XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: Raigardas Musnickas

Apie „žvaigždžių“ likimą partijų sąrašuose ir politikoje

„Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“ kartu su vedėju Raigardu Musnicku ir psichologu Gedminu Navaičiu kalbėjome apie politinių partijų sąrašuose dygstančias „žvaigždes“ ir šio reiškinio priežastis bei pasekmes.

Kelios mano mintys:

– (nuo 08:45) Nemaža dalis žmonių Seimo nariais tampa to nesitikėdami ir todėl – nepasiruošę.

– Veikia Maslow piramidė. Žmogui natūralu augti ir norėti daugiau. Versle, kultūroje, religijoje, kariuomenėje, … – tautos atstovybė atrodo kaip lipimas į viršų. Nors realiai nepatekus į valdančiąją daugumą nieko panašaus. Valdžia de facto – biurokratinėse institucijose ir jų sprendimuose.

– Žmogus gali būti geras amatininkas. Bet ieško daugiau – pripažinimo, sprendimo teisės.

– Dalis rinkimų mechanizmo dalyvių išrenkami dėl to, kad yra geresni techninis proceso dalyviai, o ne atskiro dalyko, amato žinovai. Todėl Seime daugiau techninio proceso žinovų, nei savo sričių specialistų.

– (nuo 18:35) Seime išlieka arba turintys kompetencijų, arba tapę mechanizmo detalėmis. Kiti keičiasi (ir išeina). Ir jiems tai tragedija – po 4 metų grįžti į savo sritį, kur esi ir atsilikęs nuo konkurentų, ir kompetencijas praradęs. Padarius tyrimus matytume, kad daugelis turi daug problemų grįžti atgal.

– (nuo 20:10) Seimas yra teisėkūros institucija. Tam reikia žinių, kaip tai vyksta. Neužtenka turėti gerą idėją – reikia žinoti vidines procedūras, smulkų „žaidimą“. Kitaip galima greitai patekti į aklagatvį. Ir todėl beveik pusė Seimo narių iš esmės yra statistai. Net ir valdančiojoj koalicijoj. Nors jie gali turėti pozą, kad dalyvavo priimant sprendimus, dalino 200 ar 100 €. Nors realiai sprendimus priima 5-10 žmonių. Visi kiti iš esmės statistai. Tai moralinis iššūkis – iš savo šakos atėjus kaip lyderiui čia reikia būti tik statistu. Dienos pabaigoje kiekvienas toks pradeda suvokti, kad yra tik proceso įformintojas.

– (nuo 25:05) Kiekvienas galvojam, kad esam kažko verti. Ir todėl kiekviena „žvaigždė“ galvoja, kad Seime gali kažką „nuveikti“. Politinių partijų siekis yra ciniškas ir racionalus – reikia lengvai atpažįstamo personažo, kurio pavardė sąraše būtų lengvai atpažįstama ir motyvas rinkėjui rinktis. Iš „žvaigždės“ pusės motyvai labai skirtingi – gal karjeros nuolydis žemyn, gal reikia stabilesnio gyvenimo etapo, gal nusibodo dabartinė profesinė veikla, gal kažkas įtikėjo, kad gali padaryti tam tikrus pokyčius. Motyvacija gali būti labai įvairi. Koks kompleksas veikia konkrečiu atveju – gali būti skirtingai.

– (nuo 37:15) Politika yra neefektyvus ir laikui imlus procesas, kuris profesinio pasitenkinimo neduoda. Aukščiausio lygio meno, sporto, verslo, religijos „žvaigždžių“ politikoje nepamatysime. Net ir pinigine prasme jie turi aukotis. Kartais juos galim pamatyti ministerijose, šakinėse institucijose. Seime mes matom B ar C lygio „žvaigždes“, kurių užtenka sugeneruoti motyvacijos rinkėjams srautą rinkimuose, bet nėra tai, dėl ko eitum į teatrą. Išimtis gal Arūnas Valinskas, kuris pats savaime buvo sąrašo lyderis.

iš ziniuradijas.lt

Laidos įrašas „Ko iš politikos nori „žvaigždės“ radijo stoties interneto svetainėje.

