XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: lrytas.lt

Apie prekybą Lietuvos vadovų portretais – lrytas.lt

Perka fanatikai

Ryšių su visuomene specialistas, tinklaraštininkas Liutauras Ulevičius sakė, kad pirkti D.Grybauskaitės portretą už 100 eurų – nerealu, tačiau tikrai atsirastų tokių, kurie sutiktų už tokį paveikslą sumokėti 5 ar 10 eurų.

„Grybauskaitės palaikymas visuomenėje šiuo metu vis dar pakankamai didelis. Palaikymas yra, kai kurie iš tų žmonių yra fanatikai. Tai tie fanatikai, aišku, pirks. Kodėl gi ne?“, – kalbėjo L. Ulevičius.

Tiesa, L. Ulevičius suabejojo, ar D. Grybauskaitės ir kitų politikų portretus perka kolekcininkai. Jis mano, kad tokie paveikslai galbūt labiau reikalingi valstybinės įstaigoms, nei paprastiems žmonėms.

„Galbūt labiau valstybinės įstaigos juos perka. Gal jų vadovai ar darbuotojai nori parodyti tam tikrą ištikimybę, palaikymą, vienybę, todėl naudoja būtent tokią priemonę. Man tai kvepia sovietiniu palikimu, įpročiu. Primena tuos laikus, kai kokios nors ministerijos pirmame aukšte kabo visų buvusių ministrų nuotraukos“, – pasakojo ryšių su visuomene specialistas.

Jeigu parduoda, kodėl nepirkti?

Paklausus L. Ulevičiaus, kodėl reikėtų pirkti portretus iš Kinijos, o ne Lietuvoje, jis atsakė, kad jei yra perkančių, bus ir parduodančių.

„Jeigu juos parduoda kinai, tai kodėl nesiųsti iš Kinijos? Kinijoje yra daug žmonių, kurie turi daug idėjų, kaip galima pigiai padaryti ir parduoti, tai ir daro. Jeigu kas perka, tai ir siunčia.

Jei Lietuvoje niekas nespausdina, arba žmonės nežino, kad Lietuvoje galima tą patį pasidaryti, tai yra pardavėjo sumanumo klausimas ir jį reikėtų tik pagirti“, – sakė L. Ulevičius.

Tiesa, jis suabejojo, kad tokių portretų pardavimai gali būti dideli – daugiausia kokie penki vienetai.

L. Ulevičius taip pat nemano, kad Lietuvos politikų portretai gali sulaukti paklausos už Lietuvos ribų, net jei juos ir siunčia iš Kinijos: „Jei tai būtų tarptautinės įžymybės, tarkim, sportininkai, menininkai, tai jie tikrai gali sulaukti dėmesio. Tačiau iš Lietuvos politikų to nereikėtų tikėtis. Nebent D. Grybauskaitė, kuri šiuo metu yra žinoma tokiose srityse kaip lygybės ir moterų teisių klausimai“, – kalbėjo ryšių su visuomene specialistas L.Ulevičius

iš lrytas.lt

Visas tekstas – „Tarp kiniškų prekių – ir Lietuvos vadovų portretai už keliasdešimt eurų“.

Romos katalikų vadovų komunikacijos klaida

Valstybinė statistika skelbia, jog Lietuvoje dominuoja Romos katalikų bažnyčia – iš Lietuvoje dirbančių 966 dvasininkų net 855 (88,5%) šių metų pradžioje priklausė Romos katalikų (lotynų apeigų) religinei bendruomenei. Net ir abejojant dėl visuomenės religinių jausmų akivaizdu, jog šis santykis parodo esminį religinių bendruomenių pasiskirstymą. Beje, įdomu tai, jog net ir nediskutuotinai mažėjant tiek Lietuvos gyventojų, tiek ir aktyviai praktikuojančiųjų katalikų skaičiui, Lietuvos RKB (Romos katalikų bažnyčios) „biurokratinis“ aparatas didėja – nuo 2003-iųjų iki 2010-ųjų dvasininkų skaičius padidėjo 8,6%.

Nors ir mažėjanti, tačiau išliekanti dominuojančia religine organizacija RKB pastaraisiais metais sulaukia vis daugiau antpuolių tiek iš įvairių visuomenės grupių, tiek iš žiniasklaidos, kuri atviros ar paslėptos reklamos neperkančias įstaigas tradiciškai linkusi pasirinkti aršios kritikos taikiniais. Nieko stebėtino, jog ir a.a. Algirdo Brazausko mirtis bei su ja susiję RKB sprendimai tapo naujos kritikos lavinos situacija. Stebina tai, jog Lietuvos katalikų lyderiai tokioje aplinkoje patys darė komunikacijos klaidas, kurias oponentai noriai išnaudojo…

Vyskupų sprendimo motyvai

Dabar, post factum, siūlyčiau nuosekliai perskaityti tris vertus dėmesio tekstus. Chronologine tvarka:

Visi realūs ir neformalūs sprendimo motyvai geriausiai išdėstyti Tomo įraše. Algirdo Brazausko noras būti įneštam į katedrą – tai dar vienas jo prisitaikėliško gyvenimo būdo etapas, kai reikšmingu momentu norima susitaikyti ir su Dievu. Čia kaip niekada man patinka tvirta ir aiškias gailestingumo ribas brėžianti bažnyčia, kuri išlieka prie savo vertybių.

