Liutauras Ulevičius

XXI a. kasdienybės dienoraštis

Page 60 of 217

Blogerio deklaracija – pastabos ir papildymai

Bent kažkiek skaitantieji lietuviškus tinklaraščius tikrai matė rokiškioBlogerio deklaraciją“. Daugiau nei šešios dešimtys tinklaraščių jai pritarė ir pernelyg nesivargindami tiesiog pakartojo tą patį. Vėluodamas prisijungiu ir aš, tačiau literatūrinį tekstą pabandysiu išversti į teisinę terminiją, todėl paeiliui teisiniais terminais aptarsiu atskiras deklaracijos dalis ir pasiūlysiu keletą „CreativeCommons“ licencijų, kurios tiksliausiai atitiktų deklaracijos ir atskirų tinklaraščių autorių nuostatas.

1. Aš esu blogeris

Rokiškis, prisipažindamas esąs tinklaraštininkas, teigia, jog tai apima savo minčių, žinių, patirties ir klaidų dalinimąsi su visais tinklaraščio lankytojais.

Jeigu pasiremtume Visuomenės informavimo įstatymu, tai reikėtų atkreipti dėmesį į 2 straipsnio 67 punktą – Visuomenės informavimo priemonės apibrėžimą. Taip pat 2 straipsnio 16 punktą (Informacinės visuomenės informavimo priemonės). Šias nuostatas suderindami su Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo normomis, galime teigti, jog tinklaraštininkai teikia informacinės visuomenės paslaugą – suteikia galimybę neapibrėžtam (tačiau konkrečiu atveju individualizuotam asmeniui) paslaugos gavėjų ratui gauti informaciją (nuomonę – VIĮ 2 str. 33 punktas, žinią – VIĮ 2 str. 69 punktas).

Taigi, deklaracijai pritariantys asmenys teigia, jog jie yra informacinės visuomenės informavimo priemonių valdytojai (VIĮ 2 str. 17 punktas) ir teikia informacinės visuomenės paslaugas (IVPĮ 2 str. 4 punktas).

Pastebėčiau, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas mano byloje prieš Seimą yra konstatavęs, kad jeigu tinklaraščio autorius profesionaliai  renka, rengia ir teikia medžiagą, tai gali būti pripažįstamas žurnalistu.

2. Imkite mano parašytus straipsnius

Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas numato (13 str.) , jog autorių teisės atsiranda nuo kūrinio sukūrimo momento. Jokių formalių ar kitų veiksmų atlikti nereikia. Todėl tinklaraščio turinys (tiek tekstai, tiek vaizdo ar garso informacija) yra juos sukūrusių autorių turtas, į kurį jie turi turtines (15 str.) ir neturtines (14 str.) teises.

Rokiškis savo deklaracijoje rašo, jog jam negaila jo parašytų straipsnių ir kviečia juos naudoti (imti). Nors originalus deklaracijos tekstas gali būti interpretuojamas skirtingai, tačiau spėju, jog autorius turėjo minty, jog jis atsisako nuo vienos iš savo turtinių teisių – t.y. teisės uždrausti atgaminti kūrinį bet kokia forma ir būdu (15 str. 1 d. 1 p.).

Tiesa, vėliau Rokiškis numato išimtį, jog ši sąlyga negalioja „tiems, kas platina ar reklamuoja pornografiją, greitus kreditus ar SEO “optimizavimus”. Neduodu leidimo ir tiems, kas galvoja, kad gali iš blogerių tyčiotis“. Taigi, apribojimas tik 4 subjektų grupėms:

  • platinantiems ar reklamuojantiems pornografinį turinį;
  • platinantiems ar reklamuojantiems  greitus kreditus;
  • platinantiems ar reklamuojantiems SEO “optimizavimu” (LU pastaba: SEO – search engine optimization arba interneto svetainių pritaikymas interneto paieškos sistemoms);
  • galvojantiems, kad gali tyčiotis iš tinklaraštininkų.

Akivaizdu, kad teisine prasme ši dalis yra silpniausia deklaracijos vieta. Tiek ir sąrašas yra neišsamus, tiek ir jo formuluotės kiauros (pvz. pornografinio turinio gamintojams ribojimas nebūtų taikomas).