Apie visuomenės požiūrį į demokratiją – Žinių radijas

2019-12-06 laidos stopkadras

Pagrindiniai laidos akcentai:

Raigardas Musnickas: [..] ar dauguma Lietuvos gyventojų patenkinti demokratija?
(02:20) Čia labai natūralus procesas, nes jeigu pažiūrėtume, kiek žmonių ateina į Seimo rinkimus, tai lygiai ta pati pusė. Tai ta, kuri patenkinta, ta eina ir kažką gauna, o tie, kurie viskuo nepatenkinti, jie tiesiog nedalyvauja tam procese.

(04:30) Eilinis žmogus tą (laidos) klausimą supranta „Ar valdžia gera, ar negera?“. Jeigu demokratija patenkintas, tai visa valdžia veikia iš principo gerai, o jeigu nepatenkintas, tai čia bloga valdžia.

(11:25) Man atrodo, čia mes turim takoskyrą tarp dviejų dalykų. Didžioji dalis žmonių į politiką realiai žiūri kaip į Dviračio šou, o paskui iš jos reikalauja rezultatų. Rimtų rezultatų. Ir kai tu ateina prie rinkimų urnos ir balsuoji už Dviračio šou, tu iš išsirenki peliukus ar kažką panašaus. O paskui gyvenime tau pasirodo, kad tie Dviračio šou turi sprendimus priiminėti. Ir va čia yra XXI a. problema, infošou formatas arba infotainment’as jis yra dominuojantis politikoje. Pažiūrėkit į tą patį Trampą – jis atėjo, nes jis yra pusiau pulitikas, pusiau šoumenas. Ir to šou elemento vis daugėja. Ir natūralu, kad demokratija įgauna kartais net idiokratijos požymių, kai valdymas iš tiesų yra su sveiku protu mažai ką bendra. Ir va čia tada atsiranda…

(12:40) Ten labai įdomi takoskyra – regionai (kitaip tariant, kaimo gyventojai), vyresnio amžiaus, vyrai. Gal vyrai šiek tiek iššoka, bet vyresnis amžius, kaimo gyventojai yra iš esmės televizijos aukos. (namų šeimininkės) tai vėlgi televizijos aukos. Tuo tarpu atvirkščiai – jaunimas ir vidutinio amžiaus žmonės yra labiau patenkinti. Kitaip tariant, labiau atsparūs tai idiokratijai. Ta taskoskyra gali būti labai susijusi, man atrodo, čia tiesiog jeigu tu gyveni tam infoburbule, kurį tau rodo, kad visi čia blogi, rinkis, kuris gražesnis, šoka geriau arba čiuožia geriau, tada ir atsiranda ir išeina Viktoras Uspaskichas, nors ir nubaustas už juodąją buhalteriją, bet va Vilniaus m. savivaldybėje turi 9 vietas.

(16:05) Dėk kartelės – terminas iki rinkimų yra per trumpas daryti tokius pakeitimus. [..] Yra dalykas, kad tautininkų mes Seime neturim dėl to, kad barjeras yra per aukštas. Būtų barjeras mažesnis, tautininkai būtų nuolatos atstovaujami, o dabar mes normalios nacionalistinės jėgos Seime neturim.

(17:55) Iš kur tas susiskaldymas (Seime) atsiranda? Dėl to, kad dirbtinai bando jungtis įvairios jėgos – tautininkai su konservatoriais, valstiečiai su skvernelistais, bebrai su nebebrais. Natūralu, kad tada takoskyros ir atsiranda. [..] Būtų maži dariniai, kurie būtų savistoviai…

(22:55) Kalbant apie demokratiją mes turim matyti gyventojų kokybę. Gal tai būtų kreivas pavadinimas, bet vis dėlto. Gyventojų sąmoningumas arba pilietinis aktyvumas tiesiogiai susijęs su pasitenkinimu demokratijos. Jeigu žmonės matytų ir aktyviai dalyvautų tuos pačiuose rinkimuose, jeigu aktyviai stebėtų, ką daro valdžia, aktyviai eitų į protestus ir reikštų savo nuomonę, būtų visiškai kitokia situacija. Dabar mes matom, kad jeigu įvyksta kažkoks mitingas ir jame sudalyvauja 5 tūkst. žmonių, tai jau čia labai rimtas mitingas. O kad pamatyti kokią didžiulę demonstraciją, į kurią susirinktų dešimtys tūkstančių žmonių Lietuvoje realiai yra neįmanoma. Šitas dalykas jau rodytų, kad mes gyvenam per gerai, per mažai pykčio.

