XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: Ad Verum

Kremliaus įtaka Lietuvos ryšių su visuomene agentūroms

2012 m. birželį VSD paskelbė veiklos apžvalgą, kurioje bene pirmą kartą viešai įvardino Kremliaus įtaką Lietuvos viešajai erdvei (čia ir toliau paryškinimai – mano):

2011 m. prieš Lietuvą buvo vykdomos informacinės kampanijos, joms skiriama vis daugiau lėšų. Prieš šalyje vykdomus strateginius energetikos projektus nukreipta informacija buvo skelbiama užsienio ir Lietuvoje leidžiamose žiniasklaidos priemonėse.

Lietuvai [..] nepalankaus informacinio fono strategais laikytini trečiųjų šalių užsienio politiką formuojantys subjektai bei su jais susiję mokslo tyrimų centrai, nevyriausybinės organizacijos, informacinės agentūros. [..] Informacines kampanijas už atlygį vykdo kai kurios Lietuvoje veikiančios žiniasklaidos priemonės, nevyriausybinės organizacijos ir judėjimai.

Po metų skelbtoje veiklos ataskaitoje visuomenei VSD iš esmės kartojo savo įžvalgas:

Siekdamos savo tikslų užsienio valstybės naudoja tradicinės galios politikos  instrumentus,  energetinių  ir ekonominių resursų kontrolę, siekia Lietuvoje suformuoti įtakos grupes, galinčias paveikti Lietuvos politinių jėgų sprendimus. Prieš Lietuvą yra vykdoma aktyvi informacinė, ideologinė ir istorijos „perrašymo“ politika.

2014 m. kovą VSD pristatė Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą (veiklos ataskaita liko formaliu biurokratiniu dokumentu). Kategorijomis (ir konkrečiais pavyzdžiai) įvardinti prieš Lietuvą dirbantys subjektai:

Prieš Lietuvą nukreiptą Rusijos informacinę bei ideologinę politiką vykdo Rusijos Prezidento administracija, vyriausybė, valstybinės arba jos remiamos informacinės agentūros bei žiniasklaidos priemonės, akademiniai centrai, „nevyriausybinės“ organizacijos, saugumo ir žvalgybos tarnybos, atskiri žurnalistai, politologai, istorikai, viešųjų ryšių specialistai.

Lietuvos RsV agentūrų rolė

Naują viešos diskusijąos etapą liepos 3 dieną pradėjo 15min.lt žurnalistas Skirmantas Malinauskas, kai portale buvo paskelbtas jo tekstas „Lietuvos viešųjų ryšių agentūros dievagojasi Rusijai nedirbančios, bet Kremliaus pinigų neatsisako“. Į jį sureagavo Mykolas Katkus savo Facebook įrašais – pirmuoju-šmaikščiuoju, ilgesniu paaiškinimu. Temperatūra kilo ir Skirmantas reagavo, kai sulaukė užuominų apie teismus, į ką Mykolas reagavo trumpai ir tikslingai. Panašu, kad tema Skirmantą sudomino ir jis pradėjo kapstyti toliau.

Skirmantas savo komentaruose teigia, jog teksto ašis – žinia/klausimas Lietuvoje viešuosius pirkimus perkančiosioms organizacijoms, kurios pirkimo sąlygose nekreipia dėmesio į galimus esminius RsV ir kitų paslaugų tiekėjų interesų konfliktus, kai tuo pat metu dirbama ir su valstybine Lietuvos organizacija, ir su strategiškai priešingus interesus turinčiais Kremliaus kontroliuojamais subjektais.

Mykolas perfrazuoja tiesiai – kaip tekstą supras vidutinis skaitytojas: „žurnalistas ieškojo ir surado Rusijos šnipų“. Esą tie asmenys dirba ir kenkia Lietuvai. Vertas dėmesio situaciją paaiškinantis Mykolo retorinis klausimas:

Aš laikausi nuostatos, kad mūsų darbas nėra toks nekaltas, mat taisyklės nėra tokios aiškios, o galimybės – didžiulės. Kaip ir darbo su politinės partijoms atveju, dirbdamas su kompanija su ja susitapatini. Kadangi politizuotų Rusijos kompanijų sėkmė dažniausiai reiškia Lietuvos nesėkmę – pajutau, kad to daryti negalėsime. Tačiau aš nesu tikras, kad tai vienintelis teisingas atsakymas. Kartais gal būtų geriau, kad net priešiškai nusiteikusi kompanija teiktų informaciją, o ne užsiimtų agresyvia propaganda. Kita vertus – kas bus tas kompanijos patikimumo vertintojas? Politikai? VTEK? VSD? Skirmantas Malinauskas? Taigi tai kiekvieno apsisprendimo reikalas.