Pastebėčiau, kad ta pačia tema šiek tiek anksčiau rašęs Nerius iš commonsense.lt tokios atviro turinio dalinimos išlygos apskritai neaptarinėja. Matyt, tai optimalesnis sprendimas, nors kartais iš tiesų ir aš suabejoju ar viena kita mano teksto kopija kokioje nors ultra-radikalų grupės interneto svetainėje kartais kam nors nesukels nesančių sąsajų įtarimų? Juk komunikacijos pradžiamokslis sako, jog su kuo sutapsi (tave matys), tuo ir pats tapsi (tokiu ir laikys). Iš dalies tai sprendžia trečioji deklaracijos sąlyga.

3. Autoriaus vardas (ir aktyvi nuoroda į originalą)

Rokiškis rašo, jog tinklaraštininkas yra straipsnio autorius ir nori, kad būtų pripažįstama autorystė (t.y. kas yra autorius) ir naudojama aktyvi nuorodos į tinklaraštį bei straipsnio originalą.

Teisinė šių norų forma – ATGTĮ 14 straipsnyje. 1 dalies 2 punktas įtvirtina teisę reikalauti, jog tinklaraščio įrašo autorius būtų pripažįstamas, tuo tarpu 3 punktas įtvirtina, jog kūrinį naudojant jo autorius būtų nurodomas.

Formaliai teisiškai galima būtų abejoti, ar reikalavimas naudoti aktyvią HTML nuorodą į originalų tinklaraščio įrašą patenka į minėtą teisę į autoriaus (3 p.) vardą, tačiau atitinkamą reikalavimą galima įtraukti į turtinių teisių (pavyzdžiui, išimtinę teisę atgaminti kūrinį bet kokia forma ar būdu – 15 str. 1 d. 1 p.).

4. Teksto vientisumas (originalios nuorodos ir redagavimas)

ATGTĮ 14 straipsnio 1 dalies 3 punktas autoriui suteikia teisę prieštarauti dėl kūrinio iškraipymo ar kitokio pakeitimo. Jeigu dėl teksto vientisumo klausimų nekyla, tai šiek tiek abejonių galėtų kilti dėl hiperteksto savybių – aktyvių HTML nuorodų ar stiliaus/gramatikos tobulinimo.

Ta pati nuostata turėtų galioti ir kūrinio skaidymui, pavyzdžiui, ilgo teksto padalinimui į kelias dalis, jas jungiant reikalavimu atverti naujus interneto svetainių tinklalapius.

Apie „Creative Commons“ ir deklaracijos CC licenciją

Prieš penketą metų interneto svetainei www.balsas.cc rašiau trumpą tekstą „trumpas įvadas į „Creative Commons“ (cc) autorinių teisių licencijas ir jų pritaikymą Lietuvoje“. Nors turinys jau senstelėjęs, tačiau vis dar tinka savo pirminiam tikslui – trumpai paaiškinti, kas yra CC. Blogerio deklaracijos atveju CC leidžia kiekvienam pasirinkti automatizuotą turinio licencijavimo sprendimą. Visos licencijų rūšys – čia, tuo tarpu Rokiškio pateiktam variantui tinkamiausi šie sprendimai:

  • Attribution Share-Alike – kūrinio naudotojai turi nurodyti autorių ir su tokia pačia licencija gali platinti išvestinius kūrinius;
  • Attribution Non-Commercial Share-Alike – šalia BY-SA sąlygų naudojama nekomercinio naudojimo sąlyga, t.y. turinio negalėtų naudoti pelno siekiantys asmenys.

Abejotina Rokiškio pozicija dėl išvestinių kūrinių (CC atveju – No Derivatives sąlyga). Jis teigia, jog „Bet aš noriu, kad jie liktų tokie, kokie yra. Neperdaryti į kažin ką, neiškarpyti.“. Manau, daugelis tinklaraštininkų sutiktų, jog jų kūrinius galima naudoti tolesniam perdirbimui, jeigu tik išlieka nuoroda į pirminį autorių. Priešingu atveju net ir pačios Blogerio deklaracijos citavimas ją papildant ar tobulinant būtų jau Rokiškio licencijos pažeidimas. Taigi, griežtai imant Rokiškio žodžius, jam reikėtų BY-ND licencijos, tačiau nemanau, jog ji priimtina daugeliui Lietuvos tinklaraštininkų.

