Rubrika #prisiminimai
Besibaigianti vasara uždaro dar vienas duris, už kurių lieka naujos istorijos. Tačiau reta jų gali lygiuotis į vaikystės vasaras ir jų metu į atmintį įsirėžusius vaizdinius. Šįkart apie du iš jų.
Nerūpestingame devintajame dešimtmetyje (nes tuomet dar tik laukiau pirmojo jubiliejaus) vienas smagiausių įvykių – tai į už dešimties kilometrų esančius Radeikius suvažiuojantys pusbroliai ir puseserės. Tą gyvą laukimo, susitikimo ir nuotykių laiką galima būtų lyginti nebent su tais Naujausiais Metais, kai dar sugebėdavome visi išsitekti į vieną didelį namą ir gal niolikoje sugulti svetainėje ant žemės. Taip, mūsų vaikų karta to jau nebepatirs dėl paprastos priežasties – jų kartoje tiek pusbrolių ir puseserių surinktum tik didžiausių švenčių proga.
Vasara kaime prasidėdavo ir baigdavosi įvairiausiais darbais – bulvėmis, svogūnais ar dar kuo nors. Pavasario bulvių sodinimas ir rudeninis jų kasimas (su privalomais šviežiais cepelinais) yra tai, kas sudaro nemažą dalį mūsų kartos buvimo giminėmis.
Tačiau visi tie darbai sukosi apie paskutiniuosius sodybos gyventojus – senelius. Sulyg jų silpstančia sveikata mažėjo ambicijos ir dirbamos žemės plotai. O lygia greta plėtėsi ir mūsų (pusbrolių ir puseserių) interesai, vis sunkiau juos pavykdavo suderinti ir rasti bendrą vardiklį. Todėl močiutės palydėjimas buvo tik formalumas – viskas jau buvo kitaip dar prieš Seime paskelbiant atkurtą nepriklausomybę.
Beveik poros dešimtmečių atstumas dabar jau sodriomis spalvomis spalvina daugelį to meto įvykių, nebelieka tų smulkių kasdienybės niuansų ar net juos daro nepakartojamai patraukliais (kaip kad vakarinis prausimasis didžiuliame bliūde iš šulinio pilantis šaltą, o iš virdulio – verdantį vandenį).
Šiandien atmintyje geriausiai atgaminamas šieno kvapas. Net ir šį rugpjūtį ilsintis Alaušo pašonėje tas retas vėjo gūsis, atnešantis šviežiai pjauto ir gretimoje pievoje džiūstančio šieno kvapą pirmiausiai prikeldavo ne ką kitą, o Radeikių vaizdinius. Dar akmeninių pamatų tvarto šone už neobliuotų lentų sienų vasaromis kraudavome bene 4-5 metrų aukščio šieno sieną. Žinoma, pirmiausia tą šieną kažkas pjaudavo, džiovindavo ant stirtų (? į trikampį sustatytų horizontalių baslių). Pypliui įdomiausia proceso dalis, žinoma, būdavo arklio traukiamas ir prailgintais šonais išsipūtęs nuo šieno vežimas, kuriame, jeigu kas leisdavo, važiuodavau ir aš. Vėliau – visos tos kaugės mėtymas ir mynimas. Ne tik tautosakoje pasikartojančiu miegu ant šieno teko mėgautis gal kartą ar du – pernelyg jau didelė buvo rizika leisti 5 metrų aukštyje miegoti kokiam šešiamečiui. Tačiau prisimenu vyresniųjų maldavimus, kad tik tas leidimas būtų duotas.
Tačiau vasaros atostogos ir pusbrolių gauja kaime ne tik dirbdavo, bet ir (tiksliau – beveik tik) pramogaudavo. O šioje srityje nepralenkiami buvo ir liko senelio kailiniai. Kaip vienas iš kaimo siuvėjų (siūdavo puikius kailinius ir lietpalčius, nes turėjo ikikarinę koja minamą Singer siuvimo mašiną) turėjo net kelis, todėl eilinę popietę juos nukabindavome priemenėje, pridėdavome kokį lietpaltį ir kieme, tarp keturių beržų, paklodavome ant žolės.
O ant žolės susirinkdavo kortuotojai – senelis, pusbroliai, kartais kuri puseserė ar net kas nors iš tėvų. Populiariausias, žinoma, buvo senelio mėgstamas vežimas, jį kartais keisdavo durnius ar tūkstantis. Į kovą stojant mažesniems tekdavo pabandyti ir karą, o kam nors primygtinai reikalaujant būdavo išbandomi ir kiti žaidimai.
Tačiau ne kortų žaidimai buvo veiksmo ašis, o nepakartojamas senelio pomėgis šposyti. Subtilus, kartais tiesmukas, bet neįžeidžiantis. Tinkantis ir suprantamas tiek vyresnių, tiek ir mažiausių. Todėl senelio kailiniai ir dabar neturi nieko bendra su šalčiu ar žiema. O tik primena tas nepakartojamas vaikystės vasarų popietes.
