Internetas suteikia gausybę naujų galimybių ir tik nuo mūsų pačių priklauso, kiek iš jų panaudosim ir kaip. Viena iš tokių galimybių – tai kurios nors stambesnės interneto paieškos sistemos interneto svetainių katalogai. Ypač mėgstu „Yahoo!“ šalių pakatalogį, kuris dažnai tampa pigiausia ir gana išsamia galimybe susipažinti su pasauliu. Šį kartą kelionė į Ramiojo vandenyno pietinėje dalyje išsimėčiusiame Vanuatu salyne. Kaip ir visada – kelionės pradžia nuo pradinės šalies Vyriausybės svetainės. Pirmas žvilgsnis užkliūna už Prezidento pavardės – Matas Kelekele 🙂 Antras žingsnis – santykinai mažas, tačiau prasmingas salyno interneto svetainių (interneto plėtinys „.vu“) rinkinys.

Vanuatu valstybė nepriklausomybę gavo gana neseniai – 1980-ųjų birželį. Pasirodo, iki tol savo letenas čia laikė prancūzai ir britai. Pirmieji netgi žaidė nelabai gražius žaidimus. Istoriškai šalyje naudojamos trys oficialios kalbos: bislama (specifinis vietinių dialektų, anglų ir prancūzų kalbų mišinys), anglų ir prancūzų. Įdomu, kad 78+ salose kalbama apie 130 dialektų – tai šaliai leidžia skelbtis viena mišriausių bendruomenių pasaulyje.

Įdomu, kad salynas šiais metais buvo pripažintas „laimingiausia vieta žemėje“ 🙂 Smagu. Turizmas akivaizdžiai yra pagrindinė pramonės šaka, todėl išsamiausia informacija apie Vanuatu – turizmo biuro interneto svetainėje. Pagal siūlomus vaizdus – laimę salyne atneša nardymas po koralinius rifus, akinančio baltumo paplūdimiai vestuvininkams ir ramybė. 7 nakvynių poilsinė kelionė į Vanuatu, skrendant iš Sidnėjaus kainuotų apie 800 eurų vienam žmogui. Jeigu Sidnėjus būtų Europoje – mielai, o dabar belieka naršyti internete..

Kaip visada, būtina ir antra nuomonė. Itin kritiškai Vanuatu vyriausybės ir užsienio konsultantų atžvilgiu nusistačiusio beveik dešimtmetį salyne dirbusio eksperto iš Kanados įspūdžiai – čia.
Matyt, kritika iš tiesų verta dėmesio ir parodo artimesnę realybei padėtį salyne. Ieškantiems naujausių žinių rekomenduočiau sostinėje Porta Villa prižiūrimą interneto portalą. Pasirodo, ir kitoje mūsų gaublio pusėje problemos panašios – žemės nuosavybė, aplinkosauga, verslo etika, lyderių gyvenimai, moterų teisės.

Turiu įprotį vienu metu skaityti ne vieną, o krūvą knygų. Dažniausiai nuo Δ iki Ω perskaitau tik retą kurią. Man skaitymas – tai grietinėlės kabinimas 🙂 Taigi, šiuo metu mano dėmesį valdo:

Gintaras Beresnevičius – Imperijos darymas: lietuviškosios ideologijos metmenys; Lithuanian Map of Corruption 2001-2005; Север Гансовский – День гнева (tarybinio fantasto nucenzūruotų apsakymų rinkinys); Friedrich Nietzsche – Linksmasis mokslas; Nelė Asadauskienė – Kiškų giminė LDK XV-XVII a.; А.Е.Тарас – Войны Московской Руси с Великим княжестом Литовским и Речью Посполитой в XIV-XVII вв.; Walerian Meysztowicz – Pašnekesiai apie laikus ir žmones; Mindaugas Paknys – Mecenatystės reiškinys XVII a. LDK: bažnytinės architektūros užsakymai; Raimonda Ragauskienė – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Mikalojus Radvila Rudasis (apie 1515-1584 m.); Stanislovas Lazutka – Leonas Sapiega; George H.Sabine, Thomas L. Thorson – Politinių teorijų istorija; David Kirby – Šiaurės Europa ankstyvaisiais naujaisiais amžiais: Baltijos šalys 1492-1772 metais; Vytautas Levendauskas, Renata Vaičekonytė-Kepežinskienė – Napoleonas Orda: senosios Lietuvos architektūros peizažai.

Kada perskaitysiu? 🙂

Kiekvienas savaitgalis – tai ir galimybė pailsėti, ir galimybė sustojus apmąstyti prabėgusias dienas, išsaugoti ne tik įspūdžius, bet ir apgalvoti kryptis ar virsmus, kurie kasdienybėje prabėga pro mūsų akis.

Pirma, ruduo. Akivaizdu ir visiškai neverta ginčytis. Net ir laikinoji sustojimo vieta Kalvarijų gatvėje kasdieną tampa vis šaltesnė ir, prisimenant patarles, netrukus elektrinio šildytuvo gaudesys tikriausiai taps nepamainomu draugu. Ben jau iki tų akimirkų, kai delfi.lt ar kur nors kitur išgirsime apie naują šildymo sezoną, o santechnikai atsuks reikalingas sklendes. Tiesa, ir šiemet norėtųsi ištrūkti jei ne į Rumšiškes, tai į bet kurį laisvą nuo pasaulio skubos kraštą, kuriame laiko tėkmė skirta mums, o ne atvirkščiai.

Antra, oras. Atsikelti vidurdienį – tai rizikuoti, kad diena bus visiškai suniokota. Džiugu, kad šį kartą tai buvo visiškai priešingai. Nakties darbai, mintys ir paieškos baigėsi ankstų rytą (~pusę penkių), tad beveik aštuonios valandos poilsio mestelėjo į naują startą. O vaiskus dangus ir puikus oras leido smagiai prisiminti praėjusios savaitės bėgimą. Šį kartą – galima sakyti „apgailėtinas“ desėtkas kilometrų 🙂

Trečia, futbolas. Puikų sekmadienį įpusėjau su futbolu „Žalgiris“ prieš „Vėtrą“. Smagiai pradėję ir svečius („Vėtra“ dar tikrai nėra Vilniaus klubas) aplenkę žalgiriečiai tik per pridėtas minutes buvo pasivyti ir aikštę paliko truputį nusivylę gražiomis lygiosiomis 1:1.

Vietoj pabaigos. Ruduo visą laiką atneša truputį melancholijos. Gražu, kai ji tokia kaip šiandien. Sakyčiau, kažkuo panašu į tylą prieš tikrąsias rudenio audras. Tokie sekmadieniai leidžia pasiruošti…