Komercinio naudojimo apribojimas užkirstų kelią be atskiro leidimo turiniu naudotis praktiškai visiems pajamas gaunantiems interneto portalams. Todėl manyčiau, kad bazinė tinklaraščių licencija turėtų būti BY-SA. Beje, ją, pavyzdžiui, naudoja ir Džiugas savo tinklaraščių lyderiui nezinau.lt.

Savo tinklaraščio atvejui turiu neaiškumą tuo atveju, kai čia skelbiu ir tuos tekstus, kurių turtinės teisės pilnai perduotos užsakovui. Autorinėse sutartyse tokią teisę visada išsikovoju, tačiau kaip tai išspręsti vienam įrašui pažymint kitokią CC licenciją – kol kas nežinau.

„Žmogiškas“ lyderio veidas: gyvi pavyzdžiai

Lyderis eilinio kailyje – būtinas kontrastas gyvenimo realybe mintims pravėdinti ar prie sienos pastatytų komunikacijos specialistų padlaižiavimas?

Lyderiai, sėdintys už kremlių ar n-tųjų rūmų durų, demokratinėje visuomenėje turi nuolatinę problemą – tai atstumas iki „eilinio“ piliečio. Dažniausiai vidutinių mąstymo gabumų ir su vidutiniais finansiniais ištekliais. Lietuvoje, reikėtų pridėti, TV vergo ir prasto skonio info-šou mėgėjo. Koks tas rinkėjas bebūtų, tačiau jo balsas tiek pat vertingas kaip ir kokio atskirai paimto Numavičiaus ar Lubio.

Todėl komunikacijos specialistams nuolatos reikia ieškoti situacijų, kaip „elitaz“ galėtų tapti „saviaku“. Karštymečiu lyg tyčia tokių pavyzdžių užderėjo į valias – ir mūsų liaudies mylimiausia Prezidentė pavažinėjo pas audros nukankintuosius, ir Barakas Obama (Barack Obama) viešai prieš objektyvus pasimaudė, ir Vladimiras Putinas (Владимир Путин) gaisrams gesinti skirtą BE-200 pilotavo. Tarybiniais laikais žmonės propagandą gliaudė žymiai lengviau, todėl ir sklandė anekdotai apie pripučiamus Iljičiaus rąstus. Beje, Aurelijui tų vaizdelių gausa lygiai taip pat užkliuvo.

Lietuvoje pavyzdžių irgi lengvai rastume – tai ir ministrai, pasifilmuojantys Širvintų rajone sprogusio dujotekio fone, ir „Swedbank“ vadovai, kasmet įsitaisantys eilinės kasininkės darbo vietoje, tie patys Grybauskaitės bandymai dainuoti kartu su Varėnos miškų grybautojomis.

Išsamus „macho“ veiksmų ir iliustracijų sąrašėlis – jau minėtame Theunis Bates tekste.

RsV problema – strateginis lygmuo ir „realaus darbo“ takoskyra

Eilinio rinkėjo mąstymas paprastas – tai „mes čia“ ir „jie ten“. Mes čia turim begalę kasdienio sunkaus darbo rūpesčių, o jie ten kavutę geria, į susitikimus skraido ir korupcinius sandėrius rezga.

Klasikinis problemos sprendimo variantas – perkelti strategą(-ę) į eilinio piliečio darbo vietą. Tą veiksmą intensyviai vaizdžiai apipavidalinti (garsu, vaizdu, gyvais komentarais ir pan.) ir masiškai paskleisti. Cinizmas visiems aiškus – tai iliuzija, esą vadovas dirba tokį darbą. Visiems aišku, jog tai žiauriai neefektyvu (pavyzdžiui, per liaunas(-a) rąstui tempti), kainuoja papildomus kaštus (pavyzdžiui, darbo rūbai, transportas), netikros sąlygos (pavyzdžiui, JAV Prezidento apsaugos atrinktas ir saugomas paplūdimys), dažnai visas veiksmas trunka tik tiek, kiek  veikia kameros ir stebi žurnalistai.