Ir iš tiesų, kaip galima Algirdą Brazauską laikyti rimtu kataliku, kai jis drįso lrytas.lt sakyti, jog:

– Ar jūs einate išpažinties?

– Ne. Aš pats su savimi pasikalbu. Manau, kad išsilavinę žmonės nelabai beeina išpažinties.

Išsakyti savo nuodėmes kam – eiliniam žmogeliui?

Negi tas, kuris išklauso, yra nuo Dievo? Juk žinome – visokių yra Dievo tarnų. O komunija kai kur jau yra suteikiama visai bažnyčiai, be išpažinties.

Formalūs reikalavimai ir aptakus formulavimas – pagrindinio sprendimų priėmėjo Vilniaus arkivyskupo laiške, o ganėtinai rimtą motyvą išdėstė ir Kauno arkivyskupas – gana ženkliai RKB narių daliai Algirdas Brazauskas yra joks autoritetas, gal net priešingai, todėl jo perdėm didelis garbinimas būtų sutiktas aiškiai neigiamai. Gal net pasikartotų ir viešos protesto akcijos bažnytinių iškilmių metu.

Sprendimo viešinimo ir krizės valdymo klaidos

Faktas kaip blynas – Lietuvos Vyskupų konferencijos plenarinis posėdis birželio 28 dieną buvo suplanuotas iš anksto. Tad vyskupai iš tiesų turėjo puikią progą apsvarstyti visus sprendimo motyvus už vienokią ar kitokią anapilin išėjusiojo pagerbimo tvarką. Akivaizdu, jog nuo to ir buvo pradėta – informaciniame pranešime konstatuota, jog posėdis prasidėjo nuo maldos už Prezidentą.

Bene pagrindinė vyskupų klaida – nenoras paaiškinti sprendimo motyvų. Gana taikliai tai atspindi delfi.lt kalbinto Vilniaus vyskupo Juozo Tunaičio atsakymai (pažymėtos svarbios vietos):

<…> Apsvarstėme viską gerai ir nutarėme pasiūlyti, kad nereikėtų nešti į Katedrą

<…> Bažnyčios atstovai taip nutardami „turėjo savų racijų“

<…> Pradžioje mes iš karto taip pasakėme. Turime savų racijų ir taip nusprendėme

Klausiamas, kodėl negalima atskleisti apsisprendimo priežasties, vyskupas nenorėjo aiškinti: „Nieko negaliu, čia jau apsvarstėme viską gerai ir nutarėme pasiūlyti, kad nereikėtų nešti į Katedrą. Čia yra mums patiems tik žinomos racijos ir jums aiškinti aš nenoriu“.

Jis taip pat teigė, kad jeigu ir būtų nutarta nešti karstą į Arkikatedrą, būtų labai sunku suvaldyti procesą techniškai.

<…> Mes jau iš anksto buvome tą aptarę, kad to chaoso nedarysim. Bet kaip dabar ir posėdyje pasirodė, jeigu būtume ir leidę, nebūtų buvę galimybių, bet čia tik jie (Prezidentūra, Užsienio reikalų ministerija – DELFI) gali paaiškinti. Ir užsienio svečiai, ir visa kita – jiems ir dabar nepaprastai daug derinimo ir visokių sunkumų iškyla…

<…> karstas į bažnyčią nebūtinai nešamas ir tuomet, kai miršta ne valstybės vadovas.

Popkultūros visuomenėje kažkas drįsta nekomentuoti savo sprendimo! Šiuolaikinei žiniasklaidai nėra ir negali būti skanesnio preteksto apkalti visomis pasaulio nuodėmėmis. Telieka perskambinti visiems, kam netektis yra netektis ir prašom – pralaimėjimas 0:6 garantuotas… Kitokios nuomonės yra, bet jos komunikacijos krizei įsiliepsnojant lieka nuošalėje.

RKB komunikacija tylėjo nepateisinamai ilgai – komentavo kas tik nori ir apie ką tik nori, todėl procesas liko nevaldomas. Tik po dviejų dienų sureaguoja Kauno arkivyskupas – ir tai ne viešai savo vardu, o tik interviu forma katalikiškajame portale bernardinai.lt.

Ir tik po laidotuvių, praėjus 4 dienoms (!) po krizės pradžios, savo poziciją viešai laišku išdėsto Vilniaus arkivyskupas. Gynybai pasirinktas principas „apie mirusįjį tik gerai arba nieko“ yra tinkamas, tačiau komunikacijos krizės akivaizdoje tai tolygu ramiai stebėti aršiai liepsnojantį laužą, sakant, kad jis pats nurims. Žinoma, laužas nurims, tačiau jame degančios malkos tikrai sudegs.

