pradėsiu ir iškart paliksiu retorinį klausimą – ar Jonas Noreika dalyvavo Holokauste?

Toliau šoksiu į savo gimtąją Uteną. Kaip konstatuota 1941-12-01 Karl Jäger ataskaitoje, Utenoje per tris 1941-ųjų dienas sunaikinti beveik visi žydų tautybės asmenys. Liepos 31 dieną – 256 gyventojai, rugpjūčio 7 dieną – 571 gyventojas, o rugpjūčio 29 dieną Utenoje ir Molėtuose iš viso nužudyti 3 782 gyventojai. Viso – 4 609 aukos. Iš jų – 1 469 vaikai. Taip.. tai 58 mokyklinės klasės arba 2-3 didelės dabartinės mokyklos vienu ypu, per vieną (!) dieną…

Utenoje žudyta Rašės miške, prie ilgos gilios tranšėjos. Žmonės buvo varomi grupėmis, sustatomi eile ir šaudomi iš automatinių ginklų. Žudymui vadovavo Utenos komendantas vokietis Gisas (kai kur rašoma – Hisas), organizavo ir vykdė – daugiausiai lietuviai.

Ar šiandien, prabėgus beveik 30-iai metų po nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvos Respublika yra ištyrusi ir nuteisusi per tas tris 1941-ųjų dienas 4 609 Lietuvos Respublikos piliečius nužudžiusius asmenis?

Ne.

Netrukus minėsime 78-ąsias žudynių metines, tačiau nepriklausoma demokratinė respublika nerado išteklių ir valios pradėti tirti, įvardinti ir nuteisti savo piliečių žudikus.

Vietoj to Holokausto nusikaltėlius yra tiesiogiai ar už akių nuteisusi Sovietų Sąjunga. Savais metodais, savais įrankiais, savu teisingumu.

Pirmą kartą TSRS Utenoje vykdyto Holokausto nusikaltimus ištyrė dar vykstant karui – 1944-11-15 surašytas „Акт чрезвычайной государственной комиссии по установлению и расследованию злодеяний немецко-фашистких захватчиков и их посовников по Утянскому уезду Литовской ССР“. Akto turinio šiandien lengvai nerasite, tačiau Izraelyje išleistuose aukų prisiminimuose jis paskelbtas. Jame – devynios Holokausto nusikaltimus Utenoje vykdžiusių asmenų pavardės. Tikėtina, kad ypatingosios komisijos aktas turėjo būti įvertintas ir sovietinio teismo nuosprendžiu, tačiau apie tokį esant XXI a. viešoje erdvėje informacijos nėra. Suprantu, kad niekam nesvarbu?

Antrą kartą TSRS Utenoje vykdyto Holokausto nusikaltimus sovietų režimas viešai „aptarė“ ir savo stiliumi nuteisė 1960-aisiais metais rajono laikraštyje „Lenino keliu“. A.Mitalo ir V.Jonaičio istorinėje apybraižoje (sic!) nurodomi jau net 25-i (!) asmenys, dalyvavę žudynėse. Apie tokios literatūrinės formos objektyvumo kriterijus kalbėti neverta. Todėl nestebina, kad tarp tų 9-ių, įvardintų 1944-aisiais, ir 25-ių, aprašytų 1960-aisiais, nesutampa nė vienas asmuo. Nestebina ir tai, kad 1960-aisiais pagrindiniais nusikaltėliais įvardinami nepriklausomos Lietuvos kariuomenės ir visuomenės lyderiai, aktyvūs partizanai (tuomet jau „nugalėti“ ir „sunaikinti“). Ar istorinė apybraiža kur nors kritikuota ir pripažinta autorių fantazija? Ne.

Trečią kartą panašaus stiliaus informacija buvo ilgą laiką skelbiama Lietuvos žydų Izraelyje asociacijos (LŽIA) interneto svetainėje. Šiandien ano „prisidėjusių prie Holokausto vykdymo Utenoje asmenų sąrašo“ jau nerasite, tačiau išlikę archyviniai įrašai rodo, kad jame su Utenoje vykdytais nusikaltimais buvo siejama daugiau nei 60 asmenų. LŽIA skelbtas sąrašas buvo sudarytas remiantis neaišku kokiais duomenimis ir šaltiniais, tačiau kai kurios jame buvusios pavardės sutampa su anksčiau minėtais sovietiniais sąrašais.

