Pirmadienį „Žinių radijo“ laida „Mūsų angelai ir demonai“ buvo skirta temai „Kas yra ir iš kur atsiranda informacinis šlamštas?“ (einant nuoroda – visas laidos įrašas). Pašnekovai labiau nagrinėjo patį visuomenės reiškinį ir tik pabaigoje pabandė ieškoti sprendimo būdų, kaip informacinį šlamštą įveikti.
Diskusijoje man patiko taikli Ričardo Doveikos įžvalga, kad „fake news“ esmė yra naikinti autoritetus. Per melagingas naujienas ir manipuliavimą informacija visuomenė praranda autoritetus. Abejočiau, ar tikrai vietoj šių autoritetų visuomenė ima „viešąją nuomonę“, „gandus“ – tiesiog būčiau linkęs manyti, kad „autoritetas“ tampa labai slanki sąvoka, tam tikras „pasitikėjimo kreditas“, kurį informacinis srautas labai sparčiai pildo arba tuština (iš čia, pavyzdžiui, pastarųjų metų „influencerių“ fenomenas).
Nors laidos pabaigoje Andrius Kaluginas ir Linas Kontrimas bandė trumpai apibendrinti, kaip kovoti prieš informacinio šlamšto daromą žalą, tačiau šioje temoje pasigedau įžvalgų, jog „informacinis šlamštas“ ir „fake news“ visada gali būti nagrinėjami pagal Edvardo Hermano ir Naomo Čomskio propagandos modelio struktūrą:
- savininkai
- pajamos
- šaltinis
- ideologija
- foninis triukšmas
Kur taikli įžvalga apie autoritetų nykimą – tai įžvalga apie abejonę šaltiniais. Anksčiau pakakdavo žinoti, kad informaciją garantuoja gerbiamas asmuo ar organizacija X – ir to pakakdavo. Dabar „gerbtinumas“ yra taki (laiko požiūriu) savybė.
Todėl kalbant apie informacinį šlamštą visada reikia vertinti ir analizuoti kitas propagandos modelio struktūrines dalis – ar šaltinis yra nepriklausomas atitinkamu turiniu (ar jo savininkai, ar reklamdaviai turi interesą?), kokią pasaulėžiūrą (ideologiją) lydi atitinkama informacija, ar tai sąmoninga informacijos sklaida, o gal tiesiog viešosios erdvės konjuktūra „gamino, nes reikėjo kažkuo užkimšti informacinį vamzdį“?
Pagal šiuos klausimus formuojasi ir rekomendacijos, kaip išvengti informacinio šlamšto žalos – analizuoti gaunamą informaciją, tikrinti autoritetus, suvokti populiarinamą pasaulėžiūrą (jos vertybes), identifikuoti bendrinius ar konkrečius naudos gavėjus.
