Tobulumui ribų nėra. Praėjusiais (2013) metais Vilniaus miesto savivaldybė biurokratiniais metodais apribojo galimybę kolektyviai žygiuoti ir tą draudimą palaikė net teismas. Šiais metais leidimai, sakoma, jau buvo suteikti visiems norintiems.

Man patinka, kai laisvos šalies piliečiai nori kovo 11-osios proga rinktis ir kartu džiaugtis, žygiuoti ar kitaip naudotis konstitucine susirinkimų laisve. Man nepatinka, kai susirinkimų laisvė naudojama pykčio ir neapykantos sklaidai – tai nedera Lietuvai, kurioje nuo seno sugeba taikiai sugyventi skirtingų regiono tautybių ir religijų žmonės.

Šaunu, jog šiais metais šalia radikalių pažiūrių Lietuvos tautinio jaunimo sąjungos savo eiseną nutarė organizuoti ir konservatorių jaunimo organizacija – Jaunųjų konservatorių lyga.

Gaila, jog nei viena eisena nebuvo įvardinta oficialioje kovo 11-osios renginių programoje. Galima tik pagirti jaunuosius konservatorius, kurie iš anksto suderino leidimo laiką ir partizaniškai prisijungė prie Lietuvos kariuomenės orkestro ir Garbės sargybos kuopos karių iškilmingo žygiavimo Gedimino prospektu. Kartu nelabai gražu, kad nutylima, jog ši eisena ukrainietiškus akcentus priglaudė iš pilietinės akcijos „Viena širdis“, kurią inicijavo ir vykdė  Anykščių Antano Vienuolio progimnazija (direktorė – signatarė Irena Andrukaitienė) kartu su Kultūros ministerija.

Galima tik pritarti Gabrieliui Landsbergiui, jog beužgimstanti jaunųjų konservatorių tradicija (eitynės nuo Seimo iki Katedros kovo 11-osios proga) iš tiesų yra graži ir prasminga. Ir tikrai neatsitiktinai joje dalyvavo net socialdemokratai su darbiečiais. Kartu noriu tikėti, jog ir kitų politinių jėgų jaunimo organizacijos gaus lygias teises į eiseną pagrindine šalies gatve nuo Seimo iki Katedros (ar atvirkščiai).

Šių metų kovo 11-osios eisenos buvo puiki proga parodyti solidarumą su Ukrainos žmonėmis. Tautinio jaunimo organizuotoje eisenoje šie motyvai buvo akivaizdūs, teatralizuoti ir gal net hiperbolizuoti. Būtent Ukrainos tautinių organizacijų indėlis į Maidaną man buvo lemiamas kriterijus, sprendžiant, kurią eiseną pasirinkti. Būtent todėl dalyvavau šioje eisenoje, nors mane, kaip ir Paulių, nejaukiai vertė jaustis radikalios eisenos dalyvių pozicijos kitais valstybės gyvenimo klausimais. Kita vertus, žinojau, jog būsiu  žmonių su radikaliomis nuomonėmis apsuptyje, todėl buvau tam tikra prasme pasiruošęs, manęs tai nenustebino. Žinojau, jog iš eisenos pasitrauksiu, vos išgirsiu ką nors antisemitinio, tačiau apie tai nebuvo net menkiausių užuominų.

Po eisenos buvo įdomu stebėti ir lyginti reakcijas viešojoje erdvėje. Gaila, jog didelė dalis informacijos buvo pagrįsta išankstiniais stereotipais – vienu atveju eisena vadinama proeuropietiška, nors joje dalyvavo ir antivalstybinės Darbo partijos klapčiukai. Kitu atveju dalyviai atvirai pravardžiuojami naciais ir fašistais, veliamasi į beprasmes diskusijas apie tikresnius patriotus net Ukrainoje. Galiu tik liūdnai juokauti, kad gal todėl, kad ir Ukrainos Maidano gynėjai Kremliaus apibūdinti tais pačiais fašistais?

Smagu, jog kovo 11-oji tampa viešų įtraukiančių renginių diena (ir orai mums padeda). Tikiu, kad netrukus, jau po kelerių metų, visos konkuruojančios eisenos taps vienu nenutrūkstamu festivaliu, kur, brazilų pavyzdžiu, skirtingos politinės partijos sugebės kiekviena savaip, tačiau smagiai džiaugtis ir švęsti tai, ką turime visi bendro –  kartu iškovotą ir saugomą nepriklausomybę.