Vaikai gimsta savaime gyvenant gyvenimą ir net kartais jiems
neskiriant jokio dėmesio. Nėštumas tada tiesiog atsitinka. Tačiau toks
nėštumas tėvams nėra svarbus, tada nėštumas – eilinį “užgriuvusi”
bėda.. Tą bėdą iškentėjus, vaikams uždedamas nepajudinamas jungas
“gerbti tėvus”. Tačiau ta pagarba gali atsirasti tik natūraliai, kai
vaikas jaučia, kad ir jis yra gerbiamas. Kai tėvai negerbia vaikų –
atsiranda nesuderinamumas, nes vaikas nemato ryšio “duodu-gaunu”. Tada
telieka piktas burnojimas: “tavęs vaikai taip pat nekęs”.

O ar mes sugebame visada atsiriboti tarp “privalau” ir “noriu”? Kiek ir kada vaikas ir tėvai yra verti vieni kitų pagarbos?

Šiek tiek praplatintos europietiškos durys, europietiškus pinigus dalijantys
bankai ir internetas – viso to pakanka, kad eilinės Rytų Europos valstybės
sostinėje galėtum jaustis globalaus pasaulio gyventoju. Štai ir stabu buvusį
amerikiečių „Playboy“ po dešimties spragtelėjimų pelės mygtuku anksčiau
„Komjaunimo tiesą“ nešiojusi paštininkė jau deda ir į mano pašto dėžutę.

Tai neabejotinas „jevrosojuzo“ pranašumas, tačiau klausimas – kuriais iš tų
pranašumų pasinaudosime, o kada tiesiog papildysime Kolumbo palikuonių,
atvežusių čiabuviams blizgučių, pinigines.

Štai ir rugsėjo mėnesio „Playboy“ numeris žeria visiškai skirtingo pobūdžio
pasiūlymus. Vieni galėtų rinktis krūtingas gražuoles (turiu pripažinti,
„Playboy“ kokybės kartelė – iš tiesų aukšta), kiti – interviu su vieno iš JAV
sporto stabų žmona, o treti – dešimties puslapių pokalbį su „New York Times“
(NYT) apžvalgininku, triskart gavusiu Pulitzerio premiją Thomu L. Friedmanu
(Tomu L. Frydmanu).

Nei pirmasis, nei antrasis neverti gilesnio nagrinėjimo, tačiau trečiasis
laisvai galėtų tapti privalomu Lietuvos valstybininkų skaitalu. Puikios
tarptautinės politinės situacijos įžvalgos privalo būti išgirstos net ir mūsų
provincijoje. Suprantu, kad dabartiniai Lietuvos vadovai jau vien dėl kalbos
barjerų negali rytais skaityti „Financial Times“, „The Economist“ ar „Der
Spiegel“, todėl jaučiu pareigą referuoti tris pagrindines Th. Friedmano
įžvalgas, kiek įmanoma, paaiškindamas ir lietuviškais pavyzdžiais.

Pirma, NYT apžvalgininkas teigia, kad esminė šio laikmečio naujiena
valstybių, kompanijų vadovams ir eiliniams piliečiams – tai „plokščias“
pasaulis. Anksčiau Jonas, norėdamas susisiekti su Petru, dažniausiai turėjo
remtis bent keliais tarpininkais, o dabar šių barjerų nebėra ir jų griuvimą
simboliškai galima prilyginti „Netscape“ interneto naršyklės paplitimui.

Anksčiau Zimbabvės tekstilės pramonės produktai Lietuvą pasiekdavo per
pagrindinį Zimbabvės eksportuotoją, kuris produktus parduodavo Afrikos eksporto
kompanijai, ši derėdavosi su Vokietijoje įsikūrusia didmenininke, tada jos
vadybininkai ieškodavo partnerių Vilniuje, o dabar patys akivaizdžiai matome,
kaip „VP Market“ darbuotojai tiesiogiai derasi su Tibeto apylinkių
pramonininkais (tiksliau, valdininkais), kur tiesiai nuo gamybos linijų
„štampuoti“ batai ar sijonai konteineriuose atkeliauja iki eiliniam lietuviui
parduodančios „Akropolio“ „Maximos“.

