Socialinių tinklų realybė keičia viešąją erdvę ir kelia nepatogius klausimus visiems joje aktyviau dalyvaujantiems. Neseniai kilo pasipiktinimo banga, kai iš socialinių tinklų „žvaigždžių“ ir Lietuvoje buvo pareikalauta, kad reklama būtų aiškiai pažymėta ir atskirta nuo asmeninės nuomonės.
Agresyvi vieno iš kandidatų į Prezidentus rinkimų kampanijos pradžia pažymėta nauju klausimu – kur baigiasi nuomonių lyderių saviraiškos laisvė ir prasideda politinės reklamos ribojimai? VRK atsakymo ir deramų precedentų neturi, nes rinkimų teisė apie socialinių tinklų realybę žino tik iš nuogirdų. Todėl teks taisykles kurti mums visiems kartu – ir jau šiomis savaitėmis.
Vietoj baigtinio atsakymo noriu iškelti 7 idėjas dėl pagrindinių principų, kuriais gali (ir, manau, turėtų) remtis rinkimų teisė.
Pirma, kiekvienas asmuo turi teisę į savo asmeninę nuomonę ir gali ją pareikšti. Tai apima ir palankumą ar paramą konkrečiam kandidatui, sąrašui, visuomeniniam komitetui ar politinei partijai. Todėl yra normalu ir sveikintina, jeigu gerai žinomas asmuo, nuomonių lyderis viešai reiškia savo nuomonę, atvirai deklaruoja politines pažiūras ar paramą vienai ar kitai programai.
Antra, nuomonių lyderių nuomonių raiška negali būti remiama neteisėtais politinių kampanijų finansavimo šaltiniais. Kitaip tariant, gerai žinomo asmens nuomonė gali būti populiarinama tik tokiais būdais, kurie įstatymų numatytais atvejais pripažįstami teisėtais.
Trečia, nuomonių lyderių nuomonės negali būti tiesiogiai ar netiesiogiai populiarinamos juridinių asmenų lėšomis ar kita parama. Todėl privačios įmonės vadovo arba didelės visuomeninės organizacijos valdybos palaikymas konkrečiam kandidatui negali būti populiarinamas už atitinkamo juridinio asmens finansinius ar kitus išteklius.
Ketvirta, juridiniams asmenims turi būti prilyginama ir tokia komercinė fizinių asmenų veikla, kuri įprastai sietina su komerciniais santykiais ir įprastai yra atlygintina. Todėl fiziniais asmenys, užsiimantys tam tikra individualia komercine veikla negali jos naudoti savo politinių pažiūrų ar palankumo sklaidai. Tai turėtų būti prilyginta neteisėtai juridinių asmenų paramai.
Penkta, nuomonių lyderiai negali priimti politinių kampanijų dalyvių paramos (pavyzdžiui, paruošiant, apipavidalinant ar kitomis formomis prisidedant prie turinio), kuri būtų skirta to gerai žinomo asmens nuomonei „paruošti“. Tokiu atveju asmeninė nuomonė virsta politinės kampanijos produktu – suplanuotu ir paruoštu politinės reklamos įrankiu, kas nelaikytina asmenine nuomone. Kita vertus, politinių kampanijų dalyviai gali savo inciatyva išnaudoti nuomonių lyderių palaikymą, tačiau tai jau darydami kaip „antrinį“ informacijos apdirbimą ir teisėtose politinės reklamos erdvėse.
Šešta, aukščiau paminėti ribojimai negali būti taikomi fiziniams asmenims, kurie viešai deklaruoja savanorystės pagrindais prisijungiantys prie politinės kampanijos rinkimų štabo. Buvimas savanoriu ir rėmėju, žinoma, nepanaikina ribojimų dėl teisėtų ir neteisėtų finansavimo šaltinių.
Septinta, nuomonių lyderių nuomonių („endorse‘inimui“) reguliavimas turi būti identiškas tiek tradicinėse žiniasklaidos priemonėse, tiek socialiniuose tinkluose. Tai reiškia, jog negali būti taikoma skirtingų reikalavimų vien dėl erdvės ir formos, kuria skleidžiama nuomonė ar politinė reklama.
Platesnė diskusija apie nuomonių lyderių skleidžiamą politinę reklamą – mano „Facebook“ įraše.
P.S. Komentaras „Kada „influencerio“ nuomonė virsta reklama? 7 vertinimo principai“ skelbtas interneto portale Delfi.lt.
P.P.S. Šiuo metu autorius yra LVŽS komunikacijos koordinatorius, todėl gali būti laikomas šališku.