Nepaisant cinizmo – labai didelė dalis politikų tai daro. Kodėl? Nes šiuolaikinis vis mažiau mąstantis informacijos vartotojas neanalizuoja informacijas (kaip buvo priverstas tarybiniais metais), jis „suvalgo“ vaizdinį, neva vadovas(-ė) taip pat sunkiai dirba.

Paradoksalu, tačiau tokie reportažai niekada nerodo „lengvai fiziškai dirbančio vadovo“ – nėra ten rūkančio statybininko, nėra kavutę geriančios mokytojos ar per naktinę pamainą snaudžiančios slaugytojos. Visuose reportažuose „veiksmas“ vyskta pilnu tempu, generuojamas PRAKAITAS.

Yra ir racionalus tokios priemonės grūdas – kontrastas (tą dažniausiai akcentuoja jau minėta „Swedbank“ komunikacija, kai valdybos pirmininkas dieną per metus dirba eiliniu kasininku). Tačiau tam visiškai nereikalingos kameros ir fotoaparatui. Šių buvimas ir atskleidžia, jog realiai tai tik ryšių su visuomene veiksmas, o ne paprasta vadybos priemonė, supažindinti vadovus su realaus darbo įspūdžiais.

Kaip išspausti naudą?

Ilgu laikotarpiu tokios akcijos turi dvejopą poveikį: aukojami „protingi“ pašnekovai, laimimas „kvailių“ palaikymas. Visa tai patvirtina, jog tai puiki populistinė priemonė. Jeigu vertinčiau optimistiškai, tai sakyčiau, kad tokios akcijos pasiekia tikslą mažiau nei tarp 80% rinkėjų, tačiau ir tai – didžiulė masė, kuri politiko gyvenime neišvengiama. Lygiai tos pačios taisyklės galioja ir su masiniais vartotojais dirbančių įmonių atveju – neatsitiktinai tokią priemonę naudoja masėms skirtas „Swedbank“, o ne koks nors į verslą orientuotas finansų lyderis.

Galbūt įmanoma ir vilką pamaitinti, ir avį palikt sveiką? Kaip būtų galima tokios priemonės nesuvulgarint ir nepadaryt primityviai populistine?

  • akcentuoti vadybos uždavinius – beje, tą antrosios kadencijos pradžioje akcentavo Valdas Adamkus, apsilankydamas Kalvarijų turguje (tiesa, vėliau tos linijos nepratęsė);
  • kalbėti turėtų ne pats lyderis, o personalo specialistai, idealiu atveju – klientas/rinkėjas;
  • tai turėtų būti grupinė, o ne vieno asmens praktika.

O koks būtų idealus kokteilis popiulistui?

  • pirmame plane – lyderis(-ė);
  • fizinis darbas, „prakaito kvapas“, susirūpinę/įsitempę veidai;
  • kiti personažai – tik fonas, „masuotė“;
  • pasakojimas baigiamas teigiama emocija – suvaldyta krizė, išspręstos (žmonių) problemos ir pan.

Ta proga siūlyčiau praktinę užduotį – panagrinėkite Lietuvos Respublikos Prezidentės nuotraukų galeriją.

;) Ei! Kalba katalikė!

Labas! Pasiilgot manęs, ar ne? Ghrrrbšfrf.. Kol tėčio paistalai nenusuko jums visiems protelių, nusprendžiau kelias minteles sudėlioti. O ir toliau nuo mano namučių gyvenantys galės paskutines naujienas paskaityt!

Kol daugelis iš jūsų spėjot kaisti saulutėje, o tėtis bandė dirbti, aš ramiai atlikau kelis svarbius darbelius. Svarbiausias diiiidelis nuveiktas darbelis, kad išsivežiau mamytę pailsėti prie smėliuko. Kad žinotumėt, kaip sunku buvo išjudinti! Kitas darbelis ne tiek mano, kiek besišypsiančio žmogučio su keistais rūbais. Pasakojo kažką juokinga, tepė mano kaktą kažkuo, paskui plovė vandenėliu.. Tėveliai sako, kad dabar aš priklausau kažkokiai chebrytei, kuri vadinasi Romos katalikais. Cha! Aš ka-ta-li-kė! Paaugsiu, reikės pagalvot, ką tai reiškia. O tuo metu spaudžia begalės reikalų! Šįkart tik apie svarbiausius.

