Tag: Administracinių teisės pažeidimų kodeksas

Praėjusią savaitę Gediminas Gasiulis savo tinklaraštyje paklausė klausimų, į kuriuos nepatingėjau platokai atsakyti. Skaitytojai ginčijosi, argumentavo ir gavosi gana nebloga diskusija. Verta pabandyti susisteminti ir pabandyti sudėlioti tarpinius taškus teisės požiūriu, nes ir tinklaraščių grandai gina kitokią nuomonę.

Lietuvos tinklaraščiuose didžiausio dėmesio susilaukė LANVA veiksmai prieš 106 IP adresų savininkus. Teigiama, jog LANVA perdavė policijai šiuos adresus ir teigia, jog jie vienaip ar kitaip susiję su „Microsoft“ teisių į „Windows 7“ programinę įrangą pažeidimais.

Faktinės aplinkybės

Pirma, „Linkomanijos“ tinklo vartotojai neteisėtai keitėsi „Microsoft Windows 7 Ultimate“ operacinės sistemos programine įranga (nėra skelbiama, tačiau spėju, jog įdiegimo disko kopija).

Antra, LANVA nustatė 106 IP adresus, kuriuose registruoti įrenginiai atsisiuntė šią programinę įrangą, ir juos perdavė policijai.

Trečia,  „Microsoft“ atstovų teigimu, programinės įrangos diegimo diskus gali kopijuoti gali arba „Microsoft“, arba tokią teisę turintys partneriai.

Teisinė bazė

Šių metų liepos 15 dieną Seimas priėmė Administracinių teisės pažeidimų kodekso pakeitimus, kurie įsigaliojo liepos 28 dieną. Ginčo atveju svarbi naujoji 214¹⁰ straipsnio 1 dalis, kuri nustato:

Neteisėtas <…> meno kūrinio (įskaitant kompiuterių programas ir duomenų bazes) <…> arba jų dalies <…> atgaminimas, viešas paskelbimas, kitoks panaudojimas bet kokiais būdais ir priemonėmis nekomerciniais tikslais <…> –

užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio iki dviejų tūkstančių litų su kūrinio ar gretutinių teisių objekto neteisėtų kopijų konfiskavimu

Taigi, bet kokiais būdais neteisėtai atgaminama programinė įranga (t.y. kopijuojama) gali kainuoti tokią veiklą vykdančiam asmeniui mažiausiai 1 tūkst. litų baudą ir papildomai – civilinį ieškinį iš autorių ir (ar) gretutines teises turinčio asmens.

Ginčui svarbūs ir Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 12-15 straipsniai, kurie nustato sąlygas, kada paslaugų tiekėjai (perduodantys informaciją, laikinai ar nuolatos ją saugantys) neatsako už neteisėtą veiklą. Bendru atveju galioja taisyklė, jog paslaugų tiekėjai privalo per protingą laiko tarpą, kai tik gauna informaciją, panaikinti neteisėtą turinį ar prieigą prie jo. Detaliai įspėjimų reikalavimus, reagavimo į juos procedūrą, sąlygas ir terminus reglamentuoja Galimybės pasiekti neteisėtu būdu įgytą, sukurtą, pakeistą ar naudojamą informaciją panaikinimo tvarka.

„Internete taip įprasta“ nebūtinai yra teisėta

Nauja ATPK redakcija Lietuvos teisėje sukūrė naują situaciją, kai pirmą kartą kilo reali teisinė atsakomybė ir už internetu daromus pažeidimus, kuriuos atlieka paprasti interneto vartotojai nekomerciniais tikslais.

Kylančius klausimus galima suskirstyti į tokias grupes pagal teisės teorijoje naudojamą teisės pažeidimų struktūrą: subjektas (kas atsako?), subjektyvioji pusė (ar buvo valia/aplaidumas elgtis neteisėtai?), objektas (ar ir kieno teisės buvo pažeistos?), objektyvioji pusė (ar egzistuoja priežastinis ryšys tarp subjekto veiksmų ir padarytos žalos?).