(28:35) Papildyčiau solidarumo idėją. Kiek mes matėm Lietuvoj streikų, visi yra pavieniui. Nėra taip, kad išeina mokytojai, kad juos palaikytų transporto darbuotojai. Išeina transportininkai, kad juos palaikytų policininkai. Išeina policininkai, kad juos palaikytų dar kiti sektoriai, medikai ir taip toliau. Tai ir būtų tam tikras kelias į priekį, nes dabar gaunasi, kad viena lobistinė grupė susirenka, pasiekia savo tikslą, eina atgalios. Kita pribręsta, sprogsta, paukšt gauna kažką ir vėl atgalios. Nes demokratija yra sisteminis veikimas.

(29:35) Pokyčiai prasideda nuo pinigų. Kol kiekvienas iš mūsų nebūsim… vat, ar esi profsąjungos narys, ar esat profsąjungoje? Aš galėčiau besti piršti ir daugelis mūsų nesam profesinių sąjungos nariai. O tam, kad jos būtų ir efektyviai veiktų, prasideda paprastai – jos turi turėt pinigų ir turi turėt žmonių, kurie organizuotų tą veiksmą ir judėjimą.

(32:35) Rimtai protesto kultūrai reikalingi ištekliai ir kompetencija. Kai turi išteklių, gali pasisamdyti normalius planuotojus, organizatorius, nes pagrindinė dalis (kiek esu asociacijose ar nevyriausybinės organizacijose), kad kol kažkam skauda, tol kažkas vyksta, paskui viskas nugęsta ir po dviejų mėnesių žiūrėk žmonės net į susirinkimą nesusirenka pasitarti reikalais. Kai yra finansavimas, atsiranda nuolatiniai darbuotojai, kurie suka varikliuką, kurie sako „darom tą, planas tą, darom tą, sekantis ėjimas toks“. Tai profesinėms sąjungoms dabar yra tas padidintas GPM’o bus galima skirti didesnę dalį, valstybė šiek tiek daugiau prisideda, tai tas tarsi šiek tiek juda, bet vėlgi, manyčiau, kad kol mes neapsaugosim tų profesinių sąjungų dalyvių nuo iš tiesų tokio neigiamo grįžtamojo ryšio (tiek iš darbdavių valstybinių, tiek iš darbdavių ypač privačių), tai tikėtis didelio pokyčio negalima. Pažiūrėkim, kas dabar transporto sektoriuje. Neoficialiai gandai eina, kad tie transportininkai, kurie pakilo ir bandė daryti tuos streikus, tai iš savo darbdavių gavo magaryčių atgalios. Tai ar valstybė užtikrina va tų ginančių savo teises apsaugą, bent minimalią?

(36:25) Grįžčiau prie švietimo klausimo, kad nuo čia mes turim pradėti ir čia baigti visą šitą klausimą. Jeigu žmonės matytų pavyzdį, jeigu žinotų, kaip galima elgtis ir tą praktikuotų mokykloj, paskui universitete, paskui jau gyvenime, tai tas savo interesų ar savo piliečio vietos gynimas būtų natūralus ir suprantamas. Dabar didžiausia bėda, kad ta sovietinė karta, kuri augo ir visu įgūdžius įgavo sovietiniame režime, jie neturi pavyzdžio, nėra išbandę gyvai patys, kaip tai veikia. Ir jie bijo tuo naudotis. Jeigu pažiūrėtume į tą pačią apklausą, ten matytųsi, kad jaunimas žiūri gerokai palankiau į demokratiją, nes jie jau patys gyvai tai išbandė – jie mato, kaip visas šitas procesas veikia, jie mokykloj paprieštarauja, gauna kažką, jie mieste sugeba paprieštaraut, gauna. Tai judėjimas į priekį yra per švietimą, per jaunosios karto įgūdžių formavimą. Ir natūraliai ta karta pasikeis. (..) pensininkai visgi langų nedaužo. Jie kitaip savo. Jeigu burba ar kitaip nepasitenkinimą išreiškia, bet aktyvaus jų nepasitenkinimo labai retai kada. Ar Bočių sąjunga dėl pensijų vat kada nors? Planavo mitingą, bet kad … (prie Seimo daužė) bet ten ne pensininkai buvo. [..] Tas vienas kartas buvo ir viskas pasibaigė. [..] Grįžtant prie minties – nuo švietimo turi prasidėti ir švietimu pasibaigt visas požiūris į demokratiją.