Kaip Mykolas savo komentaruose pastebi, su Rusijos organizacijomis dirba daugybė skirtingų sektorių lietuviškų įmonių – teisininkai, lobistai, žiniasklaidos priemonės ir daugybė kitų. RsV sektorius – vienas iš dažniausiai minimų, tačiau tikrai ne pats svarbiausias ginant užsakovų interesus.

Kas ir kaip turėtų dėti brūkšnį? Ar rusiškas kapitalas automatiškai yra velnio sėkla? Kaip tada vertinti visus į Rusiją eksportuojančius ir/ar jai paslaugas teikiančius? O Rusijos satelitams iš Azijos ar Baltarusijos?

„Rosatom“ („PR Inc.“) konkursas

Diskusijos ištakos – dar 2013 m. gegužės BNS žinia, jog „Rosatom“ pradėjo ieškoti paslaugos tiekėjų viešojo pirkimo būdu. Tuo metu akcentuota, jog konkursas yra išbandymas žiniasklaidai, nes neva pagrindinės paslaugos bus informacijos sklaida.

Daugiau kaip po metų – 2014-ųjų gegužės 30 d. delfi.lt (Šarūno Černiausko) tekstas apie Rusijos įmonės laiškus Lietuvos RsV agentūroms. Kaip FB rašo Skirmantas:

Šiandien tris kartus pasikalbėjau su Rusijos agentūros “PR Inc.” vadovu. “Rosatom” tikrai ruošėsi rengti konkursą Lietuvoje, tačiau ši agentūra nusprendė visiems užbėgti už akių ir pati savo iniciatyva išplatino su “Rosatom” nesuderintą siūlymą. Mano žiniomis “Rosatom” iš viso Lietuvoje konkurso neberengs po kilusios audros, o šiai agentūrai radosi labai daug problemų. Dėl to neliūdžiu. Nors prašė, agentūros pavadinimo neišėmiau. Manau, rašyti buvo verta.

Kada Kremliaus įtaka Lietuvos RsV agentūroms yra žalinga valstybei?

Į šį klausimą gali atsakyti tik tiesiogiai dirbantys (arba vidinę informaciją turintys) specialistai, nes tai priklauso nuo kelių aplinkybių:

  • užduočių pobūdis (techninis darbas ar strateginės konsultacijos);
  • realus ar tariamas interesų konfliktas su Lietuvos interesais;
  • bendradarbiavimas su Lietuvos saugumo institucijomis.

Skirmanto tekste Arvydas Anušauskas suabsoliutina, jo manymu, visi Kremliaus kontroliuojami projektai yra ir minkštosios galios naudojimo projektai. Tokią mintį palaiko ir buvęs RsV agentūrų asociacijos veidas Linas Kontrimas:

Noriu labai aiškiai pasakyti – Rusija beveik visuose projektuose, jei tik turės galimybę, užsiims propagandine veikla. Tai valstybė, kuri propagandą savo užsienio politikoje naudoja nuo neatmenamų laikų. Ji propagandiniais įrankiais ne tik sugeba išlaikyti savo imperinę sudėtį, bet dar ir kelti didžiulę grėsmę kaimynėms.

Ar tikrai? Lengva būtų užimti priešingą naivuolio poziciją, tačiau visus Rusijos bendrovių interesus sieti su politiniais Kremliaus tikslais – manyčiau, irgi per didelė paranoja. Tiesa, ši aplinkybė nepanaikina būtinybės tokių projektų metu šį pavojų visada turėti omenyje.

Kas iš tiesų dirbo ir dirba su Kremliaus projektais?

Skirmanto tekste įvardintos viešai apie savo bendradarbiavimą skelbiančios agentūros – VRP ir Integrity PR, vykdančios projektus, galimai sietinus su Kremliumi – atitinkamai „Nukem“ (per „Rosatom“) ir „Nord Stream“ (per „Gazprom“). Mykolas FB diskusijoje kelia teisingą klausimą – ar tikrai Rusijos bendrovės pirkdamos neteisėtos įtakos paslaugas apie tai pasiskelbia viešai?

