Jeigu teko nagrinėti
seniausius Europos žemėlapius ar skaityti Jono Dlugošo žodžius,
turėtumėte prisiminti gana savotiškai lotyniškai skambantį žemės plotą
„Sarmatia“. Dar įdomiau, kad tame plote turėjote aptikti būtent
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) miestus. Tad kam turėtume
būti dėkingi už sarmatų vardą, ir ar iš tiesų mums už ką nors turėtų
būti sarmata?

Pirmiausia istorikai sarmatais vadina vieną indoeuropiečių grupę,
kuri tautų kraustymosi laikotarpiu iš Rytų (Azijos) atkeliavo į Europą.
Šiuo metu abejojama, tačiau viduramžiais buvo sutariama, kad ši grupė
pasižymėjo klajūnišku gyvenimo būdu, gyveno užkariaudama, o ne ardama
žemę ar rinkdama miško gėrybes. Sarmatus savo darbuose minėjo jau
Herodotas: laikė juos skitų ir amazonių palikuonimis.

Kuo Abiejų Tautų Respublika susijusi su sarmatais? Kaip teigia lenkų
istorikas Januszas Maciejewskis, sarmatizmo ideologija buvo dominuojama
valdančiojo bajorų sluoksnio pasaulėžiūra – nuo 16 a. pabaigos iki 18
a. vidurio. Jos prioritetai buvo skiriami respublikos valdymo formai ir
griežta opozicija ir Vakarų, ir Maskvos absoliutizmo modeliams.
Sarmatizmui buvo būdinga itin didelė pagarba laisvėms ir riteriškumui –
senovės garbinimu, moralės principų paprastumu ir grynumu. Taip buvo
tęsiamos viduramžių tradicijos.

Anot atvirosios enciklopedijos wikipedia.org, šie du
reiškiniai susiję tuo, kad Abiejų Tautų Respublikos bajorai save laikė
tiesioginiais sarmatų palikuonimis. Tuo grindė pagarbą laisvo kariūno –
nepriklausomo ir laisvės idealus ginančio bajoro simboliams. Būtent tai
lėmė jų elgseną ir vertybes.

Sąsajas su laisvo kariūno bajoro savimone nurodo ir bene garsiausia
LDK aprangos tyrinėtoja Marija Matušakaitė. Ji teigia, kad bajorų
madoms nuolatos įtaką darė aktyviausi partneriai ar net nugalėti
priešai: Rusios kunigaikštystės, Moldavija, Valakija, Vengrija, Krymo
chanatas, Turkija. Būtent iš pastarųjų ir perimtas laisvo kariūno –
raitelio įvaizdis. Jis tapo vienu iš sarmatizmo simbolių.

Perfrazuokime posakį: nuo laisvės iki anarchijos tėra vienas
žingsnis. Kazokų sukilimu ir po to užplūdusiu „tvanu“ prasidėjusios
didžiosios Abiejų Tautų Respublikos problemos tapo puikiu pavyzdžiu,
kad laisvė be įsipareigojimų paleidžia uždelsto veikimo bombą. Vis
naujų laisvių iš kiekvieno naujai išrenkamo karaliaus
išsireikalaujantys bajorai tapo veltėdžiais, mat surenkamas pajamas
pradėjo naudoti saviems poreikiams: pramogoms, menui, kultūrai, tačiau
visai apleido pareigą puoselėti respublikos saugumą.

Laisvo bajoro – kariūno idealas slopino materialinių gėrybių kūrimą.
Prekybos, amatų plėtrai valstybė neskyrė dėmesio, o miestų ir
nekilmingų, tačiau pasiturinčių piliečių sluoksniui didėti tiesiogiai
trukdė bajorijos interesai, kartais net keistais būdais: štai
paprastiems miestiečiams buvo draudžiama siūtis drabužius iš prabangių
medžiagų, o toks draudimas formaliai aiškintas skatinimu veltui
neeikvoti didelių lėšų. Būtent laisvieji miestai Vakarų Europoje tapo
vienu pagrindinių monarchijos ramsčių kovoje su kilmingąja bajorija.

Paradoksaliausia, tačiau asmeninę drąsą ir pasiaukojimą skatinęs
sarmatizmas tiesiogiai neigiamai veikė valstybės karinę galią.
Kaimynams kuriant stiprią, pastovią centralizuotą kariuomenę, Abiejų
Tautų Respublika vis dar rėmėsi bajorijos pagrindu formuojamomis
ginkluotosiomis pajėgomis. Tai reiškė ir itin lėtą jos suformavimą, ir
menką profesionalumą. Vėlesniais laikais, pasitelkdami išsikovotas
teises, bajorai jau galėdavo nebedalyvauti karinėse kampanijose ir
vietoj savęs siųsti samdinius. Valstybės iždui ilgainiui tuštėjant,
samdinių kariuomenė tereiškė didelę dezertyrų dalį, menką kovinę
dvasią, plėšiamus vietinius gyventojus.

Karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis, 18 a. pabaigoje pradėjęs
diegti švietimo amžiaus idėjas respublikoje, susilaukė įvairiapusiško
vertinimo, tačiau būtent jo oponentai buvo vadinami sarmatais, taip
jiems priskiriant neigiamų savybių: gerų manierų, mandagumo trūkumą.
Paminėtina, kad ne pareigas, bet laisvę gerbiantys bajorai buvo
kritikuojami gana intensyviai: leisti periodiniai leidiniai, statyti
vaidinimai (pavyzdžiui, Francišeko Zablockio „Sarmatizmas“, sukurtas
1785 m.).

Banga metėsi atgal jau netekus nepriklausomybės – 19 a. pradžioje.
Būtent tada sarmatizmo idėjų šalininkų kokybiškai atgaivintos ir
morališkai išgrynintos idėjos tapo lenkiškojo romantizmo pagrindu,
kurio bent maža dalis esame ir mes – LDK palikuonys. Šis dažniausiai su
Adomu Mickevičiumi siejamas judėjimas buvo savaime suprantamas dviejų
19 a. sukilimų kultūrinis fonas.

Kokios tad pamokos? Tai turėtų būti viltis, kad praėjusį dešimtmetį
įgyta laisvė netaptų pagrindu užmigti auksinių pasiekimų šlovėje.
Būdami mažos, tačiau vienos pagrindinių LDK paveldo dalių palikuonys
privalome ieškoti naujų kelių, kurie leistų pasimokyti iš Abiejų Tautų
Respublikos patirtų klaidų, grąžinti laisvės bei demokratijos idealus
ir tapti nauju Sarmatijos traukos centru.

Iliustracijos:

• (Žemėlapis) Nors tikrųjų sarmatų ieškoti turėtume prie Kaspijos ar Juodosios jūrų, tačiau
  dėl tuometinių geografų žinių trūkumo šis vardas prigijo ir klajūnišką gyvenimą
  propaguojanties Abiejų Tautų Respublikos kovotojams – http://www.nlib.ee/html/expo/tkaardid/1/13_9-2002-22a.jpg
• (Raitelis) XVII amžiaus Abiejų Tautų Respublikos sunkiąją kavaleriją tiesiogiai veikė
  sarmatizmo ideologija – http://upload.wikimedia.org/wikipedia/en/0/0c/Towarzysz_pancerny.jpg

Paskelbta www.laikas.net

Kiekvienas turėtų prisiminti akimirksnį gyvenime, kada gavo pirmąjį
atlyginimą. Ar tai atlyginimas už surinktus ir parduotus kopūstus, ar už pirmą
parašytą rašinėlį, ar gal sunkiai krautus prekinius geležinkelio vagonus. Ir
daugeliui ateina toks metas, kada tas gaunamas atlyginimas pralenkia gaunamą
tėvų.

Teoriškai tai natūralus dalykas – su amžiumi mažėjantis tėvų produktyvumas
leidžia uždirbti mažiau nei išaugę vaikų darbo vaisiai. Tačiau pereinamojoje
ekonomikoje, kurioje gyvenime pastaruosius porą dešimtmečių, šie procesai dažnai
buvo paradoksalūs, kai dar „piemenimis“ vyresniųjų vadinami jaunuoliai ar
jaunuolės pradėdavo gyventi visiškai kitais mastais. Nagrinėdami jų istorijas,
galime atrasti, kas iš tiesų lėmė santykinę sėkmę, todėl sąlyginai vykusius
procesus galima skirti į kelias grupes.

Pirmoji, tai „savamoksliai verslininkai“. Nors iš pradžių šių
jaunuolių gaunamą pelną buvo galima tiesiogiai sieti su iš Lenkijos parvežamų
prekybinių krepšių svoriu, tačiau vėliau prekyba tapo tik viena iš galimybių – veiklų ratas
plėtėsi į prekybą metalo laužu, Kinijos ir kitų šalių produktais, kitomis mažiau
legaliomis priemonėmis (pavyzdžiui, cigarečių kontrabanda, PVM grąžinimo
„žaidimais“).

Suprantama, gaunamų pajamų srautas leido įgytą
pradinį kapitalą naudoti arba verslo plėtrai (todėl beveik visas dabartinis „verslo
elitas“ yra 30-45 metų), arba kurti materialinį pagrindą (kurį
dabar iškreiptai primena priemiesčiuose stūksančių individualių namų gigantų masteliai, kičinis grožio pajautimas ir
prastos statybinės medžiagos).

Antra, skaičiumi daug mažesnė grupė – į užsienį išvykę
studentai, kurių proto gabumai leido įsitvirtinti ar bent jau laikinai pajusti
visai kitokią būties sampratą, kitokią buitį. Suprantama, tie, kurie grįžo, pamatytus
aukštesnius gyvenimo standartus iš karto pradėjo diegti ir namuose.

Trečioji grupė vaikų, iš esmės aplenkusių tėvus – tai pradiniu nepriklausomybės laikotarpiu
aukštąsias mokyklas baigusiųjų srautas, kuris jau buvo gavęs
ir naujos „vakarietiškos“ patirties požymių. Būtent šie absolventai dabar yra
žinomiausi advokatai, ekonomistai, užima pagrindinius karjeros valstybės tarnybos
postus. Su žingsnis po žingsnio karjera nepalyginamas šių
jaunuolių likimas mestelėjo juos į tokias aukštumas, kurios tapo visiška
priešybe tarybinei tėvų kasdienybei.

Naujausia vaikų banga – tai tėvų investicijos.
Dažnas dabartinis „fuksas“ gyvena tokiomis buitinėmis sąlygomis, kurios tėvams dažnai
nelabai pasiekiamos dėl moralinių barjerų. Vaikams perkamas ar nuomojamas butas
šalia aukštosios mokyklos specialiai remontuojamas, galbūt net apskritai naujas, o savas
„įprastas“ būstas tokių kapitalinių remontų ar pertvarkų tikrai nematys. Panaši
situacija ir su „dienpinigiais“, apie kuriuos nei dabar, nei savo jaunystėje
tėvai net svajoti negalėtų.

Be to, tų pačių studentų vasaros atostogos, leidžiamos JAV ar kitose šio
laikmečio „studentų darbo stovyklose“, užtikrina tą papildomą finansavimą, kuris
paradoksaliai skamba studentų bendrabučius lankančio Artūro Zuoko lūpose:
„Studentai skundėsi prasta bendrabučių kokybe ir per mažomis automobilių
stovėjimo aikštelėmis“.

Žiūrint iš konservatyvių moralės pozicijų – nė vienos iš šių grupių atstovai
„savo prakaitu“ nenusipelnė geresnio gyvenimo. Tačiau šiandien į klausimą
atsakymus žeria laisvosios rinkos taisyklės ir pasiūlos/paklausos dėsniai.
Anksčiau galiojusi „žilo plauko“ teorija yra visiškai netekusi ekonominės
galios. Vartotojiška Vakarų visuomene tampančiai Lietuvai telieka klausimas, ar
apskritai dar sugebėsime (ir ar turėtume) „gerbti pagal amžių“?

Paskelbta www.omni.lt