Jeigu paklaustumėt ortodoksiškų pažiūrų teisininko, tai anas Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo nutartį laikytų pusiau šventa, t.y. teisės aktų hierarchijoje atitinkančią įstatymą. O pakalbinę eilinį žmogų eilinėje autobuso stotelėje greičiausiai išgirstumėte pora keiksmažodžių ir vieną kitą padriką mintį, jog vienas klanas (teismai) gina kitą klaną (lovio politikus).
Teismo blynas rugsėjo 8 dieną tapo faktu. Dabar kiekvienas save gerbiantis biurokratas gali lengva ranka žarstyti mūsų visų į valstybės biudžetą suneštus pinigus ir juos vėjais leisti laikraščių paklodėms, kuriose didžiausią dalį gali skirti politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojams, t.y. sau, populiarinti. Tokia toji Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo nuomonė, tapusi įstatymu, kol jos nepaneigs kieno nors kumštis, trinktelėjęs į Vyriausybės posėdžių stalą.
Prunskienės byla – tai tarsi kafkiškojo ŽŪM rūmų teisingumo akivarai, kuriuose dingsta ES milijonai. Šiuolaikiškai politkorektiškai tai vadinama „įsisavinimu“, kiti mesteltų tiesiai – vagiama. Tad ką LVAT mundurų plovimo milteliai reiškia mums visiems? Continue reading