A. Subjektas (kas atsako)

1. Įrenginys priklauso organizacijai (darbovietei, mokyklai, nemokamą interneto ryšį siūlančiam paslaugų tiekėjui, etc.), kas atsakytų už tuo ryšiu padarytą teisės pažeidimą?
   ATPK 214¹⁰ straipsnyje nėra detalizuojama, koks asmuo daro neteisėtą veiklą, todėl ginčo atveju pažeidėjais laikytini abu susiję asmenys – organizacija (juridinis asmuo) ir organizacijos turtu besinaudojantis fizinis asmuo. Pirmajam asmeniui (organizacija) tenka pareiga užtikrinti, jog jos valdomas turtas (įrenginiai ir ryšio linija) nebūtų naudojami neteisėtiems veiksmams. Praktiškai dažniausiai tai įtvirtinama organizacijos vadovo patvirtintomis taisyklėmis, įsakymais, su kuriais privalomai turi būti supažindinami vartotojai (nemokamo bevielio ryšio atveju tam naudojamas pirmasis įspėjimo puslapis, kur išdėstomos naudojimosi sąlygos). Tokia išankstinė sąlyga leidžia naudotis IVPĮ 12 straipsnio apsauga, panaikina neatsargumą kaip organizacijos vadovo galimą kaltės formą. Jeigu tokios tvarkos nėra, neįmanoma nustatyti paslaugos vartotojų, tai atsakomybė už neatsargumą tenka tokios organizacijos vadovui arba jo paskirtam įgaliotam asmeniui.
2. Ar galioja nemokamą interneto ryšį teikiančios organizacijos sutarties sąlyga, kuria ji už nieką neatsako, o visa atsakomybė tenka paslauga besinaudojantiems?
   Tokia sąlyga yra taikytina tik paslaugos tiekėjo ir paslaugos vartotojo santykiuose. Tokia sąlyga remdamasis paslaugos tiekėjas galės įrodyti savo dėmesį galimiems teisės pažeidimams ir kartu tai reikš paslaugos vartotojo kaltę.
3. Kas atsako, jeigu įrenginys ir (ar) interneto ryšys buvo panaudotas be savininko žinios?
   Subjekto požiūriu tokiu atveju turto savininkui atsakomybė nekyla, tačiau būtent turto savininkams turėtų pateikti įrodymus (jam tenka įrodinėjimo pareiga), jog jis ėmėsi priemonių ir saugojo savo turtą nuo nesankcionuoto panaudojimo (pavyzdžiui, naudojo antivirusines programas, bevielį tinklą buvo apsaugojęs slaptažodžiu, etc.), pastebėjęs įsilaužimą, jį neutralizavo, kreipėsi į specialistus ir pan. Tuo pat metu šios aplinkybės turėtų būti papildomai paremtos ir paslaugų tiekėjo informacija, patvirtinančia galimą nesankcionuotą prisijungimą ir pasinaudojimą kaltinamo vartotojo turtu. Teismų praktikos nėra daug, todėl nėra aišku, kokių faktinių aplinkybių visuma teismo būtų pripažinta pakankama. Šiuo atveju teismas turi spręsti (fakto klausimas), ar vartotojas meluoja, ar yra sąžiningas. Taikant „nuvaryto automobilio“ analogiją – nuvarytu automobiliu padarytos žalos kompensavimui turi įtakos policijos tyrimo dėl pranešimo apie automobilio vagystę išvados.
4. Jeigu kompiuterio vartotojas yra nepilnametis ir negali deramai vertinti savo veiksmų?
   Pagal ATPK 12 straipsnį administracinėn atsakomybėn traukiami asmenys, kuriems iki administracinio teisės pažeidimo padarymo sukako šešiolika metų. Dažniausiai interneto paslaugų tiekėjai nesudaro sutarčių su jaunesniais nei 18 metų asmenimis, todėl šiuo atveju atsakomybė tektų tėvams, kurie dėl neatsargumo sudarė sąlygas teisės pažeidimui.
5. Ar gali atsakomybė tekti interneto paslaugų tiekėjui, pateikusiam neapsaugotą įrangą ir tinkamai neinformusiam vartotojų apie gresiančius pavojus?
   Pavyzdžiui, „Teo LT“ teikiami bevielio ryšio skirstytuvai dažnai yra įdiegiami be slaptažodžių, atvira prieiga, jokios išsamios informacijos apie tinklo saugumą vartotojams dažniausiai nepateikiama. Nors svarbi aplinkybių visuma, tačiau iš tiesų įmanoma būtų ginčyti, jog tokiu atveju paslaugų tiekėjas nesiėmė visų priemonių saugumui užtikrinti.