O ką į tai nepriklausoma ir demokratinė Lietuvos Respublika? Deja, kol kas atsakymas vienas – tyla. Dominuoja nenoras tirti ir įvardinti konkrečius nusikaltėlius. Nenoras bent konstatuoti, kad duomenų nėra ir jų rasti jau niekada nebegalėsime. Ir tiesa, su kiekviena diena gyvų liudijimų vis mažiau.

Tokia padėtis yra geriausia ne kam kitam, o nepriklausomos Lietuvos priešams. Nes mūsų nedraugai amžinai galės aiškinti ir pjudyti visuomenę, kad mūsų baimė atvirai ištirti ir įvertinti nusikaltėlius tik ir rodo, kad „visi partizanai dalyvavo Holokauste“. Nužudytųjų artimiesiems šiandien būtent taip atrodo tikrovė ir jie tikrai neturi pareigos imtis tai keisti.

Blogiausia, jog tokia padėtis labiausiai kenkia mūsų pačių savigarbai prieš nužudytus mūsų bendrapiliečius – beje, toli gražu ne tik žydus. Neišgelbėję anuomet šiandien mes ir toliau nenorim jų apginti, netiriam ir neįvertinam padarytų nusikaltimų, juos dariusių asmenų.

1941-ųjų rugpjūčio 7 dieną kartu su žydais Rašės miške buvo sušaudytas ir buvęs kunigas Ignotas Ragauskas. Pasakojama (šaltiniai vėlgi – arba sovietiniai, arba gandų lygio), kad anų metų liepos viduryje jis sakė pamokslą Vyžuonų bažnyčioje, piktinęsis prasidėjusiomis žydų žudynėmis, ragino tikinčiuosius jokiu būdu prie tokio smurto neprisidėti, laikytis žmoniškumo taisyklių. Visgi, buvo sušaudytas už žydų slėpimą ir žudynėse dalyvavusių lietuvių pasmerkimą.

Tad mūsų visų neveiklumas verčia užduoti kitą jau ne tik retorinį klausimą – ar savo neveiklumu mes visi netęsiam ir patys neprisidedam prie anų Holokausto nusikaltimų organizavimo? Juk būtent savo abejingumu ir neveikimu šiandien istorijos šalikelėje faktiškai dangstome ir slepiame žmogiškumą paneigiančių nusikaltimų vykdytojus. Ir tada jau niekas neatskirs – kurie partizanai buvo išties susitepę kaimynų krauju, o kurie išties yra mūsų herojai.

Esu gimęs Utenoje, tačiau visi mano seneliai gimė aplinkiniuose kaimuose ir vienkiemiuose. Sakysit, urbanizacija? Taip, kuriamai tarybinio rajono pramonei reikėjo darbo jėgos. Tačiau šeštojo-septintojo dešimtmečio urbanizacija paslėpė kitą bėdą – 1941-aisis šalia Utenos esančiame Rašės miške nužudžius beveik 9 tūkst. žydų (K.Jėgerio raporto ir Ypatingosios tyrimo komisijos skaičius) tarybinio rajono centrui tiesiog nebeliko gyvųjų.

Nežinau, ar mūsų – pradinukų – klasės auklėtoja turi gerą juodo humoro jausmą, ar tik sutapimas, tačiau faktas, kad vienų mokslo metų proga klasės iškyla buvo būtent tame pačiame Rašės miške. Ir kažkurio vaikų žaidimo metu bėgdami keliuku užklydome prie apleistų kapinių teritorijos – aprudijusi metalinė tvora, skystai melsvos spalvos paminklas, nesuprantami užrašai ir ilgi betoniniai takeliai.

Tokia netikėta buvo mūsų – trisdešimties tikrų Utenos pradinukų – pažintis su dar senesniais Utenos gyventojais. Panašiai netikėta yra ir didžiosios dalies Lietuvos reakcija į Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“ – tarsi kažkas žino, tarsi kiekvienas suvokia ir smerkia, o atsidarę naujienų skiltį pasijaučia katinėliais, kurių snukeliai kišami į ne vietoje paliktą kakutį.

