XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: Antanas Škėma

Apie „Ponią Delovėj“ / Mrs Dalloway (Virginia Woolf)

Lietuvių kalbos ir literatūros programoje gerokai per daug dėmesio su pasauliu vėlavusiems lietuvių autorių kūriniams ir per mažai pažinčių su geriausia pasaulio literatūra.

Mano laikais (baigiau 1998-aisiais) vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros programa buvo iš esmės vienintelė galimybė vidurinėje mokykloje susipažinti su grožine literatūra.

Dėl laiko stokos programos autoriai į ją stengėsi sudėti daugybę lietuvių autorių, kurių kūrybos kokybė net nepanaši į to paties laikotarpio ar stiliaus pasaulio literatūros kūrinius.

Dirbtiniu būdu bandyta išlaikyti dėmesį kūriniams, parašytiems lietuvių kalba, tačiau vietoj dėmesio ir meilės lietuvių literatūra tapdava dar didesnės atmetimo reakcijos ir paniekos objektu.

Viena iš tokių literatūros krypčių – sąmonės srauto (angl. stream of consciousness) pasakojimo būdas, kurio viena iš pradininkių Virginia Woolf. Mano laikais kažkuo panašiu iš lietuvių galima būtų laikyti nebent Ričardą Gavelį ar Antaną Škėmą, tačiau abiems trūksta išbaigtumo ir sugebėjimo tą patį rezultatą pasiekti švariai, subtiliai britiškai.

Todėl ačiū „Pegasui“, kurio klasikos serija (nuoroda, „Ponia Delovėj“ dabar 10,79€) netyčia privertė atsigręžti ir susipažinti su geriausiais pavyzdžiais.

Kokį įspūdį paliko Virginia Woolf kūrinys?

  • Lengvas ir kone nepastebimas šokinėjimas tarp skirtingų veikėjų ir jų istorijų pasakojimo – vien už šį potyrį knyga verta dėmesio.
  • Santykinai daug veikėjų ir sudėtinga jų tarpusavio santykių struktūra kone pusę kūrinio neleidžia susitelkti į pasakojimą, o tenka bandyti prisiminti ir kone užsirašinėti, kas yra kas ir ką daro.
  • Knyga netolygi savo pasakojimo stiliaus nuoseklumu – pirmasis trečdalis yra labiau išbaigtas, vidurys įsivelia į istorijos detalių atskleidimus, o pabaiga gana nuspėjama ir nebenustebina veikėjų įžvalgomis.

Su sąlyga, kad Antanas Škėma buvo kone mėgstamiausias XII klasės autorius, tai, matyt, nėra labai netikėta, jog patiko ir Virginia Woolf stilius. Kita vertus, tarp autorių darbų – kone trys dešimtmečiai.

Šiais laikais kūrinį randu III gimnazinės klasės (11-okų) mokymo programoje, tačiau tik tų, kurie lietuvių kalbą mokosi kaip išplėstinį A kursą (nuoroda) ir kaip vienas pasirenkamasis (neprivalomas) kūrinys.

Gyventi dar 5 minutes… verta!

Kiek tenka išgirsti, visi bent kiek mąstyti linkę anksčiau ar vėliau atsiremia ir į bene pagrindinį būties klausimą – kokia prasmė gyventi? Viena seniausių propagandos specialistų kalvių (krikščionių bažnyčia) tokiems dažnai jau būna įkalusi aiškų ir paprastą atsakymą – įvykdyti Dievo valią ir patekti į dangų. Šiais laikais, kai ne tik eilinis kunigas, bet ir koks vyskupas ar net tas pats kardinolų išrinktas mirtingasis dažnai nebėra joks autoritetas, žinia, to nebepakanka..

Su panašiu klausimu pačiam teko pirmą kartą susidurti gal kokioje 9-11 klasėse, kai tarp literatūros skaitymų ir jos nagrinėjimų daugelis atrasdavome naujų dar negirdėtų idėjų. Dabar atmintyje įstrigę ir būties problemą geriausiai simboliais perteikia Francas Kafka su savo vabalo metamorfoze ir Antanas Škėma su gyvenime užstrigusiu liftininku. Jeigu pirmasis yra nepakartojamas savo sugebėjimu aprašyti lėtą laiko tėkmę, tai antrasis nepralenkiamas vidiniu herojaus pasaulio vaizdavimu.

Į būties klausimus kiekvienas turime atsakyti pats sau, jie dabar – sunkmečiu – nušvinta naujomis spalvomis. Visiems, kam sunku, galiu pasiūlyti tokį kelią. Pirma, sunku būtų ginčytis, jog gyvenimas – tai dovana, kurią turime. Net ir beviltiški ligoniai gyvena, t.y. būna. Antra, neišvengiama, jog gyvendami susiduriame su sunkumais – didesniais ar mažesniais, bet realiais ir trukdančiais vaikiškai mėgautis gyvenimu. Trečia, nėra tokio sunkumo, kuris būtų didesnis už galimybę gyventi (būti). Vadinasi, mes patys neturime jokios racionalios paskatos pasiduoti vienam ar kitam sunkumui. Nekreipdami dėmesio į sunkumus (t.y. negadindami būties malonumo) mes galime naudotis galimybe gyventi ir rinkti laimės akimirkas.

Esminė dalis – jeigu kažkuriuo gyvenimo momentu mes susiduriame su sunkumu, tai galime rinktis vieną iš dviejų kelių: a) manyti, jog sunkumas (ir jo žala) yra didesnis, nei būties nauda; b) manyti, jog sunkumas (ir jo žala) yra mažesnis, nei būties nauda. [B] atveju sprendimas aiškus savaime, o [A] situacijoje galioja „dar 5 minučių“ taisyklė. Ji teigia, jog rinkdamasi gyventi dar 5 minutes, mes pasinaudojame galimybe, kurios kitu atveju nebeturėtume. Per tas papildomas minutes mes patiriame dar naujų įspūdžių, kurių kitu atveju netektume. Šios papildomos galimybės yra bevertės tik tuo atveju, kai mes esame tikri, jog per tą papildomą laiką gausime papildomą porciją „sunkumų“, kurių neįstengsime ignoruoti. Tuo iš dalies galima paaiškinti, pavyzdžiui, eutanaziją, garbės netekusių savižudybes ir pan.

Visos šios mintys veda prie dar kitos įdomios išvados – gyvenimo sunkumams verta skirti tik tiek dėmesio (pastangų, veiklos), kiek galutinis to rezultatas bus teigiamas. Kitaip tariant, geriau ignoruoti (blogesniu atveju – kęsti) sunkumus, negu beprasmiškai stengtis juos panaikinti. Ir atvirkščiai – negalime kentėti tų sunkumų, kuriuos lengvai galime panaikinti savo valingomis pastangomis.