B. Subjektyvioji pusė (ar yra kaltė)

1. Ar iš to, jog asmuo „siuntėsi“ programinės įrangos kopiją, galima daryti išvadą, jog jis padarė teisės pažeidimą tyčia ar dėl neatsargumo?
   Vartotojai gali teigti, jog siųsdamiesi programinę įrangą jie nepadarė nusikaltimo tyčia, nes „Linkomanijoje“ nėra įspėjama, jog šis ar kitas turinys yra neteisėtas. Esą vartotojai nežinojo, jog tai autorių teisių ginamas kūrinys ir jo neteisėtai kopijuoti (atgaminti) negalima. Tai vėl fakto klausimas ir tik teismų praktika suformuos taisykles, kada bus pripažįstama, jog nėra vartotojų kaltės. Deja, spėju, jog „Linkomanijos“ ir kitais panašiais atvejais formuosis praktika vienareikšmiškai ginanti autorių teisių savininkus, t.y. turėtų formuotis taisyklė, jog jeigu nėra aiškaus autorių teisių turėtojo leidimo, tai atitinkamos turinio atgaminimas nėra teisėtas. Tai būtų prasminga, nes tyrimų duomenys atskleidžia, jog pagrindinis tokių sistemų naudojimo tikslas – keitimasis autorių teisių saugomu turiniu.
2. Ar interneto paslaugų tiekėjai (IPT) privalo pasirašyti LANVA siūloma bendradarbiavimo sutartį?
   Geros praktikos požiūriu tai rekomenduotina ir gali būti vertinama IPT naudai, jeigu kiltų ginčas. Tačiau nesutikimas kurti specialių santykius su LANVA (bendradarbiauti) negali turėti jokios neigiamos įtakos. Vienintelis teisės aktas, kurio IPT turi „šventai“ laikytis – tai jau minėta Vyriausybės nutarimu patvirtinta tvarka.
3. Kaip vartotojas galėtų įrodyti savo nekaltumą, jeigu jo turtu buvo pasinaudota nesankcionuotai (t.y. be jo žinios)?
   Prisimenant „automobilio vagystės“ analogiją reikėtų teismui pateikti įrodymus, kurie patvirtintų turto savininko rūpinimąsi savo turtu, taikytas priemones (pavyzdžiui, naudotą nemokamą ar komercinę antivirusinę programinę įrangą, tinklo slaptažodžius, specialistų konsultacijas, etc.), o taip pat – tinklo paslaugų tiekėjo patvirtintus duomenis apie tinklo naudojimą, galimai kenkėjiškų asmenų pėdsakus ir pan. Kiekvienu konkrečiu atveju sprendimą priimtų teismas, įvertinęs visą aplinkybių visumą.
4. „Microsoft“ leidžia 30 dienų bandyti „Windows 7“ programinę įrangą, todėl daugeliui savaime suprantama, jog galima ir keistis diegimo kompaktų kopijomis
   Tokia iliuzija gali būti, tačiau formaliai „Microsoft“ programinę įrangą galima atsisiųsti tik tiesiogiai internetu arba iš sertifikuotų partnerių. Visgi, galima būtų ginčyti, jog tokiais savo veiksmais ir tinkamai neįspėdama (?) „Microsoft“ sudaro prielaidas netinkamam vartotojų vertinimui susidaryti.
5. Ar kopijavimas nekomerciniais tikslais yra neteisėtas?
   Taip, liepą įsigaliojus ATPK pakeitimams dabar baudžiamas ir nekomerciniais tikslais daroma veika.