„Plokščias“ pasaulis kartu reiškia ir tiesioginį pavojų sočiam „rinkos
ekonomikos nomenklatūros“ gyvenimui. Iki šiol JAV pramonininkai galėjo būti
ramūs, nes „General Motors“ ar „Intel“ bosai užsakymus teikdavo savo kaimynams
Niujorke ar Redmonte, o „plokščiame“ pasaulyje tas nebetenka reikšmės – pigius
„Utenos trikotažo“ siuvėjus netrukus pakeis dar pigesni ukrainiečiai ir kinai.
Todėl vienintelis būdas išlikti – tai sugebėti siūti geriau ir efektyviau. O tai
reiškia viena – nuolatinį mokymąsi.

Todėl antroji Th. Friedmano įžvalga – tai perspėjimas apie būtinybę vystyti
savo gebėjimus. Darbo jėga turi būti pasiruošusi judėti ten, kur reikalauja
paklausa, ir daryti tai, kas perkama. Jeigu tai senelių prieglauda Airijoje ar
Kelmės sąvartynas – valstybės turi būti pasirengusios užtikrinti socialinį
draudimą ar atitinkamą pensijų skaičiavimą. Lietuvai tam erdves teikia Europos
Sąjungos galimybės (tiesa, gerokai senstelėjusios, o atmetus Lisabonos planus –
beviltiškos). Tačiau turbūt labiausiai šokiruojantis dalykas, kurį siūlo
apžvalgininkas – tai nemokamas aukštasis mokslas. Būtent galimybė (t.y.
neribojama finansinėmis sąlygomis) siekti išsilavinimo yra viena iš esminių
prielaidų konkuruoti ateityje.

Trečioji apžvalgininko pastaba tęsia jo ankstesnę „auksinių arkų“ teoriją.
Pagal ją – bet kurios dvi šalys, kuriose veikia „McDonnald‘s“ restoranai,
nekariauja. Teorija iš dalies nesuveikė Belgrade, todėl apžvalgininkas ją
tikslina ir vadina „Dell“ teoriją“ („Dell“ – pasaulinė kompiuterijos milžinė,
turinti puikiai veikiančią tiekimo sistemą).

Thomo Friedamano teigimu, dvi šalys, kurios yra toje pačioje globalioje
tiekimo grandinėje (angl. supply chain), niekada nekariaus. Net tokios
šalys kaip Kinija, kuri teoriškai galėtų įsiveržti į Taivaną ar Japoniją,
pirmiausia turės įvertinti ekonominius nuostolius. Prisimindamas branduolinę
Pakistano ir Indijos krizę apžvalgininkas taip pat primena, kad didele dalimi
sprendimas buvo rastas dėl ekonominių, o ne karinių argumentų.

Todėl mąstant apie „Mažeikių naftos“ likimą verta prisiminti, kad net ir
pinigus švaistantis Kremlius dienos pabaigoje turi suvesti pajamų ir išlaidų
balansą. Jeigu sugebėsime jame palikti ryškų pėdsaką naftos eksporto, benzino
gamybos ar kitose eilutėse – jokie rusiškos demokratijos skersvėjai nebebus
baisūs. Aišku, tuo pačiu metu reikėtų pradėti mokytis bent jau anglų kalbos
ir… gal pradėti domėtis šiek tiek toliau į priekį žvelgiančių
mintimis?

Paskelbta www.omni.lt

Kartais supranti, kad lietuvių kalba nėra idealus bendravimo įrankis, kad
žodžiai viena reiškia juos sakančiam, antra juos girdinčiam ir trečia juos
vertinančiam.

