Liutauras Ulevičius

XXI a. kasdienybės dienoraštis

Category: žiniasklaidoje (Page 24 of 46)

Kartais mano nuomonę pastebi ir panaudoja žiniasklaida. Čia surinktos nuorodos ir mintys.

Vidutinis rinkėjas – informacinis beraštis?

2010.11.22 / / 11 Comments

Pradėsiu nuo to, jog labai norėčiau, kad tai būtų netiesa. Norėčiau gyventi visuomenėje, kurioje vidutinis pilietis galėtų mintinai ištraukti kvadratinę šaknį iš 256 ir be didesnio pasiruošimo pasamprotauti, kuo Lietuvoje susijęs Renesansas, Dviejų kalavijų teorija bei Unitų bažnyčia.

Deja, faktai rodo, jog gyvenu tarp kitokių bendrapiliečių. Apie tai spalio viduryje emocingokai diskutavome „Žinių radijo“ laidoje „Raktas“, kur Audrį Antanaitį pavadavusi Agnė Skamarakaitė kalbino Lazdynų bendruomenės tarybos narį Eugenijų Bulavą, Gintautą Jakimačių ir mane (laidos įrašas).

Šiek tiek susigūlėjus argumentams, galima juos išdėstyti raštu. Argumentai ne mano trokštamai pusei gula į tokias lentynėles – balsavimas rinkimų metu, visuomenės nuomonių lyderiai, TV programų populiarumas. Visos jos parodo tam tikrą apibendrintą visuomenės nuomonę vienu ar kitu klausimu.

Balsavimas rinkimų metu

Panagrinėkim, kaip keitėsi visuomenės palaikymas ankstesniuose rinkimuose daugiausiai balsų gavusiai partijai. Paprastumui naudosiu daugiamandatės apygardos duomenys.

Politinė partija Gauta balsų (metai) Gauta balsų (metai)
Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai 19,72% (2008) n/d
Darbo partija 28,44% (2004) 8,99% (2008)
prarasta 2/3
A.Brazausko socialdemokratinė koalicija 31,08% (2000) 20,65% (2004)
su A.Paulausku
prarasta „tik“ 1/3
Tėvynės sąjunga (Lietuvos konservatoriai) 29,805 (1996) 14,75% (2000)
prarasta 1/2
Lietuvos demokratinė darbo partija 43,98% (1992) 9,52% (1996)
prarasta 4/5
Sąjūdžio remiami kandidatai 71,63% (1990)
pagal mandatus		 21,17% (1992)
prarasta 2/3

Ar tikrai tik (!) politinės partijos kaltos, kad su kiekvienais rinkimais anksčiau laimėjusi partija kituose rinkimuose teturi apie trečdalį ankstesnės rinkėjų paramos? Žinoma, Brazausko koalicija 2004-aisiais tendenciją beveik paneigė, tačiau tik labai sąlyginai, sugebėjusi „nuostolius“ sumažinti iki trečdalio balsų praradimo.

Visuomenės nuomonių lyderiai

Kitas itin išraiškingas rodiklis – tai visuomenės pasitikėjimas Darbo partija. Organizacija, kurioje beveik atvirai naudojami nešvarūs pinigai. Organizacija, kurios lyderis iš priešiškos valstybės skelbia kaltinimus savo šalies teisėsaugai. Organizacija, kurios lyderis vis dar viešai šaiposi iš atlyginimo „vokelyje“ nenorėjusios savo darbuotojos… Ir ši organizacija, „Vilmorus“ duomenimis, dabar sulauktų kas dešimto rinkėjo palaikymo.

Dar šiek tiek daugiau, nei darbiečiai, visuomenės balsų gautų partija „Tvarka ir teisingumas“, kurios oficialūs lyderiai vis dar vaikšto į teismus dėl korupcijos Vilniaus miesto savivaldybėje.

Sudedame vien šias dvi grupes ir turime beveik ketvirtį Lietuvos. Kas ketvirtas balsas, kuriam sveikas protas ir logika negalioja… Daugoka.

