2004 gruodį dabar jau išnykusiame portale www.omni.lt rašiau: „Vakarų tradiciją puoselėjanti Europa jau dabar susiduria su kasdienėmis atviros visuomenės problemomis. Musulmonų nužudytas Nyderlandų menininkas – tai žiaurus kasdienybės įrodymas, kad demokratine dvasia auklėta Europa visiškai skiriasi nuo jos ekonominių imigrantų dvasios“.
Šiandien, prabėgus daugiau nei šešiolikai metų, problemos nepasikeitė. Gal tik Lietuva atsidūrė labiau Europoje, šiandien mes jau gyvai patiriame, ką išties reiškia tos „Vakarų demokratijos problemos“.
Tačiau tais 2004-aisiais dar niekas rimčiau nekalbėjo apie klimato kaitą. Dar nebuvo IPCC ataskaitos, kuri būtų nubrėžusi raudoną brūkšnį ties +1,5 Celsijaus laipsnių pokyčiu. Ką jau ten apie radikalius +3 scenarijus, į kuriuos, panašu, jau esame atklydę šiandien. Lygiai taip pat anuomet vargu ar kas būtų svarstęs apie Hanibalą už vartų ar, tiksliau, Lukašenkos ekonominių migrantų „versliuko“ modelį.
Tačiau ir tada, ir dabar, kai kurie dalykai nekinta. Visai nesvarbu, ar juos vertini iš postsovietinės visuomenės taško, ar žvelgdamas iš ramių Europos Sąjungos užutekių. Vienas iš tokių dalykų – matematika. Ir visiškai priešingas – žmogaus teisės.
Žmogaus teisių katalogą konstruoti pradėjo ir nuosekliai plėsti (iki tragikomiškų idėjų apie „teisę į internetą“) ėmėsi ne kuri kita organizacija, o bene visas valstybes po WWII apjungusios Jungtinės Tautos. Kol pasaulio globaliu dar nebuvo padariusi interneto revoliucija ir kol apie ekonominį Europos ar Amerikos rojų eilinio III pasaulio šalies gyventojas negalėjo pamatyti savo išmaniojo įrenginio ekrane, tol situacija buvo sąlyginai stabili.
Šiandien situacija kita.
Tos pačios Jungtinės Tautos prognozuoja, kad bet kuri didesnė, pavyzdžiui, Afrikos valstybė artimiausius dešimtmečius gimdys dešimtis milijonų naujų žemės gyventojų. Ką jau kalbėti apie supergigantes Azijoje. Visus juos turėtų išmaitinti ne kas kita, o ta pati baigtinių išteklių motina žemė. Kaip tai atrodo ir baigiasi laukinėje gamtoje, visi, dar mokęsi biologijos ir geografijos ne B lygiu, puikiai žinome.
Tuo tarpu teisininkų sukurta žmogaus teisių fikcija su įvairiausiomis savo versijomis sako, kad ištekliai yra neriboti ir žmogaus teises privalome užtikrinti nepaisydami šio nepaneigiamo apribojimo. Kaip – teisininkai nesugeba ir nesiima aiškinti. Inovacijų fanatikai žada technologinius ir ekonominius perversmus, tačiau dienos pabaigoje viskas susiveda į viena – „žmogaus teisių garantijas“. Jomis aprūpinti visi dar tik ateityje gimsiantys žemės gyventojai, nebetilpsiantys savo tėvynėse, gyvenimui būtinus išteklius atiminės iš kitų kraštų gyventojų. Kol kas karai dėl pinigų, naftos ar vandens vyksta tolokai nuo mūsų, tačiau pastaroji „Lukašenkos migrantų“ krizė parodė, kaip atrodys gerokai rūstesnė mūsų kasdienybė po 10 ar 20 metų.
Ir čia iškyla naujas esminis klausimas apie Vakarų demokratijos vertybes.
Kiek savo per ilgus amžius sukaupto turto (Valstybės!) galime / turime / privalome atiduoti nepailstamai gimdomiems ir įvairiausių priežasčių konfliktų ir nepriteklių į Lietuvą stumiamiems ekonominiams migrantams, karo pabėgėliams ar tiesiog visiems, norintiems nemokamai pasėdėti ant svetimo sprando?
Matematikos neapgausi – Lietuva (Lietuvos piliečiai) yra labai turtinga valstybė. Šimtai milijonų kitų šalių gyventojų norėtų tapti Lietuvos (ir kitų demokratinių valstybių) piliečiais – nes čia saugu, čia galima gyventi ir kurti. Bėda, kad įsileidę net mažą dalį tų milijonų svetimšalių valstybės vartų jau nebegalėsime užverti – Lietuva, kokią šiandien turime, palaipsniui išnyktų.
Ir tai labai sudėtinga dilema – ar atiduoti paskutinį savo kąsnį tvarkos savo Tėvynėje nesugebantiems įvesti svetimšaliams ir krikščioniškai atsukti žandą jų pajuokai, ar ginti savo valstybę, jos sienas ir vienas kitą – Lietuvos piliečius? O jeigu įsileisti – koks yra sveiko proto balansas tarp humaniškumo ir Lietuvos valstybės išsaugojimo? Kokią dalį sriubos iš savo lėkštės galime / turime / privalome atiduoti?
Blogiausia bus, jeigu matematiką tiesiog ignoruosime.
Komentaras paskelbtas interneto portale www.lrt.lt.