Nesusikalbėjimo mūsų kasdienybėje apstu, tačiau su kasdienybės išvargintais
žmonėmis bendrauti dar sunkiau. Ir tai, kad šiuo metu vasaros atostogų metas –
beveik nepadeda, susikalbėti nepavyksta. Manau, daugelis esame tą patyrę, kai
bent kartą ar antrą teko bandyti bendrauti su „kita Lietuva“ – negyvenančiais
Vilniuje, nesuprantančiais naujoviško socialinio teisingumo, savotiškai
laisvosios rinkos atstumtais ir neįvertintais.

„Kita Lietuva“ jums galėtų akimirksniu pažerti penkiasdešimt aštuonis
pavyzdžius apie alkanus vaikus, kurių nesugeba aprūpinti tėvai, baigę
aukštuosius mokslus, bedarbius darbo biržos lankytojus, baigusius bent po
penketą tobulinimosi kursų, galų gale apie nepriimtuosius į darbą vien dėl
amžiaus, apibūdinamo kaip „40+“.

Turėsite atsakyti, kaip padėti traktorininkui, puikiai išmanančiam savo
amatą, tačiau daugiau tik gerti degtinę temokančiam. Šio traktorininko metafora
persekios visą bandymo susikalbėti laiką. Tai diskusija apie socialinį
teisingumą tiems piliečiams, kurie save atidavė „anai“ santvarkai, o iš „šios
žadėtosios“ nieko nesulaukė.

Kita vis pasikartojanti įsitikinimų idėja – netikėjimas bent menkiausiu
valdžios (įskaitant visas partijas) patikimumu, padorumu. Tuo pačiu metu, jei
paklausite, ar bent vienas valdžios kritikas yra partijos narys – gausite
atsakymą, kad partijos – tai uždaras „savųjų“ ratas, niekinantis naujokus ir dar
dažniau – naujas mintis. Jeigu paklausite, už ką valdžios kritikai balsavo
praėjusiuose rinkimuose – atsakymo tikriausiai negausite, nes atsakymas jiems ne
itin „patogus“. Galite neabejodami spėti, kad balsai bus nukeliavę eilinio
„politinio pažaduko“ krepšin. Ir kai klausite, kodėl iš to dar nepasimokyta –
vietoj atsakymo diskusiją tebūsite pasukę atgal į „traktorininko“ problemą.

Vis dėlto yra kelių ir į „kitą Lietuvą“. Vienas jų – tai vietinių sėkmingų
„kovotojų“ pavyzdžiai. Tai gali būti vietinio ar tolimesnio miestelio
bendruomenė, sugebanti išsikovoti sau teises iš rajono, apskrities ar net
sostinės biurokratų, tai nuosekli kova su žemėtvarkos skyriais, tai aktyvus ir
alinantis teismų koridorių šlifavimas. Dažniausiai pavyzdžiai sunkūs,
simboliškai išlaistytu prakaitu ir sugadintais nervais matuojami. Tačiau šie
pavyzdžiai ir „traktorininkui“ įrodo, kad sunkiu nuolatiniu darbu ir biurokratų
nebijojimu, savo teisių gynimu galima ginti save, rasti „teisybę“.

O mes – sostinės gyventojai – grįžę po vasaros poilsių, švenčių ir užstalės
kalbų apie derlių, artimuosius ir politiką, privalome grįžti ir prie jau
dešimtmetį nepadaromų namų darbų. Privalome sugalvoti, kaip vyresniajai kartai
papasakoti apie laisvosios rinkos veikimo principus, kaip įrodyti pilietinės
visuomenės laisvių pranašumus, kaip paskatinti ir išmokyti naudotis laisvosios
rinkos privalumais, kaip nuo menkavertiškumo jausmo apsaugoti didžiąją
vyresniosios (tačiau dar visiškai darbingos) kartos dalį?

Paskelbta www.omni.lt