Pusbrolis Gedukas. Pamenat tą vyruką šalia manęs? Atrodė toooooks diiiidelis, o dabar? Dabar aš jau jį beveik pavijau! Mamytė pakėlusi kartais jau aimanuoja, kad labai jau sunku mane išlaikyti. Ir tikrai – kokius 8 kilogramus tikrai turiu, gal net ir dar kokią pusę! Bet aš ne apie tai. Taigi Gedukas dabar jau irgi krikščionis! Su tuo tamstelę ir sveikinu, perduok labų dienų mano krikšto tėveliams.

Kitas reikalas – naujasai pažįstamasai nuo Dubysos iš po Raseinių, toks dėdė su tokia teta jį Jonuku vadina. Susipažinom mudu toj pačioj vietoj, kur man patiko kojeles taškyti ir ant smėliuko vartytis. Tik vat Jonukas dar visai maaaažas, gal tik pora mėnesiukų, kai iš mamytės paspruko. Tai kaip ten bebūtų, bet perduodu irgi linkėjimus kaip visai galimam ateities žaidimų draugužiui.

Jeigu ką pamiršau ir nepaminėjau – nepykit, o priminkit. Mano galvelė dabar rūpesčiais užkimšta… Vat turiu skubėt miegelio nusnaust.. Myliu visus ir linkėjimus siunčiu!!!

Neišvengiamai atviro gyvenimo baimė

Vasaros karščiai ir ištaikyta viena kita poilsio akimirka leido pamąstyti apie asmeninę atsakomybę ir galimybę kritikuoti vienur ar kitur esančius. Dažniausiai girdima to forma – viskuo kalta valdžia ir niekuo nekaltas kyšius siūlantis reguliarus kelių eismo taisyklių pažeidėjas.

Labai artimai su šiuo klausimu susijęs ir praėjusį ketvirtadienį „Žinių radijo“ užduotas klausimas, ar asmeniniai duomenys internete neatsigręš prieš mus pačius. Žurnalistė Agnė Skamarakaitė pagavo ir mane, todėl turėjau perskaityti „Google“ vadovo mintis apie galimai ilgalaikę žalą itin atviriems interneto vartotojams. Visą laidos įrašą galite rasti „Dienos klausimo“ archyve.

Kaip ir minėjau laidoje, „Google“ pastaruoju metu eina vis didesnės interneto kontrolės keliu ir man labai dera ši Eriko Šmito (Eric Schmidt) mintis bei radikalus bendrovės pozicijos pasikeitimas dėl interneto neutralumo turiniui. Manyčiau, jog tai reiškia, kad „Google“, jausdamas didėjantį įvairių konkurentų spaudimą, nusprendė užkonservuoti savo lyderio poziciją. Tą geriausiai padaryti įgyjant didžiulį konkurencinį pranašumą turinio tiekimo etape (todėl – sprendimas dėl paramos interneto neutralumo principui atsisakymo), o baimių dėl asmeninių duomenų didinimas padėtų rasti daugiau palaikymo, siūlantiems įvairius kontrolės mechanizmus.

Privatumas kaip atviro gyvenimo baimė

Tačiau palikus „Google“ šone, klausimas dėl privatumo ribų internete vis tiek išlieka. Tradiciškai yra dvi radikalios nuomonės:

  • Šiuolaikiniame globaliame kaime galimybės išsaugoti privatumą, koks jis buvo anksčiau, nėra. Jo ribos neišvengiamai sumažėja, jeigu tik asmuo X nusprendžia naudotis šiuolaikinių technologijų galimybėmis.
  • Privatumas yra nekintanti kategorija – naujųjų technologijų problemos yra susijusios tik su šių technologijų vystymo klaidomis, kai sąmoningai arba ne ignoruojami privatumo pažeidimai.