C. Objektas (kam padaryta žala)

1. Kiek ilgai tinklo savininkas privalo kaupti informaciją apie naudojimąsi tinklu?
   Pagal Elektroninių ryšių įstatymo 66 straipsnio 6 dalį, 65 straipsnio 2 dalį viešųjų ryšių tinklų ir (ar) viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjai privalo išsaugoti jų generuojamus arba tvarkomus įstatymo I priede išvardytus duomenis  6 mėnesius nuo ryšio datos. O priede duomenys išvardinti gana detaliai ir aiškiai.
2. Kraunant bet kokį interneto puslapi, visa jo informacija yra kopijuojama į vartotojo kompiuterį, įskaitant ir foninę muziką – ar tai teisėta?
   Jeigu autorius nesuteikė teisės naudoti muzikinį kūrinį interneto svetainėje – tai būtų jo teisių pažeidimas. Vartotojo atveju būtų sunku įžvelgti kaltę (nei tyčios, nei neatsargumo), nebent būtų įrodyta, jog vartotojas pats specialiai ieškojo tokių interneto svetainių, jose skelbiamo neteisėto turinio. Aišku, praktikoje tai beveik neįtikėtina. Tačiau interneto svetainės savininkai tikrai būtų atsakingi už tokio kūrinio panaudojimą be leidimo.
3. „Linkomanija“ yra privati grupės nepažįstamų žmonių erdvė – LANVA, rinkusi ten duomenis, pažeidė privatumą
   Jeigu formaliai pasiremtume CK 2.23 straipsnio 2 dalies norma, jog privataus gyvenimo pažeidimu laikomas <…> susirašinėjimo ar kitokios korespondencijos bei asmeninių užrašų ir informacijos konfidencialumo pažeidimas <…>. Akivaizdu, jog LANVA surinko 106 asmenų IP adresus ir juos perdavė policijai. Šiuo atveju kyla klausimas, kuri teisinė vertybė yra svarbesnė – privatumas ar autorių teisių apsauga. Taip pat svarbus ir teisės principas, jog teisė iš teisės pažeidimo nekyla, taigi šiuo atveju vartotojai, pažeidinėjantys autorių teises negali slapstytis po savo privatumu. Tiesa, tais atvejais, kai LANVA suklysta ir policija nepateikia įrodymų, jog vienas ar kitas IP adresas neteisėtai atgamino programinę įrangą, atsiranda galimybė reikalauti žalos atlyginimo už pažeistą privatumą. Kita vertus, tokiu atveju dar reikėtų įrodyti, jog IP adresas yra privati asmens informacija. Juo labiau, kad ji viešai buvo prieinama dideliam „Linkomanijos“ lankytojų ratui. O viešoje erdvėje skelbiami asmens duomenys negali būti sutapatinami su privačia informacija.
4. „Piratų partijos“ ideologiniai teiginiai, neigiantys nematerialaus turto kopijavimo žalą autoriams:
   1. Neteisėtai atgaminant programinę įrangą žala autoriui nepadaroma
      Teigiama, jog pavogus vieną traktorių iš įmonės X, kuri turi N traktorių, pas įmonę X lieka (N-1) traktorių. Tuo tarpu „Windows 7“ ar „Titaniko“ autoriams nesumažėja turimų pagamintų programų. Tokį samprotavimą paneigia baziniai laisvosios rinkos principai – joje viskas vyksta mainų pagrindu. Vienai pusei reikalinga vertė keičiami į kitos pusės siūlomą vertę. Piratavimo atveju viena pusė savo interesą patenkina, kita lieka pamiršta.
