Šeštadienį, grįžtant iš sodybos statybų į gimtuosius namučius, teko pamatyti ir gyvai rankomis paliesti ne tokį jau dažną reiškinį – krušos sniegą.
Įvažiavę į Uteną net susiginčijome, ar tai sniegas, ar nukritę žiedlapiai. Ir tik kai tų žiedlapių akivaizdžiai pasidarė per daug, išaiškėjo, jog tai iki pusės centimetro skersmens ledo gabaliukai. Juos galima paimti, net delnu pasemti ar padaryti gniūžtę, kol ranka nesušalo nuo tirpstančio ledo 🙂
Įdomiausia, jog šį kartą – gegužės 3 dieną – kruša buvo ganėtinai gausi, o ledo gabaliukai apvalūs, todėl nuo stogų visi tvarkingai nuriedėjo į lietvamzdžius, kuriais krito ir apačioje sudarė sniego pusnis, kurias šiuo atveju tiksliau būtų vadinti „krisnis“ 🙂
Visai buvau pamiršęs, jog kovo pabaigoje Giedrei Petkevičiūtei iš „Veido“ komentavau apie tai, kaip politikai Lietuvoje pradeda rašyti tinklaraščius ir kodėl taip daro. Straipsnį, pavadintą 