Tačiau net ir asmeniškai nesinaudojant naujaisiais įrankiais, aplinkinių aktyviai naudojamos technologijos neišvengiamai įsibraus į asmeninę zoną (paprasčiausias pavyzdys – Jūsų atvaizdai draugų viešai paskelbtose nuotraukose). Taigi, akivaizdu, kad privatumo mažėjimo klausimas yra keliamas dėl dviejų priežasčių – naujų technologijų galimybių ir žmogiškojo faktoriaus, kai dėl vienų ar kitų asmenų klaidų privatumo ribos peržengiamos.

Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame daugelis sienų atviros tiek realiame, tiek ir virtualiame pasauliuose, neišvengiami informacijos mainai. O realiame pasaulyje skirtingų rūšių informacija (asmeninės nuotraukos ir naujienų agentūros pranešimas) savo forma yra visiškai tapati virtualiame. Šis formos tapatumas ir lemia pagrindines privatumą saugančiųjų baimes:

  1. visa virtuali informacija yra itin patogi tiražavimui ir saugojimui, o eksponentiškai didėjantys saugojimo pajėgumai reiškia, jog praktiškai visa virtualizuojama informacija yra išsaugoma. Taigi, išsaugoma visa informacija apie asmens X klaidas.
  2. sienų nebuvimas ir itin efektyvių paieškos sistemų veikla reiškia, jog prieigos kaštai prie išsaugotos informacijos yra itin maži. Kitaip tariant, informacija ne tik saugoma, bet ir lengvai pasiekiama. Taigi, asmens X klaidas gali lengvai rasti bet kas.
  3. kartu veikiant [1] ir [2] baimėms susiformuoja realus pavojus, jog asmens X klaidos nebus pamirštos. O kaip rašo Šventraštis, kas iš mūsų be nuodėmės?

Todėl atviras pasaulis yra baisus kiekvienam iš mūsų. Ar tai būtų nenusisekusi jaunystės meilė, ar gydytojo priimtas kyšis, ar darbovietės sąskaita praleista savaitė sanatorijoje. Katalikiškas mūšimasis į krūtinę yra smagus, kol tarp asmens X ir Dievo – tik už klausyklos langelio sėdintis kunigas. Sakyti mea culpa viešai laukiančiai miniai – tikroji, tačiau žymiai baisesnė, atgaila.

Atvirumo baimė = asmeninės atsakomybės baimė?

Paradoksalu, tačiau klausimas apie privatumo mažėjimą savo esme yra klausimas apie demokratiją – kiek mes kiekvienas asmeniškai esame pasiruošę priimti sunkius sprendimus. Kiek mes patys nusiteikę mokėti didesnius mokesčius, kad pensijos padidėtų? Ar mes sutiksime turėti trumpesnes atostogas, vardan noro įsivesti eurą kuo anksčiau?

Man rodos, jog pagrindinė Lietuvos problema – tai idealizuotas valstybės vertinimas, kuriame asmens nuostatos ir veiksmai esą neturi jokios reikšmės, o vienintelis apčiuopiamas pagrindas – vadovų sprendimai. Ašgi manyčiau visiškai priešingai – tik nuo kiekvieno iš mūsų asmeninių sprendimų priklauso, kaip seksis visiems mums – tiek kiekvienam atskirai, tiek grupelėse (šeimose, darbuose ir pan.), tiek visai Lietuvos visuomenei.

P.S. šio tinklaraščio rašymas, įsitraukimas į įvairius socialinius tinklus ir aktyvus naudojimasis atviromis interneto tarnybomis – tai mano atsakymas, jog nebijau viešo teismo, tačiau kartu suvokiu ir turiu tam tikras ribas net ir šio atviro pasaulio realybėje. Bene pagrindinė iš jų – tai kitų asmenų teisė turėti platesnio privatumo supratimą. Todėl vis dar neturiu atsakymo, ar teisingai elgiamės atvirai skelbdami, pavyzdžiui, savo vaikų informaciją – tebūnie tai mūsų rizika ir tikėjimo atviru pasauliu kaina.

