Gera proga pamąstyti ir prisiminti panašius įvykius.
Konstitucinis teismas priėmė politinį sprendimą ir, simboliškai nuleisdamas kraują Darbo partijai, pasiūlė taiką visiems – ir balsus pirkusiems, ir viešai burbėjusiems, ir ant visko dėjusiems.
Šiandien daug mąsčiau, ar buvo verta? Ar buvo verta fiksuoti pažeidimus, juos tirti, naktimis nemiegoti, ieškoti būdų ir sprendimų? Ar buvo verta verstis per galvą? Ar buvo verta suteikti skausmą savo artimiesiems?
Taip, Konstitucinio teismo sprendimas leidžia ir man jaustis šiek tiek nugalėtoju. Tačiau iš esmės tai Pyro pergalė.
Ar galėjau pasiekti daugiau? Ar galėjau imtis dar labiau nutrūktgalviškų būdų ir ieškoti dar svaresnių argumentų? Konstitucinis teismas net nesiteikė manęs išklausyti. Kaip ir nerado reikalo įsigilinti į raštu pateiktus argumentus nueidamas politinio kompromiso keliu. Kokie dar argumentai ir skaičiai (kad ir kiek svarūs) būtų pakeitę galutinį rezultatą?
Konstitucinio teismo sukaltas kompromisas paneigia vertybinio kompaso egzistavimą. Tai pripažinimas, kad Lietuvos Respublikos viduje valdo ne vertybių politika, o realpolitik. „Kam tampyti liūtą už ūsų?“, – tokį neištartą klausimą girdžiu iš Konstitucinio teismo teisėjų.
Tas klausimas ne man. Tai klausimas tiems stebėtojams Vilniaus-Trakų apygardoje, į kurių pranešimus policija numodavo ranka. Tai spjūvis nuo-iki „karuselę“ vaizdo įrašu užfiksavusiems Šilutės-Pagėgių apygardoje. Tai žalia šviesa romams uždarbiauti kiekvienuose būsimuose rinkimuose Naujosios Vilnios apygardoje. Tai garantuotos pajamos kalėjimuose gyvenantiems vierchams. Tai signalas visiems, kad nepagautas balsų pirkimo užsakovas – ne vagis.
Tai, ar verta?
„Ne, neverta“, – sako manyje tūnantis racionalus ir viską apskaičiuojantis cinikas, pirštu rodantis į konfliktus su vaigauskais, dažnai mirtiną neutralių kolegų tylą, gapšių šmeižtus, tik copy&paste mokančius (ar tų pačių gapšių nupirktus), kitokių argumentų negirdinčius žurnalistus ir garsiai vardinantis iš to kylančius sunkumus ateityje.
Bet paskui vėl ir vėl prisimenu pokario partizanų likučius lediniame bevardžio miško bunkeryje kokių 1948-ųjų gruodį… be vilties, be išteklių, be artimųjų.
Mes dar turim, ką galim prarasti, todėl vėl ir vėl sakau: „Verta!“.