   2. Piratavimas yra viena pagrindinių programinės įrangos tobulėjimo paskatų
      Sunku įvertinti, tačiau tai nepaneigia fakto, jog pažeidimas padaromas, viena pusė nepelnytai nukenčia.
   3. Yra žalinga uždirbti už tai, kam neskiriama daug pastangų
      Esą autoriams visiškai užtektų pajamų už tai ką jie daro „gyvai“ ir kam deda pastangas, jeigu jie yra tikrai „geri“. Toks aiškinimas paneigia pats save – tai ką „gyvai“ turėtų daryti, pavyzdžiui, eilinis programuotojas?
   4. Piratavimas nėra vagystė
      Teigiama, jog faktas, jog kažkas siunčiasi kažką nemokamai, nereiškia, kad tą kažką būtų ir pirkęs. Taigi, autorius nebūtų gavęs tų pinigų, todėl jam nepadarytą ir žala. Esą net atvirkščiai, atlikėjams, gyvenantiems iš koncertų, piratavimas yra nemokama reklama, ateityje kurianti papildomas pajamas. Toks aiškinimas vėlgi atsiremia į tą pačią laisvosios rinkos mainų principą – viena pusė gauna naudą, kita ne..
   5. Programinės įrangos kaina yra neproporcingai didelė
      Esą kalbama apie pasekmes (piratavimą), bet nediskutuojama apie priežastį (programų kaina). Toks aiškinimas vėlgi atsiremia į gaunamą vertę. Jeigu dalis verslų veikia neefektyviai ir negali nusipirkti brangaus įrankio, tai turi arba skolintis investicijoms ir būsimomis pajamomis dengti investicijas, arba atsisakyti modernių darbo priemonių.
5. LANVA pati darė neteisėtą veiklą, nes pati siuntė/platino
   Šiuo atveju „Microsoft“ yra visų autorių teisių savininkė ir turi teisę atitinkamas teises suteikti kam tinkama. Todėl LANVA veiksmai ir buvo teisėti – ji turėtų teisę atgaminti programinę įrangą, tam jokių papildomų Lietuvos institucijų ar teismų leidimų nereikia.
6. Ar gali būti baudžiamas asmuo platinęs ne visą bylą, o tik jos dalį?
   P2P programinės įrangos veikimo principas toks, kad jie siuntėsi iš tų visų 106 adresų po tam tikrą dalį – minėtas ATPK straipsnis tiesiogiai ir įvardina, jog pakanka neteisėtai atgaminto dalies autorių teisėmis ginamo kūrinio.
7. Jeigu būtų apsaugota autorių teisių saugoma programinė įranga, nebebūtų įmanoma atsisiųsti legalių torrent bylų.
   „Creative Commons“ pateikia paprastą automatizuoto turinio valdymo sistemą – turinys pažymimas specialia licencija, pagal kurią galima atskirti, kokiais atvejais kūrinių autoriai leidžia naudotis savo kūrinius (pavyzdžiui, „Google“ vaizdų paieškoje galima pasirinkti, kokių licencijų vaizdus norima matyti paieškos rezultatuose).