Romos katalikų vadovų komunikacijos klaida

Valstybinė statistika skelbia, jog Lietuvoje dominuoja Romos katalikų bažnyčia – iš Lietuvoje dirbančių 966 dvasininkų net 855 (88,5%) šių metų pradžioje priklausė Romos katalikų (lotynų apeigų) religinei bendruomenei. Net ir abejojant dėl visuomenės religinių jausmų akivaizdu, jog šis santykis parodo esminį religinių bendruomenių pasiskirstymą. Beje, įdomu tai, jog net ir nediskutuotinai mažėjant tiek Lietuvos gyventojų, tiek ir aktyviai praktikuojančiųjų katalikų skaičiui, Lietuvos RKB (Romos katalikų bažnyčios) „biurokratinis“ aparatas didėja – nuo 2003-iųjų iki 2010-ųjų dvasininkų skaičius padidėjo 8,6%.

Nors ir mažėjanti, tačiau išliekanti dominuojančia religine organizacija RKB pastaraisiais metais sulaukia vis daugiau antpuolių tiek iš įvairių visuomenės grupių, tiek iš žiniasklaidos, kuri atviros ar paslėptos reklamos neperkančias įstaigas tradiciškai linkusi pasirinkti aršios kritikos taikiniais. Nieko stebėtino, jog ir a.a. Algirdo Brazausko mirtis bei su ja susiję RKB sprendimai tapo naujos kritikos lavinos situacija. Stebina tai, jog Lietuvos katalikų lyderiai tokioje aplinkoje patys darė komunikacijos klaidas, kurias oponentai noriai išnaudojo…

Vyskupų sprendimo motyvai

Dabar, post factum, siūlyčiau nuosekliai perskaityti tris vertus dėmesio tekstus. Chronologine tvarka:

Visi realūs ir neformalūs sprendimo motyvai geriausiai išdėstyti Tomo įraše. Algirdo Brazausko noras būti įneštam į katedrą – tai dar vienas jo prisitaikėliško gyvenimo būdo etapas, kai reikšmingu momentu norima susitaikyti ir su Dievu. Čia kaip niekada man patinka tvirta ir aiškias gailestingumo ribas brėžianti bažnyčia, kuri išlieka prie savo vertybių.

Ir iš tiesų, kaip galima Algirdą Brazauską laikyti rimtu kataliku, kai jis drįso lrytas.lt sakyti, jog:

– Ar jūs einate išpažinties?

– Ne. Aš pats su savimi pasikalbu. Manau, kad išsilavinę žmonės nelabai beeina išpažinties.

Išsakyti savo nuodėmes kam – eiliniam žmogeliui?

Negi tas, kuris išklauso, yra nuo Dievo? Juk žinome – visokių yra Dievo tarnų. O komunija kai kur jau yra suteikiama visai bažnyčiai, be išpažinties.

Formalūs reikalavimai ir aptakus formulavimas – pagrindinio sprendimų priėmėjo Vilniaus arkivyskupo laiške, o ganėtinai rimtą motyvą išdėstė ir Kauno arkivyskupas – gana ženkliai RKB narių daliai Algirdas Brazauskas yra joks autoritetas, gal net priešingai, todėl jo perdėm didelis garbinimas būtų sutiktas aiškiai neigiamai. Gal net pasikartotų ir viešos protesto akcijos bažnytinių iškilmių metu.

Sprendimo viešinimo ir krizės valdymo klaidos

Faktas kaip blynas – Lietuvos Vyskupų konferencijos plenarinis posėdis birželio 28 dieną buvo suplanuotas iš anksto. Tad vyskupai iš tiesų turėjo puikią progą apsvarstyti visus sprendimo motyvus už vienokią ar kitokią anapilin išėjusiojo pagerbimo tvarką. Akivaizdu, jog nuo to ir buvo pradėta – informaciniame pranešime konstatuota, jog posėdis prasidėjo nuo maldos už Prezidentą.