Akivaizdu, kad tokių dirbančių ar dirbusių yra gerokai daugiau ir juos verta suregistruoti į vieną sąrašą. Čia skelbiu tai, ką pavyko per gerą pusvalandį surasti viešai ir prisimindamas vieną kitą mažiau viešą faktą. Jeigu/kai gausiu daugiau informacijos – gyvai papildysiu.

Kremliaus kontroliuojama (bent iš dalies) organizacija Lietuvos RsV agentūra, bendradarbiavimo laikotarpis, nuorodos į pranešimus, pastabos
Darbo partija Pro group (taip pat „Filipavičius ir partneriai“, dabar „Maniac“) – bent nuo 2006 vasario (Darbo partijos bylos medžiaga, kurioje juodosios buhalterijos čekiuose įvardinta vardu ir pavarde) bent iki 2012 Seimo rinkimų
Dujotekana Publicum – bent nuo 2001 (tikrai nuo 2003) bent iki 2007-ųjų NSGK tyrimo (15 išklotinė)
Viešųjų ryšių technologijos“ (dabar – „INK agency“) – bent 2007
Avenire – bent nuo 2010 bent iki 2013
Gazprom Publicum – nuo 2001 bent iki 2004 – Lietuvai finansiškai nenaudingas „Lietuvos dujų“ privatizavimas (2003-2004 metais)
Inter Rao Lietuva Publicum FComm2012-2013, naujo “Dujotekanos” tipo tarpininko, skirstančio Kremliaus pinigus, IPO Varšuvos biržoje kampanija
Lukoil Viešųjų ryšių technologijos – bent 2008
Ad Verum – bent 2012 bent iki 2014 birželio
Nord Stream
(„Gazprom“ kontroliuojama bendrovė)
Integrity PR – bent nuo 2010 birželio iki dabar, tuo pat metu dirba su URM Baltijos regiono valstybių projektu (URM „Nord Stream“ projektą yra įvardijusi kaip pavojingą Lietuvai). Mykolas Katkus teigia, jog VRP šio pasiūlymo atsisakė, nes matė, kad jis kertasi su Lietuvos interesais.
Nukem
(„Rosatom“ kontroliuojama bendrovė)
VRP Hill+Knowlton Strategies – bent nuo 2012 kovo – iki dabar, tuo pat metu (2012 m.) VAE uždarymo projektas, 2014 m. laimėjo LESTO viešąjį pirkimą
Rolandas Paksas DDB & Co. ir Katkevičius – 2002-2003, LRP rinkimų kampanija
Rosatom Mykolo Katkaus teigimu, „Rosatom“ RsV agentūrą Lietuvoje samdė ~2011 metus, kai agentūra platino interviu su Seimo nariais žiniasklaidai
Avenire – bent 2013

Į šį sąrašą, manau, neverta traukti tokių įmonių kaip „Kazmunaygaz“, TNK-BP ar „Yukos“, nes Kremlius jų veiklos Lietuvoje metu darė/daro tik ribotą netiesioginę įtaką. Taip pat nenagrinėju pavienių ekspertų, nes tai sunkiai atsiejama nuo in-house darbo pagal darbo sutartį ir daugeliu atvejų neturiu pakankamai duomenų.

Reziume

Ne tik šiai temai yra žiaurus Lino Kontrimo lūpose nuskambėjęs bendros Lietuvos RsV agentūrų situacijos apibendrinimas:

Norint išgyventi mūsų rinkoje reikia galvojant ne apie metus ar dešimtmečius į priekį, o apie šiandien ir rytoj. Kai kurios agentūros neturi net galimybės svarstyti, kokios pasekmės laukia imantis vieno ar kito užsakymo.

Tai ir atsako į klausimą, kodėl ir kas dirba su Kremliaus kontroliuojamomis organizacijomis. O ar to darbo metu Lietuva patiria (ir kokio masto) žalą – jau tampa kiekvieno besidarbuojančiojo sąžinės reikalu.

Kaip ir visada sąžinės klausimų atveju, šią problemą geriausiai sprendžia viešumas. Tam ir skirtas šis mano tinklaraščio įrašas.