Paradoksai ir nepatogios situacijos mūsų visuomenę lydi ir toliau. Tik spėjo tautinio grynumo šalininkai pateikti septyniasdešimt argumentų, teisinančių lietuvių dalyvavimą bendrapiliečių žudynėse, tik žiūrėk – lyg tyčia iškyla sausio 13-osios byla, kur tuos pačius argumentus perima sovietų armijos kariai, „tik vykdę vadų įsakymus“ 1991-ųjų žiemą… Kažkaip nepatogu juos būtų paleisti iš teismo salės, betgi kitaip reikėtų į tą patį suolą sodinti ir tuos tūkstančius „nekaltų“ vokiečių parankinių.

Tokioje nelemtoje situacijoje pasitelkiamos tarsi iš Kremliaus technologų lūpų perimtos verbalinės manipuliacijos: „mes tikrai už, tik daugelis jau mirę“, „o pas juos (suprask, žydus kaip tokius), didesnės nuodėmės ir kaltųjų slėpimai“, „žydai nusikalto pirmosios tarybinės okupacijos metu“. Ir taip toliau ir panašiai.

Kai kartu su dar keliais „drąsiausias“ klasiokais pravėrėm memorialo vartelius, dar nežinojom, jog čia, po mūsų kojomis, guli ir 1469 mūsų amžiaus vaikai. Tūkstantis. Keturi šimtai. Šešiasdešimt. Devyni.

Užspaudus loginio mąstymo galimybes galima ieškoti argumentų, pateisinančių „priešiškos“ tautinės bendruomenės narių naikinimą. Tačiau kokie pateisinimai galimi naikinantiems vaikus? Atsiverčiu tų metų savo pradinukų klasės nuotrauką ir mintyse bandau įsivaizduoti, kaip vienoje krūvoje atrodo penkiasdešimt tokių klasių – o būtent tiek vaikų guli Rašės miške. Ir su tuo vaizdiniu bandau ieškoti atsakymų – ko aš, lietuvis, noriu iš sausio 13-osios planuotojų, vykdytojų ir bendrininkų?

Pirma, aš noriu pripažinimo, jog tai buvo nusikaltimas. Antra, aš noriu aiškaus atsakymo, kas dalyvavo ir sudarė sąlygas tokiam reiškiniui įvykti – kažkas planavo, kažkas sėdo į tanką, kažkas įpylė degalų, o kažkas neskubėdamas stovėjo po medžiu. Visi šie dalyviai prisidėjo ir aš noriu, kad jie būtų aiškiai įvardinti. Negalima sulyginti planuotojo ir vykdytojo kaltės, tačiau dar baisiau – kažkurio iš jų kaltę nurašyti. Trečia, aš noriu nuobodaus ir ilgo darbo visus kaltuosius įvardinant vardais, pavardėmis ir nuotraukomis. Aš noriu viešai matyti, kad Vardenis Pavardenis yra kaltas tokia ir tokia apimtimi už savo veiksmus tada ir tada. Ir visai nesvarbu, ar jis miręs, ar gyvas. Ketvirta, aš noriu nuoseklios ir nesibaigiančios (pagal šventraštį – berods, iki septynių kartų) kaltininkų teisių perėmėjų atgailos.

Ir tada aš vėl stoviu šalia tų 1469 vaikų, gulinčių bendrame kape po betoniniu antkapiu. Kas juos šaudė? Kas vedė į getą, o po poros mėnesių ir prie duobės? Kas dalinosi jų medinius žaislus ir tėvų sidabrinius indus? Kas miegojo jo lovoje ir žvelgė į gatvę nuo jo palangės? Kas.. Kas.. Kas..

Kol neieškosim ir neturėsim šių atsakymų – tol meluosime patys sau. Ir tai yra pagrindinis „Mūsiškių“ paradoksas.

Komentaras paskelbtas interneto portale delfi.lt kaip „Mūsiškiai“ – tai ar nuteisime sausio 13-osios žydšaudžius?“.