Bene pagrindinė vyskupų klaida – nenoras paaiškinti sprendimo motyvų. Gana taikliai tai atspindi delfi.lt kalbinto Vilniaus vyskupo Juozo Tunaičio atsakymai (pažymėtos svarbios vietos):

<…> Apsvarstėme viską gerai ir nutarėme pasiūlyti, kad nereikėtų nešti į Katedrą

<…> Bažnyčios atstovai taip nutardami „turėjo savų racijų“

<…> Pradžioje mes iš karto taip pasakėme. Turime savų racijų ir taip nusprendėme

Klausiamas, kodėl negalima atskleisti apsisprendimo priežasties, vyskupas nenorėjo aiškinti: „Nieko negaliu, čia jau apsvarstėme viską gerai ir nutarėme pasiūlyti, kad nereikėtų nešti į Katedrą. Čia yra mums patiems tik žinomos racijos ir jums aiškinti aš nenoriu“.

Jis taip pat teigė, kad jeigu ir būtų nutarta nešti karstą į Arkikatedrą, būtų labai sunku suvaldyti procesą techniškai.

<…> Mes jau iš anksto buvome tą aptarę, kad to chaoso nedarysim. Bet kaip dabar ir posėdyje pasirodė, jeigu būtume ir leidę, nebūtų buvę galimybių, bet čia tik jie (Prezidentūra, Užsienio reikalų ministerija – DELFI) gali paaiškinti. Ir užsienio svečiai, ir visa kita – jiems ir dabar nepaprastai daug derinimo ir visokių sunkumų iškyla…

<…> karstas į bažnyčią nebūtinai nešamas ir tuomet, kai miršta ne valstybės vadovas.

Popkultūros visuomenėje kažkas drįsta nekomentuoti savo sprendimo! Šiuolaikinei žiniasklaidai nėra ir negali būti skanesnio preteksto apkalti visomis pasaulio nuodėmėmis. Telieka perskambinti visiems, kam netektis yra netektis ir prašom – pralaimėjimas 0:6 garantuotas… Kitokios nuomonės yra, bet jos komunikacijos krizei įsiliepsnojant lieka nuošalėje.

RKB komunikacija tylėjo nepateisinamai ilgai – komentavo kas tik nori ir apie ką tik nori, todėl procesas liko nevaldomas. Tik po dviejų dienų sureaguoja Kauno arkivyskupas – ir tai ne viešai savo vardu, o tik interviu forma katalikiškajame portale bernardinai.lt.

Ir tik po laidotuvių, praėjus 4 dienoms (!) po krizės pradžios, savo poziciją viešai laišku išdėsto Vilniaus arkivyskupas. Gynybai pasirinktas principas „apie mirusįjį tik gerai arba nieko“ yra tinkamas, tačiau komunikacijos krizės akivaizdoje tai tolygu ramiai stebėti aršiai liepsnojantį laužą, sakant, kad jis pats nurims. Žinoma, laužas nurims, tačiau jame degančios malkos tikrai sudegs.

Tai, ką viešai ir atvirai savo tinklaraštyje surašė Tomas Viluckas, turėjo būti aiškinama ir viešai deklaruojama iš karto, kai tik paaiškėjo, jog žiniasklaida kabinasi ir krizė kyla. 5 dienos – totalus pralaimėjimas viešojoje erdvėje. O gaila, nes viešas ir aktyvus RKB sprendimo viešinimas galėjo uždirbti pagarbos ir sustiprinti pagarbą organizacija. Dabar, grynai dėl nesugebėjimo dirbti XXI amžiaus ritmu, RKB gavo stiprų niuksą.

Verta priminti komunikacijos krizės valdymo pagrindus:

  1. krizės situacijos konstatavimas;
  2. krizės valdymo komandos įsijungimas (sudarymas);
  3. sulaikantis pranešimas (angl. holding statement);
  4. parama/užuojauta nukentėjusiems;
  5. krizės neutralizavimo veiksmų planas ir jo įgyvendinimas;
  6. rezultatų įvertinimas.

Iš šono vertinčiau, jog RKB atveju [1] pavėlavo apie 1-2 paras, [2] nebuvo iš viso, [3] (Sigito Tamkevičiaus interviu) pavėlavo mažiausiai parą, [4] (Vilniaus arkivyskupo atsiprašymas) tiek pavėluotas, tiek išreikštas netinkama forma; [5] vėlavo 3-4 paras.

wp-content/uploads/2010/07/vilniaus_katedra.jpg96
« Older posts Newer posts »