Jono Biliūno tekstą XXI amžiui adaptavo Liutauras Ulevičius
Tai buvo nedidelis ir ramus klasiokas. Jo menkas ir retai atnaujinamas socialinio tinklo profilis drebėjo nuo kiekvieno prisilietimo: jo nuotrauka, tarsi sušlapusi ir purvais apskretusi, visa tarsi šaukė ir šiaušėsi, tarsi priminė tą seną katytę iš XIX amžiaus kaimo. Radau aš jį atsitiktinai, kažkokios diskusijos kampe pakomentavusį, susirietusį, nelaimingą. Mane perskaitęs, jis taip gailestingu balsu tegalėjo atsidusti, o mintyse turėjo šviesti ir baimė, ir viltis. Jis buvo dar visai visai jaunutis, bet koks beviltiškas! Gal jį kas skriaudė namuose, gal jį jau ne kartą buvo aprėkę ir iškoneveikę, bet paskui vis tiek paleido į mokyklą, išmetė čia, kad ji sudorotų čionykščiai negailestingi berniūkščiai: žmonėse jau nebebuvo jam vietos, gal jau nebe pirmą kartą jis taip išlenda su komentaru ir gauna atgal…
Bet kas man darbo? Juk jis niekam nereikalingas…
Ir aš apsidžiaugiau, kaip apsidžiaugia, pamatęs kiškį, medėjas. O aš juk buvau kiečiausias klasėje. Ant profilio žibėjo daugiausia draugų, įrašai sulaukdavo daugiausia like‘ų: maniau esąs tikras socialinio tinklo gyventojas, tikras influenceris. Nors buvau tik antros klasės mokinys, tačiau jaučiaus milžinas esąs, kuris, rodės, ir vilkų būrį susitikęs, neišsigąstų.
O čia buvo tik mažas nežinomas klasioko profilis…
Atmatavęs tris sakinius, sustojau, pasižiūrėjau į klaviatūrą ir sieninį laikrodį, padėjau rankas ant mygtukų ir pradėjau rašyti. Nežinojo nelaimėlis, kas jo laukia, tarsi nebyliai ir nesąmoningai klausdamas, ką aš darau… ir laukė.
Mano įrašas pasirodė socialiniame tinkle, ir pamačiau, kaip like‘ai pradėjo pildytis, kaip pasipylė palaikantys ir dar labiau pašiepiantys komentarai, o klasioko profilis, bepradedąs rašyti trumpą atsakymą, jį staiga ištrynė ir užtilo …
Kliudžiau. Kaip tikras medėjas atsidariau profilio puslapį, bet ūmai pajutau širdyje šaltį ir sustingau nustebęs: profilio nuotrauka buvo dingusi, įrašai pradėjo dingti man bežiūrint; iš visos dar likusios galios akimirkai buvo pasirodęs atsakymas, tačiau netukus dingo: profilio likučiuose pradėjo rastis nauji pikti kitų klasiokų komentarai ir patyčios pradėjo lietis po kiekviena dar likusia nuotrauka.
Nusiminęs, nebežinodamas, ką daryti, atžagaria ranka pastūmiau klaviatūrą tolyn nuo savęs ir neatsigręždamas išlėkiau iš savo kambario. Širdyje jaučiau skausmą ir sunkumą: tarsi didelė didelė našta slėgė krūtinę.
Tik trečią dieną drįsau vėl sugrįžti į socialinį tinklą: klasioko profilis buvo tuščias. Tiesa, į jį dar vedė vienas kitas komentaras. Tačiau pradėjau trinti visus savo įrašus ir komentarus, prirašiau naujų atsiprašymų kitiems klasiokams ir pats pradėjau trinti savo nuotraukas bei įrašus. Tik nedrįsau išimti to įrašo, kurį parašiau apie klasioką, kuris buvo įsisiurbęs į jo profilį ir dabar stypsojo atsikišęs like‘ų rekordais.
Tai buvo 40-as toks mano įrašas. Bet vienintelis laimingas: aš jį lig šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje…
Tekstas parašytas tinklalaidės „Piknikas kaukų draustinyje“ konkursui „XIX“. Visų konkurso darbų rinkinį galite atsisiųsti iš čia.
Iliustracija sukurta tinklalaidės autoriaus Gintauto K. Ivanicko ir generatyvinio DI.
Originalų Jono Biliūno kūrinį galite atsisiųsti iš čia.