D. Objektyvioji pusė (veiksmas -priežastinis ryšys – žala)

1. Fakto klausimai:
   1. IP ir (ar) MAC adresai gali būti dirbtinai perimami, galima juos imituoti
      Taip, techninės galimybės yra, tačiau IP ir (ar) MAC adresas – tik vienas įrodymas, teismas vertina jų visumą
   2. IP adreso prisijungimas/paskelbimas neįrodo, jog byla buvo atgaminama (kopijuojama)
      Norint įrodyti, kad byla buvo atsisiųsta/išsiųsta, interneto paslaugų tiekėjas dubliuoti visus įeinančius ir išeinančius paketus, visa tai saugoti. Praktiškai tai būtų pernelyg didelė sistemų apkrova, tenkinamasi jau minėto ERĮ įstatymo priede išvardintomis duomenų kategorijomis. Manyčiau, tai rimčiausias gynybinis argumentas vartotojų pusėje. Akivaizdu, jog šia dalimi įrodinėjimo pareiga tenka LANVA’i, o policijai nesiėmus jokių veiksmų, nepaimant įrenginio ir neatliekant jo ekspertizės įrodymai nėra pakankami teigti, jog siuntimas vyko. Tiesa, galima būtų bandyti fiksuoti bylos dalis, kurios atsisiųstos iš atitinkamų IP adresų ir, logiška, tai reikštų, jog atitinkama byla yra atgaminta ir ten saugoma.
   3. Norint nustatyti „Windows 7“ licencijavimo pažeidimą, turi būti tikrinami kompiuteriai
      Taip, kompiuterių ekspertizė suteiktų galutinius atsakymus, tačiau ATPK pakanka ir dalinio atgaminimo (t.y. siuntimosi) fakto.
   4. „utorrent“ nėra sertifikuota ir jos pagalba gauti duomenys negali būti laikomi patikimais
      Svarstytina gynybos taktika – ginčyti LANVA’os policijai pateiktų duomenų teisingumą, t.y. reikalauti papildomų įrodymų, jog šie duomenys tikri. Faktiškai LANVA į tai galėtų pasinaudoti antstoliais, kurie fiksuotų programos naudojimą ir raštu fiksuotų parodymus įrenginiuose.
2. Lietuvoje nėra biurokratinio mechanizmo, koks dabar jau veikia Prancūzijoje
   Visiška tiesa, Prancūzijoje nerasite nemokamos prieigos, kurioje nebūtų nustatinėjama asmens tapatybė. Taip užkertamas kelias „neidentifikuotų“ interneto vartotojų gyvavimui.
3. LANVA teigia, jog greitai vartotojas turės įrodyti, jog jo tinklu byla nekeliavo
   LANVA atstovų argumentai šiuo atveju man yra nesuprantami.
4. Nėra teisės aktų, nustatančių tinklo įrangos (įskaitant bevielio ryšio taškus) naudojimo ir priežiūros tvarką
   Neminėsiu daugybės RRT iniciatyva, pacituosiu to paties ATPK 214 straipsnio 3 dalį: „Prieigos prie viešųjų kompiuterių tinklų (interneto) vietose privalomų filtravimo priemonių naudojimo tvarkos pažeidimas – užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio iki dviejų tūkstančių litų“. Žinoma, reikėtų sulaukti Vyriausybės įpareigotos institucijos patvirtintos tvarkos, tačiau mechanizmas baudimui jau yra..
5. LANVA neturėjo teisės registruotis ir tapti „Linkomanijos“ vartotojais
   Paradoksalu, tačiau tai iš tiesų gali būti „Linkomanijos“ narystės reikalavimų pažeidimas. Gali būti ginčijamasi, kiek tokia taisyklių sąlyga yra teisėta, tačiau LANVA’os ir Lietuvos vartotojų ginčui tai neturi jokios reikšmės – LANVA’i svarbu fiksuoti faktus, kam ji ir panaudojo galimai neteisėtą vartotojo abonentą. Šiuo atveju aiškiam teisiniam įvertinimui reikia tirti: a) taikytiną teisę; b) jurisdikciją; c) „Linkomanijos“ taisykles. Jeigu taisyklių sąlygos nėra negaliojančios, tai „Linkomanija“ turėtų teisę imtis atitinkamų veiksmų prieš LANVA, tačiau tai apsiribotų taisyklėse numatytomis sankcijomis.

P.S. Nei dabar, nei iki šiol nesu niekaip susijęs su LANVA, šis įrašas sukurtas remiantis žiniomis iš MRU dėstomo Interneto teisės kurso.

P.P.S. kai kurie subjektyvūs vertinimai susiję su mano paties darbu, kuriant intelektinę nuosavybę ir norą ją saugoti, taip pat – 2002-2004 metų laikotarpiu ryšių su visuomene konsultacijomis asociacijai „BSA Lietuva“.