Todėl Algio Čapliko mintis, kurią lapkričio 10 d. LTV laidoje „Teisėje žinoti“ užpelengavo uagadugu.lt, iš tiesų teisinga:

Kakadukėjant mūsų politikai ir politologijai, labai sudėtinga prasiveržti į viešumą su kokiu nors protingu argumentu ar projektu.

Nors pritariu Artūro minčiai, jog daugelio tokių rinkėjų sąmonėje vyraujantis (ne)sugebėjimas mąstyti leidžia juos laikyti visiškais idiotais, tačiau ką tai reiškia eiliniam politikui? Pirma, politikai turi įvertinti, kokią balsų dalį urnose palieka šie rinkėjai. Spėju, jog gerokai didesnę, nes jie pikti, todėl iki urnų ateina ir čia sumeta balsus ne „už“ idėjas ir pokyčius, o „prieš“ tuo metu žiniasklaidoje eksponuojamus atpirkimo ožius. Antra, dėliodami ištikimų ir į vertybes orientuotų rinkėjų balsus politikai neišvengiamai turi įvertinti „idiotų“ sprendimus prie balsavimo urnų. Trečia, nusprendę, jog mąstančių rinkėjų nepakaks, politikai yra priversti nusileisti iki tokio rinkėjo, kurį domina tik „duona ir žaidimai“.

TV programų populiarumas

Paskutinis argumentas diskusijai – tai žiūrimiausių televizijos laidų sąrašas. Panagrinėkim 2010 m. spalio 10 didžiausią vidutinę auditoriją turėjusių laidų pagal TNS duomenis (vienkartinių filmų neskaičiuoju):

Laida TV / žanras Vidutinė auditorija, proc.
Moterys meluoja geriau 4 TV3 / serialas 14,7
Abipus sienos LNK / publicistika 13,2
Valanda su Rūta LNK / pokalbių laida 12,9
Lietuvos talentai 2010 TV3 / pramoginė laida 12,4
Neišgalvoti gyvenimai TV3 / TV žurnalas 12,4
Šok su manimi 2010 TV3 / pramoginė laida 12,1
KK2 LNK / TV žurnalas 11,7
Nuo.. Iki LNK / TV žurnalas 11,7
Panorama LTV / žinios 5,5
Šiandien LTV / žinios 5,4

Nors TV reitingų ekspertai pasakys, kad TNS viešai skelbė tik kiekvienos nacionalinės TV TOP-5 sąrašiuką (t.y. LTV žinių laidas greičiausiai žemyn ženkliai stumtelėtų į penketukus nepatekusios TV3/LNK laidos), tačiau tendencijos aiškios:

  • nori DIDELIO visuomenės dėmesio – rinkis temą, kurią nagrinėja arba visiškai pramoginės laidos (šokiai), arba infošou formatas (kaip iš ko pasityčioti);
  • net ir vienintelė rimtesnio turinio pokalbių laida pastaruoju metu bulvarėja, kai Rūta Mikelkevičiūtė vis bando atsistoti anoje žiniasklaidos pusėje.

O juk televizoriai rodo ir laidas protingiems žmonėms mąstymo reikalaujančiomis temomis. Pavyzdžiui, „Karštas vakaras“ arba „Sankirtos“ (BTV), „Lietuva tiesiogiai“ (Lietuvos ryto TV), „Teisė žinoti“ arba „Pinigų karta“ (LTV), ką jau ten galybę žinių laidų ir jų apibendrinimų.

Tad išvada paprasta – galimybė rinktis tikrai egzistuoja, pasiūla taip pat gana plati. O kas ką renkasi prie televizoriaus, gatvėje ar prie rinkimų urnos –  jau asmeninis reikalas. Tiesa, bendra tiesa ryški ir aiški. Prieš dėl būtų ir nebūtų bėdų kaltindami politikus, visi turėtume pažiūrėti į veidrodį.