iš ziniuradijas.lt

Visas laidos „Demokratija Lietuvoje nepasitiki pusė šalies gyventojų. Ką tai reiškia?“ įrašas – „Žinių radijo“ interneto svetainėje.

Politikai ir žiniasklaidos šališkumas – ignoruoti ar vertinti?

Idealistinis požiūris, jog žiniasklaida yra objektyvi ir nešališka, skamba gražiai ir galėtų būti visų mūsų siekiamybė. Tačiau gyvenimas yra žemiškas ir žemiškos priežastys lemia, jog žiniasklaida nėra ir nebuvo nešališka.

Realybėje kiekviena žiniasklaidos priemonė, kiekvienas jos darbuotojas turi tam tikrą redakcinę politiką, politinę orientaciją, išankstines nuostatas ir jos neišvengiamai atsispindi atitinkamos žiniasklaidos priemonės turinyje (apie tai pirmą kartą rašiau dar 2015-ųjų kovą). Šio reiškinio kiekybinį vaizdą (tiesa, JAV žiniasklaidos pavyzdžiu) dar 2005 puikiai atskleidė Tim Groseclose, sudarydamas santykinę „liberalumo“ skalę nuo 0 iki 100.

Tim Groseclose atlikto kiekybinio žiniasklaidos priemonių turinio palankumo tam tikrai politinei orientacijai tyrimo suvestinė.

2012 metais tolesnes diskusijas ir savo įžvalgas autorius apjungė dėmesio vertoje knygoje „Left turn: how liberal media bias distorts the American mind“. Joje nagrinėjama jau platesnė problema – fiksuojama, jog žiniasklaida yra tapusi viešosios erdvės manipuliacijų įrankiu, nes daugeliu atvejų ji valdoma ir konstruojama verslo subjektų, todėl natūraliai atspindi liberalios pasaulėžiūros ideologinius pagrindus, o jiems oponuojančias idėjas ir politikus arba kritikuoja, arba (dar blogiau) tiesiog ignoruoja.

Šie kiekybiniai tyrimai iš esmės patvirtina Edward S. Herman ir Naom Chomsky sukonstruotą propagandos modelį, kuriame šiuos kokybinius pokyčius lemia bent 3 iš 5 filtrų – nuosavybė, reklamos pajamos ir ideologija.

Ir tada kyla natūralus taktinis ryšių su visuomene klausimas – ar politikai, matydami šią objektyviai šališką žiniasklaidos realybę, turi/gali bendrauti su akivaizdžiai priešiškos žiniasklaidos priemonėmis? Apie tai gana plačiai diskutavome gegužės 3 dieną „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“, kuri buvo skirta Pasaulinei spaudos laisvės dienai. Šios laidos ištrauka:

Mano atsakymą galima suvesti į tris mintis:

  1. politikai privalo stebėti ir suvokti skirtingą žiniasklaidos priemonių palankumo/negatyvumo lygį;
  2. politikai privalo teikti informaciją, kurią nustato teisės aktai, t.y. atsakinėti į klausimus;
  3. politikai neprivalo – ir net priešingai – turi sąmoningai planuoti savo komunikaciją suvokdami, kad jie valdo informacijos pateikimą ir yra laisvi planuoti savo kuriamo turinio dalinimąsi – ar tiesiogiai pašnekovams, ar informacijos sklaidai pasirenkant vieną ar kitą informacijos sklaidos tarpininką (žiniasklaidos priemonę, renginius, viešąją erdvę ir kt.).