Pasroviui: žvaigždės, žiniasklaida, publika

Gegužės pradžioje teko sudalyvauti TV3 laidos „Kodėl?“ filmavime. Laidos autoriai anonse klausė ir apibendrino: „Ko labiausiai nekenčia Vytautas Šapranauskas? Ką sumuštų Bilevičiūtė? Mylimiausias lietuvio patiekalas – kitas lietuvis“. Visgi man padėtį tiksliau atspindi valties, plaukiančios pasroviui, vaizdas. Ir toje valtyje esame visi kartu – žvaigždės, žiniasklaida ir kiti komunikacijos specialistai, visi žiūrovai, klausytojai ir skaitytojai.

Laidoje bandžiau ginti nuomonę, jog sergame visi kartu – baleto meistrai nedrįsta kalbėti apie savo šedevrus ir susitelkia į TV šou formatus, teatro žvaigždės susigyvena su televizijos kamerų garantuojama šlove, žiūrovams vis sudėtingiau susikaupti kūriniams, kuriems reikia mąstyti, o ne tik juoktis. Visi tarpininkai tarp kuriančiųjų (žvaigždžių) ir besigėrinčiųjų (publikos) – žurnalistai, komunikacijos specialistai, vadybininkai – įsijaučia į statistų vaidmenį ir valtis plaukia.. pasroviui.

Rinkos lyderis – visų mūsų veidrodis

Lengviausia būtų atsistoti į sąžinės vietą ir imti skaičiuoti prasikaltusiųjų nuodėmes. Dainius Radzevičius yra visiškai teisus, sakydamas, jog „rinkoje lyderio pozicijas jau ne vienerius metus turintis kanalas, dirbo ir pelningai, ir skandalingai. Galima sakyti, kad didelė [dalis] skandalų ir neetiškų dalykų jiems tiesiogiai buvo ir pelno garantu“.

Taip, skandalai, visuomenės dėmesys yra reitingo garantas. Reitingo garantas yra reklamos pajamos. Tačiau socialiai atsakingas verslas turėtų šalintis neetiškų žiniasklaidos priemonių – kodėl tik po dvidešimties nepriklausomybės metų pasirodo pareiškimai (LIMA via Ad Verum), smerkiantys netinkamą žiniasklaidos kanalo turinį? Ar tai nerodo, jog neetišką komunikaciją toleravo ir ją taip skatino pati visuomenė. T.y. ir reklamdaviai, nedrįsę pasipriešinti žiniasklaidos lyderių turinio politikai, ir žiūrovai, besimėgavę „Ты меня уважаеш?“ tipo turiniu.

Jurijus Smoriginas po laidos pats prisipažino, jog niekada anksčiau jo „Vilniaus baletas“ nesulaukdavo tiek dėmesio, o ir dabar sulaukia Butkaus svorio pokyčiai, o ne premjeros, spektakliai ar kiti su dėmesio vertu turiniu susiję dalykai. Ar tai auditorijos, kūrėjų, o gal kokybiškos komunikacijos specialistų kompetencijos problema? Neabejoju – viskas drauge.

Ignoravimas padeda?

Artūro Račo žingsnis – atsiribojimas nuo neetiškai besielgiančio televizijos kanalo – yra drąsus ir principingas. Tačiau nesu toks tikras, jog to pakaktų esminiam situacijos perlaužimui. Pasikartosiu, tikiu, jog visi sėdime vienoje valtyje, todėl bandymas dalį bendrakeleivių mesti per bortą gali baigtis tragiškai visiems.

„Facebook“ draugai pateikė puikų pavyzdį iš 2009 metų JAV gyvenimo (pirminis šaltinis anglų kalba). Į rasistinį Gleno Beko pokalbių laidos vedėjo pasisakymą keletas stambių reklamos užsakovų reagavo perskirstydami savo reklaminius biudžetus.

Deja, šis JAV pavyzdys Lietuvoje leidžia daryti atvirkštinę išvadą – jeigu į netinkamą turinį nereaguos nei verslas, nei žiūrovai (o jie, bent kol kas, viešai ir savo elgesiu nereaguoja), tai pavieniais veiksmais rezultato nepasieksime. Dar svarbiau, mes – žinių pramonės darbuotojai – privalome rasti kelią rimtam turiniui į kiekvieno piliečio namus, nes kitu atveju eterį paliekame pramoginiam info-šou turiniui, dar labiau sukame tą patį prasto turinio malūno ratą.