„Lietuvos ryto“ televizija apie Vikipartiją

2010.11.11 / / 1 Comment

Penktadienį Edgaras Kiškis iš „Lietuvos ryto“ televizijos kalbino (įrašas) apie naująjį Lietuvos liberalų sąjūdžio projektą – Vikipartiją (www.vikipartija.lt). Patys projekto autoriai skelbia, jog tai partijos inicijuotas socialinis projektas, juo  siekiama įtraukti visuomenines organizacijas, aktyvius bendruomenininkus į savivaldos reikalų sprendimą. Taigi, orientacija į „savivaldos reikalus“ tiesiogiai sufleruoja, jog projektas orientuojasi į pavasarį įvyksiančius rinkimus į savivaldybių tarybas.

Į televizijos eterį pateko tik viena mintis, todėl čia pabandysiu surašyti kitus komunikacijos požiūriu svarbius klausimus:

  1. Kodėl partijai gali reikėti tokios „parankinės“ organizacijos?
    Liberalų sąjūdžio reitingai toli gražu neblizga, todėl perspektyvos ateinančiuose rinkimuose menkos. Kaip tą pakeisti? Įtraukti arba bent kiek susisieti su atskirose savivaldybėse aktyviais piliečiais, kurie arba galėtų būti partijos sąrašuose, arba kandidatuotų kaip pavieniai asmenys, o partija galėtų juos remti. Alternatyvus scenarijus – tokios vikipartijos, jeigu sustiprėja, pačios gali būti naujo rinkimų sąrašo šaltiniais. Komunikacijai svarbu tai, jog paskui tokią sąlyginai naują darinį nesivelka partijos šleifas.
  2. Kodėl neverta investuoti į partijas(-ą)?
    Partija kaip reiškinys Lietuvoje yra kompromituota sąvoka. Ypač savivaldos lygiu partija dažnai gali būti prilyginama keliasdešimties valdančiųjų grupei, kuri su partine ideologija neturi nieko bendra, o su vietos savivaldoje vykstančiais korupciniais procesais – gana daug. Tą pakeisti vienų rinkimų laikotarpiu neįmanoma ir pernelyg brangu.
  3. Kaip partija (LLS) gaus naudą iš tokios organizacijos?
    Tokio projekto kaip Vikipartija sukūrimo kaštai gana maži – dažnai galima rasti ir naudoti atviro kodo programinius sprendimus interneto svetainei, o pagrindinis kaštas – tai partijos administracijos darbas valdant naują grupę ir ją orientuojant partijai naudinga kryptimi. Nauda, kaip jau minėta [1] punkte, siejasi su vienokiu ar kitokiu dalyvavimu rinkimuose.
  4. Partijos įvaizdžio gerinimas
    Jeigu Vikipartija „užsisuktų“ ir taptų ganėtinai populiari, tai nauda partijai gana akivaizdi – beveik identiška vaizdinė medžiaga, dažnai, matyt, persidengiančios narystės, renginiai, rėmėjai. Jeigu nevyriausybiniu formatu veikiantis partijos „sparnas“ išsikovos pakankamai visuomenės dėmesio, tai vien vaizdinės informacijos (nekalbant jau apie idėjas) sklaida yra pakankamai didelis rezultatas.
  5. Rinkimų kampanijų suvaržymų „apėjimas“
    Nors reikėtų pasinagrinėti detaliau, tačiau spėju, jog tokios vikipartijos galės netiesiogiai dalyvauti rinkimuose populiarindamos motininę partiją ir nepaisyti įvairių rinkimų kampanijų suvaržymų (pavyzdžiui, reklaminė medžiaga,  atributika, dovanos, audiovizualinis turinys ir pan.).
  6. Vikipartijos starto sprendimai
    Mano asmeniniu vertinimu, Vikipartijos sprendimas abejotinas mažiausiai dėl dviejų dalykų – pasirinkto pavadinimo ir bazės kūrimo atskiroje nuo „Facebook“ platformoje. Pavadinimas, aišku, tinkamas jaunesniajai partijos elektorato daliai, tačiau piliečiams 40+ „viki-“ sako tikrai ne daug. Tuo tarpu bazės kūrimas ne populiariausio socialinio tinklo bazėje diskutuotinas, ar pavyks tinkamai integruoti skirtingose erdvėse vykstančias diskusijas.