Tai, ką viešai ir atvirai savo tinklaraštyje surašė Tomas Viluckas, turėjo būti aiškinama ir viešai deklaruojama iš karto, kai tik paaiškėjo, jog žiniasklaida kabinasi ir krizė kyla. 5 dienos – totalus pralaimėjimas viešojoje erdvėje. O gaila, nes viešas ir aktyvus RKB sprendimo viešinimas galėjo uždirbti pagarbos ir sustiprinti pagarbą organizacija. Dabar, grynai dėl nesugebėjimo dirbti XXI amžiaus ritmu, RKB gavo stiprų niuksą.

Verta priminti komunikacijos krizės valdymo pagrindus:

  1. krizės situacijos konstatavimas;
  2. krizės valdymo komandos įsijungimas (sudarymas);
  3. sulaikantis pranešimas (angl. holding statement);
  4. parama/užuojauta nukentėjusiems;
  5. krizės neutralizavimo veiksmų planas ir jo įgyvendinimas;
  6. rezultatų įvertinimas.

Iš šono vertinčiau, jog RKB atveju [1] pavėlavo apie 1-2 paras, [2] nebuvo iš viso, [3] (Sigito Tamkevičiaus interviu) pavėlavo mažiausiai parą, [4] (Vilniaus arkivyskupo atsiprašymas) tiek pavėluotas, tiek išreikštas netinkama forma; [5] vėlavo 3-4 paras.

wp-content/uploads/2010/07/vilniaus_katedra.jpg96

Piratai ir „Linkomanija“ švenčia Pyro pergalę

Virtualiame pasaulyje gyvenantys Lietuvos piratai (dabar bendrine prasme galės būt vadinami sergėjais bernotais) švenčia pergalę prieš LANVA, tačiau tik menka dalis suvokia, jog tos pergalės vertė tolygi Pyro džiaugsmui. Tiksliau, tai tik laikinas savęs apgaudinėjimas, esą teismas išteisino asmenį, kuris pats buvo prisipažinęs „galėjęs siųstis programinę įrangą“.

Priminsiu, jog su Džiugu (1, 2, 3) jau ilgokai diskutuojame apie įvairius šios bylos klausimus, tačiau man asmeniškai svarbiausias klausimas, ar asmuo suvokia darąs teisės pažeidimą ir tai vis tiek daro. Jeigu taip, tai moralinis problemos sprendimas akivaizdus, o teisinės procesinės įrodinėjimo priemonės ir jų naudojimas jau tik šalutinis techninis klausimas.

Ką išgirdome iš teismo? Jeigu lrytas.lt teisingai cituoja teismo paskelbtą sprendimą, tai:

Kaip matyti iš bylos medžiagos, LANVA yra viešoji įstaiga. Teismui nebuvo pateikta įrodymų, kad LANVA, kaip viešoji įstaiga, turėjo teisę savarankiškai rinkti įrodymus. Teismui taip pat nebuvo pateikta duomenų, ar įranga, kuri buvo naudojama fiksuoti interneto vartotojų autorių ir gretutinių teisių pažeidimus padarant kūrinius viešai prieinamus internete, yra aprobuota.

Administracinė teisė reikalauja, jog teisėsaugos institucijos vienareikšmiškai nustatytų asmens kaltumą, todėl teismo argumentus reikia suprasti paprastai – tyrimo metu buvo naudotos netinkamos įrodymų fiksavimo priemonės ir procedūros. Dėl pirmojo teismo argumento (esą LANVA neturi teisės rinkti įrodymų) iš tiesų LANVA planuojama apeliacija galėtų būti sėkminga. Dėl antrojo argumento (jog naudojama įranga neaprobuota) sudėtingiau. Manau, jog čia LANVA padarė esminę klaidą, nepasinaudojusi antstolių paslaugomis. Jeigu mano turimi neoficial9s duomenys iš tiesų teisingi ir LANVA tiesiog pateikė IP adresų sąrašą su kompiuterio darbinio vaizdo spausdiniais, tai tokie įrodymai iš tiesų itin silpni. Kita vertus, jog tokie sergėjų prisipažinimai, kaip kad buvo šios bylos atveju, gali padaryti ir minimalius turimus įrodymus pakankamais dėl įrodymų visumos.

Tad kodėl piratų pergalė laikina? Nes LANVA turės ir antrą, ir trečią, ir, jeigu reikės 485-ą progą pakartoti savo veiksmus. Ir kažkurį kartą pataikys. Kažkodėl  spėju, kad protingiau paruoštas „Microsoft“ veiksmas prieš „Linkomaniją“ į tikslą pataikys jau pirmu ar antru šūviu. Laiko klausimas.

O Džiugo idėją, jog intelektinės nuosavybės kopijavimas be savininkų sutikimo elektroninėje erdvėje nėra teisės pažeidimas, kol kas galiu priimti tik kaip naujadarą, kuriam trūksta tiek teorinio, tiek loginio pagrindimo. Gaila, jog šį naujadarą daugelis interneto entuziastų linkę priimti kaip teisinę realybę. Deja, tai toli gražu prasilenkia su tiesa ir, kaip bebūtų gaila, bet skatina Lietuvos piliečius pažeidinėti mūsų pačių priimtus įstatymus. Dura lex, sed lex