Birželio 23-iosios sukilimo minėjimai kasmet tampa proga pratęsti beprasmius dviejų mūsų visuomenės grupių, besirūpinančių bendros Lietuvos ateitimi, konfliktus. Šių konfliktų šaknis – dalies už valstybės laisvę II pasaulinio karo metais kovojusių šalies patriotų prisidėjimas prie Holokausto nusikaltimų Lietuvoje ir už mūsų valstybės ribų. Šie konfliktai naudingi tik Lietuvos priešams (ypač Kremliui) ir mažai grupelei politikų, kurie išnaudoja šių visuomenės grupių narių emocijas savo politinei karjerai kurti.
Komunikacijos teorija rekomenduoja, kad tokie ginčai turi būti sprendžiami panaudojant maksimalaus skaidrumo ir atvirumo taktiką, įtikinant konflikto puses sėsti prie bendro stalo ir viešai atrinkti pelus (melą, dezinformaciją, manipuliacijas) nuo grūdų (objektyvių faktinių aplinkybių, logiškai ir racionaliai padarytų išvadų).
Ar to įmanoma pasiekti daugybinėse škirpų istorijose?
Pirma, Lietuvos valstybė turi skirti deramą finansavimą profesionalių istorikų tyrimams ir padėti surinkti objektyvius istorinius duomenis iš skirtingų išlikusių duomenų masyvų. Antra, viena iš tyrimų krypčių turi būti orientuota į išsamų asmenų, galimai prisidėjusių prie Holokausto nusikaltimų, sąrašo sudarymą ir kiekvieno tokio asmens veiklos duomenų apjungimo. Trečia, kita tyrimų kryptis turi būti susijusi su Holokausto metu nužudytų ar kitaip nukentėjusių asmenų išsamaus sąrašo sudarymu, nustatant iki II pasaulinio karo gyvenusių piliečių sąrašą, karo metu nužudytų asmenų sąrašą ir įvertinant po karo likusių gyvų ar išvykusių Lietuvos piliečių likimus.
Kuo padėtų tokie vieši ir skaidrūs galimų Holokausto nusikaltėlių ir aukų sąrašai? Jie užkardytų galimybes manipuliuoti gandais, įtarimais ar įvairiausiomis sąmokslo teorijomis. Duomenys būtų patikrinti, atviri ir pasiekiami naudojimui. Duomenys parodytų galimų nusikaltėlių ir jų aukų kiekius ir požymius – jų paplitimą atskirose teritorijose, pasiskirstymą socialiniuose sluoksniuose, tautinę priklausomybę ir daugybę kitų sociodemografinių parametrų. Visa tai leistų sistemiškai pamatyti realybę.
Taip, dalis duomenų liks daliniai, tačiau būtent istorikų darbas ir būtų konstatuoti, kada ir kurie duomenys yra pakankami, o kurie tik iškelia abejonę, leidžia spėti tam tikras faktines aplinkybes buvus ar ne. Tačiau tai irgi labai svarbi realybės savybė – gyvenimas nėra ir nebus tik juodas ar baltas.
Komunikacijos teorijos požiūriu laisvės kovotojų ir Holokausto nusikaltėlių klausimas yra klasikinė „pleišto tema“ (angl. wedge issue), kuri išnaudojama politikos komunikacijos tikslais – įtvirtinti savo vertybes, paryškinti skirtumus nuo oponentų, telkti savo rėmėjus. Tokios temos yra ir vienos iš klasikinių propagandos technologijų pagrindas, kai tokių temų dirbtiniu aktualizavimu, perdėtu eksponavimu ir dėmesio telkimu siekiama visuomenę skaldyti, bendro taikaus sugyvenimo galimybes mažinti ir kurti pamatines skaldančias įtampas.
Neatsitiktinai tokių temų sąrašą kiekvienos kaimyninės valstybės atžvilgiu turi susidaręs Kremlius. Dirbtinai palaikomos ir skatinamos įtampos šių kaimynių viduje leidžia Kremliui kurti sau palankių visuomenės grupių tinklą, atskiras jo dalis tarpusavyje jungti, formuoti įtakos grupes ir net politines organizacijas. Pakanka 3-5 skirtingų „pleišto temų“, jų pagrindu sukurtų valstybės politika nepatenkintų organizacijų ir jas jau galima sėkmingai „diriguoti“, keičiant konkrečios valstybės išorės politiką, formuojant ją Kremliui palankia kryptimi.
Pradžiai imkime vienos rankos pirštus ir skaičiuokime atsitiktinius lietuviškus pavyzdžius. Pirma, „šeimos vertybės vs. LGBT“ ir Lietuvos šeimų sąjūdis. Antra, „pirmapradė nekalta gamta“ ir Žygaičių bendruomenė. Trečia, „tautinių mažumų teisės“ ir jas neva-ginančių organizacijų su „Руский Мир“ kvapu puokštė. Ketvirta, „religijos laisvė“ ir tiesiogiai Putino parankinio Kirilo kontroliuojama Lietuvos rusų stačiatikių infrastruktūra. Penkta, „nemaišykime kultūros ir politikos“ ir Lietuvos menininkai, priiminėjantys dovanas iš Kremliaus rankų. O tokių temų sąrašo mes dar net neįpusėjome.
Atvira demokratinė visuomenė turi puikius priešnuodžius – atviras ir faktais paremtas demokratines diskusijas. Daliai jų reikia finansinių išteklių, kuriuos privalome skirti iš valstybės biudžeto. Dalį jų reikia pradėti, kad ir kaip nepatogu ar skaudu būtų pripažinti anksčiau padarytas klaidas (pavyzdžiui, paminklas Juozui Krikštaponiui, pastatytas Ukmergėje).
Tik toks yra kelias, leidžiantis neutralizuoti Kremliaus manipuliacijas atskiromis Lietuvos visuomenės grupėmis, kai išnaudojami jų skauduliai atskirose „pleišto temose“. Daugelis šių grupių piliečių yra nuoširdūs Lietuvos patriotai, tačiau didesnės kitos dalies visuomenės nenoras sėsti prie vieno stalo ir kalbėtis (ir, svarbiausia, išgirsti!) dažnai ir tampa pagrindine paskata, kodėl šie žmonės pradeda linkti Lietuvos priešų pusėn.
Komentaras paskelbtas portale 15min.lt (nuoroda), diskusija po mano „Facebook“ įrašu (nuoroda).