Beje, Vikipartija nėra naujas reiškinys – daugelis jau yra girdėję apie Artūro Zuoko para-visuomeninį darinį „Taip!“, su Kęstučiu Čilinsku anksčiau sietas „Jungtinis demokratinis judėjimas“ ir dabar siejamas „Nepartinis demokratinis judėjimas“ vis dažniau linksta įvairių radikalių idėjų pusėn, teko bendrauti ir su kitomis panašiomis  iš dalies ir politinių ambicijų turinčiomis organizacijomis (pavyzdžiui, „Mūsų reikalas“). Kaip jiems visiems seksis – pamatysim visai greitai.

Neišvengiamai atviro gyvenimo baimė

2010.08.26 / / 5 Comments

Vasaros karščiai ir ištaikyta viena kita poilsio akimirka leido pamąstyti apie asmeninę atsakomybę ir galimybę kritikuoti vienur ar kitur esančius. Dažniausiai girdima to forma – viskuo kalta valdžia ir niekuo nekaltas kyšius siūlantis reguliarus kelių eismo taisyklių pažeidėjas.

Labai artimai su šiuo klausimu susijęs ir praėjusį ketvirtadienį „Žinių radijo“ užduotas klausimas, ar asmeniniai duomenys internete neatsigręš prieš mus pačius. Žurnalistė Agnė Skamarakaitė pagavo ir mane, todėl turėjau perskaityti „Google“ vadovo mintis apie galimai ilgalaikę žalą itin atviriems interneto vartotojams. Visą laidos įrašą galite rasti „Dienos klausimo“ archyve.

Kaip ir minėjau laidoje, „Google“ pastaruoju metu eina vis didesnės interneto kontrolės keliu ir man labai dera ši Eriko Šmito (Eric Schmidt) mintis bei radikalus bendrovės pozicijos pasikeitimas dėl interneto neutralumo turiniui. Manyčiau, jog tai reiškia, kad „Google“, jausdamas didėjantį įvairių konkurentų spaudimą, nusprendė užkonservuoti savo lyderio poziciją. Tą geriausiai padaryti įgyjant didžiulį konkurencinį pranašumą turinio tiekimo etape (todėl – sprendimas dėl paramos interneto neutralumo principui atsisakymo), o baimių dėl asmeninių duomenų didinimas padėtų rasti daugiau palaikymo, siūlantiems įvairius kontrolės mechanizmus.

Privatumas kaip atviro gyvenimo baimė

Tačiau palikus „Google“ šone, klausimas dėl privatumo ribų internete vis tiek išlieka. Tradiciškai yra dvi radikalios nuomonės:

  • Šiuolaikiniame globaliame kaime galimybės išsaugoti privatumą, koks jis buvo anksčiau, nėra. Jo ribos neišvengiamai sumažėja, jeigu tik asmuo X nusprendžia naudotis šiuolaikinių technologijų galimybėmis.
  • Privatumas yra nekintanti kategorija – naujųjų technologijų problemos yra susijusios tik su šių technologijų vystymo klaidomis, kai sąmoningai arba ne ignoruojami privatumo pažeidimai.

Tačiau net ir asmeniškai nesinaudojant naujaisiais įrankiais, aplinkinių aktyviai naudojamos technologijos neišvengiamai įsibraus į asmeninę zoną (paprasčiausias pavyzdys – Jūsų atvaizdai draugų viešai paskelbtose nuotraukose). Taigi, akivaizdu, kad privatumo mažėjimo klausimas yra keliamas dėl dviejų priežasčių – naujų technologijų galimybių ir žmogiškojo faktoriaus, kai dėl vienų ar kitų asmenų klaidų privatumo ribos peržengiamos.

Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame daugelis sienų atviros tiek realiame, tiek ir virtualiame pasauliuose, neišvengiami informacijos mainai. O realiame pasaulyje skirtingų rūšių informacija (asmeninės nuotraukos ir naujienų agentūros pranešimas) savo forma yra visiškai tapati virtualiame. Šis formos tapatumas ir lemia pagrindines privatumą saugančiųjų baimes:

  1. visa virtuali informacija yra itin patogi tiražavimui ir saugojimui, o eksponentiškai didėjantys saugojimo pajėgumai reiškia, jog praktiškai visa virtualizuojama informacija yra išsaugoma. Taigi, išsaugoma visa informacija apie asmens X klaidas.
  2. sienų nebuvimas ir itin efektyvių paieškos sistemų veikla reiškia, jog prieigos kaštai prie išsaugotos informacijos yra itin maži. Kitaip tariant, informacija ne tik saugoma, bet ir lengvai pasiekiama. Taigi, asmens X klaidas gali lengvai rasti bet kas.
  3. kartu veikiant [1] ir [2] baimėms susiformuoja realus pavojus, jog asmens X klaidos nebus pamirštos. O kaip rašo Šventraštis, kas iš mūsų be nuodėmės?

Todėl atviras pasaulis yra baisus kiekvienam iš mūsų. Ar tai būtų nenusisekusi jaunystės meilė, ar gydytojo priimtas kyšis, ar darbovietės sąskaita praleista savaitė sanatorijoje. Katalikiškas mūšimasis į krūtinę yra smagus, kol tarp asmens X ir Dievo – tik už klausyklos langelio sėdintis kunigas. Sakyti mea culpa viešai laukiančiai miniai – tikroji, tačiau žymiai baisesnė, atgaila.

Atvirumo baimė = asmeninės atsakomybės baimė?

Paradoksalu, tačiau klausimas apie privatumo mažėjimą savo esme yra klausimas apie demokratiją – kiek mes kiekvienas asmeniškai esame pasiruošę priimti sunkius sprendimus. Kiek mes patys nusiteikę mokėti didesnius mokesčius, kad pensijos padidėtų? Ar mes sutiksime turėti trumpesnes atostogas, vardan noro įsivesti eurą kuo anksčiau?

Man rodos, jog pagrindinė Lietuvos problema – tai idealizuotas valstybės vertinimas, kuriame asmens nuostatos ir veiksmai esą neturi jokios reikšmės, o vienintelis apčiuopiamas pagrindas – vadovų sprendimai. Ašgi manyčiau visiškai priešingai – tik nuo kiekvieno iš mūsų asmeninių sprendimų priklauso, kaip seksis visiems mums – tiek kiekvienam atskirai, tiek grupelėse (šeimose, darbuose ir pan.), tiek visai Lietuvos visuomenei.

P.S. šio tinklaraščio rašymas, įsitraukimas į įvairius socialinius tinklus ir aktyvus naudojimasis atviromis interneto tarnybomis – tai mano atsakymas, jog nebijau viešo teismo, tačiau kartu suvokiu ir turiu tam tikras ribas net ir šio atviro pasaulio realybėje. Bene pagrindinė iš jų – tai kitų asmenų teisė turėti platesnio privatumo supratimą. Todėl vis dar neturiu atsakymo, ar teisingai elgiamės atvirai skelbdami, pavyzdžiui, savo vaikų informaciją – tebūnie tai mūsų rizika ir tikėjimo atviru pasauliu kaina.

Lietuvos priklausomybė 2030-aisiais

2010.06.09 / / 4 Comments

Viena teta, tarybiniais laikais sugebėdavusi ne darbo metu (sako, nelabai ir dirbo) pelningai pirkti ir parduoti, labai piktinosi, kai pyplys pareiškiau užaugęs būsiąs milicininku. Teta amžiną atilsį, o teisės studijos – įvykęs faktas. Tikroji Lietuva 2030-aisiais taip pat daug kam nepatiks, tačiau nereiškia, jog jie iki tol temps. Nėra nė kiek daugiau garantijų, kad tą laikmetį pamatysime aš ir Tu, skaitytojau. Dar daugiau – nėra jokių garantijų, jog Lietuva ir apskritai 2030-ieji bus. Tą lems 3 nežinomieji.

Baziniai ištekliai

Pamenate Maslow piramidę? Seniai Tavo, skaitytojau, būste buvo dingusi elektra? 10 minučių? O gal pusdieniui? Ar teko patirti, jog dingus elektrai po tam tikro laiko nustoja veikti vandens tiekimo ir surinkimo (paprastai tariant – kanalizacijos) sistemos? