Apie šiuolaikinių sistemų blogybę.
Prieš keletą savaičių „Atgimime“ nagrinėjau septynias interesų konflikto rūšis. Idealiu atveju interesų konfliktas turėtų apskritai nekilti, tačiau praktikoje tokia situacija reta. Universalus sprendimas – „pasitikėjimo” testas. Sprendimą priimantis asmuo turi visoms suinteresuotoms pusėms atvirai deklaruoti pašalinius interesus. Jeigu nuo to visų suinteresuotų šalių pasitikėjimas sprendimą priimančiu asmeniu išlieka – interesų konfliktas išsprendžiamas. Kitu atveju belieka nuo sprendimo priėmimo nusišalinti.
Dažniausiai Lietuvoje naudojama priemonė – interesų deklaravimas. Vieši asmenys (politikai, valstybės tarnautojai) privalo deklaruoti savo finansinius interesus – turimą turtą, paskolas, skolas, kitas einamas pareigas. Kartais ši informacija renkama ir apie susijusius asmenis – giminaičius, kitus artimuosius. Saugant asmens privatumą ši informacija viešinama ne visa arba nurodant tam tikrus intervalus (pavyzdžiui, apibrėžiant turimo turto ribas – nuo 100 iki 500 tūkst. Lt). Interesų deklaracijas derinant su metinėmis pajamų deklaracijomis galima užtikrinti, kad asmuo gauna tik oficialias pajamas, kitų turto gausėjimo šaltinių nėra. Deja, iš tiesų dažni atvejai, kai neteisėtų pajamų srautai „perleidžiami” įstatyme neįvardytiems asmenims (pavyzdžiui, medžioklės draugams), kurie formaliai jį valdo, tačiau praktiškai tėra patikėtiniai.
Nu(si)šalinimas – itin dažnas atvejis teismų praktikoje. Platesniame kontekste tai ir bet kokio sprendimą priimančio asmens vienasmenis sprendimas nedalyvauti priimant sprendimą tokiame procese, kuris galėtų lemti su atitinkama veikla nesusijusius interesus. Kai kada to įgyvendinti neįmanoma – pavyzdžiui, tik pats stomatologas gali atitinkamai pagal savo įkainių lentelę įvertinti pacientui pateikiamos sąskaitos dydį. Suprantama, egzistuoja gana didelė diskusijos erdvė, ar atitinkamos gydymo paslaugos turėjo būti teikiamos ir ar jų kokybė atitinka nustatytus standartus. Siekiantys tik formaliai nusišalinti nuo sprendimo priėmimo dažniausiai pasinaudoja „įtakų mainais”, kai likusiems nepriklausomiems sprendimų priėmėjams mainais pažada atitinkamai ateityje palankų sprendimą.
Trečiųjų šalių dalyvavimas turėtų užtikrinti nesusijusį ir objektyvų įvertinimą. Pavyzdžiui, tiek Civilinio, tiek ir Baudžiamojo procesų kodeksai numato ekspertų dalyvavimą. Tai klasikinis trečiosios šalies dalyvavimo pavyzdys, tačiau Lietuvos praktikoje jau dabar kyla gana didelių ginčų. Pavyzdžiui, baudžiamosiose bylose privačių medicinos ekspertizių išvados dažnai nesutampa su valstybinių teismo medicinos ekspertų išvadomis. Kiek tai susiję su finansiniais privačių ekspertų interesais – kol kas neatsakyta.
Etikos kodeksai turėtų būti ta parankinė visų profesionalų knyga, kuri pateiktų atsakymus daugeliu diskutuotinų interesų konfliktų atvejų. Pavyzdžiui, iki šiol Lietuvoje nėra atsakyta, ar advokatų kontora, ryšių su visuomene kompanija, reklamos agentūra ir pan. gali dirbti su dviem tiesioginiais konkurentais, gaminančiais lygiaverčius produktus ar teikiančiais analogiškas paslaugas. Jeigu ne, tai koks „tylos” laikotarpis būtinas nutraukus santykius, prieš užmezgant bendradarbiavimą su konkurentu?
Akivaizdu, kad kasdieną esame priklausomi nuo savo tarnų (valstybės tarnautojų) interesų konfliktų sprendimo. Aktualiausias pavyzdys – ES struktūrinių fondų lėšas skirstančios ministerijos ar komitetai. Praktiškai neatlygintinai dalijami mūsų ir europiečių pinigai reiškia gerinamas atskirų ūkio subjektų sąlygas. Jeigu jų pateikti projektai iš tiesų laimi savo kokybe – nauda visai Lietuvai, tačiau jeigu interesai konfliktų nevengiama ir jie pasireiškia blogiausia savo forma – ne tik prarandamos atitinkamos lėšos, tačiau ir pakenkiama be Europos paramos gyvuojančioms privačioms įmonėms. Tad interesų konfliktas – neišvengiama rinkos ekonomikos blogybė. Kiek ją gali įveikti morališkai silpna ir etikai ne pirmąsias vietas suteikianti visuomenė – tikriname savo pačių kailiu.
Išspausdinta savaitraštyje „Atgimimas“
Papildoma informacija
EK Konkurencijos komisarė ir potencialūs interesų konfliktai
Europos komisijos konkurencijos komisarė Nelė Kros (Nellie Kroes) praėjusių metų lapkritį pradėjusi kuruoti vieną svarbiausių Europos Sąjungos, o ne valstybių narių, kompetencijai priskiriamų sričių.
Nelė Kros, prieš tapdama Konkurencijos komisare, užėmė įvairias pareigas teik privačiame, tiek ir viešajame sektoriuose. Paminėtinos pareigos Olandijos Vyriausybėje – transporto ministrė, tarnybos, skatinančios Olandijos eksportą, vadovė. Nelė Kros yra buvusi daugiau nei 30 Olandijos bei kitų šalių įmonių valdybų nare. Paminėtinos tokios kompanijos kaip prancūzų gynybos bei elektronikos gigantas “Thales”, švedų automobilių gamintoja “Volvo”, laivininkystės kompanija “Royal PandO Nedlloyd”, britų mobiliojo ryšio operatorius “MMo2”.
Toks platus naujosios komisarės ryšių ratas vertinamas nevienareikšmiškai. Kaip teigia pati komisarė, niekas nesitiki, jog futbolo varžybų teisėjas nebus niekada pats žaidęs futbolo ir nežinos taisyklių. Atvirkščiai – iš jo tikimasi gero žaidimo supratimo ir objektyvaus taisyklių taikymo. Kita vertus, kritikai primena net keletą kontraversiškų komisarės sprendimų viešajame sektoriuje, nenutyla kalbos, kaip bus elgiamasi tais atvejais, kai tiesioginio interesų konflikto nebus (pavyzdžiui, nagrinėjant ginčus su buvusių darboviečių konkurentais).
Nepaisant natūralios nuomonių įvairovės, verta atminti tris Nelės Kros pažadus:
- bet kokių esamų ryšių nutraukimas – komisarė pasitraukė iš visų iki rugsėjo pradžios užimtų pareigų, pardavė visas turėtas įmonių akcijas, akcijų opcionus perdavė valdyti nežinomiems patikėtiniams (angl. blind trust);
- atsiribojimas ateityje nesusieti savęs su atitinkama interesų zona – komisarė prisiekė ateityje apskritai nedirbti privačiame sektoriuje;
- atsiradus galimam interesų konflikto pavojui, nusišalinti nuo vadovavimo – tuo atveju Europos komisijos vadovas įpareigotų atitinkamą ginčą spręsti kitam komisarui arba ad hoc sudarytai komisijai.
Kai kurie skandalingiausi Lietuvos valstybės tarnautojų interesų konfliktai (rikiuota pagal abėcėlę)
- Aleksandras Abišala, Bronislovas Lubys – ministro pirmininko galių, o vėliau – užmegztų ryšių – naudojimas privatizavimo procesuose („Achema“, „Mažeikių nafta“);
- Valdas Adamkus – Prezidento institucijos įvaizdžio naudojimas pasirinktos viešosios įstaigos (A.Adamkienės paramos ir labdaros fondas) tikslais;
- Antanas Bosas – Seimo Aplinkos komiteto vadovo postas ir valdomos naftos gavybos įmonių akcijos, naftos ir dujų išteklių mokesčių lengvatos naikinimo vilkinimas;
- Algirdas Brazauskas – Prezidento galių naudojimas, priimant sprendimus dėl „Draugystės“ viešbučio privatizavimo;
- Audrius Butkevičius – bandymas imti kyšį už atitinkamo verslo subjekto interesų protegavimą;
- Rolandas Paksas – Prezidento tarnybinių įgaliojimų naudojimas susijusių asmenų naudai;
- Artūras Paulauskas – teisinių konsultacijų paslaugos ir vėlesnė informacinė kampanija prieš Jurijų Borisovą, naftos pramonės parama socialiberalų partijai ir naftos ir dujų išteklių mokesčių lengvatos įvedimas;
- Seimo nariai – „Rubikon group“ skandalo dalyviai – Seimo nario įgaliojimų naudojimas vienos privačios verslo grupės naudai, už tai netiesiogiai (gavėjas – partija) gaunant naudą
- Viktoras Uspaskichas – įtaka ES paramos skirstymo mechanizmui ir susijusių įmonių gaunama ES parama.
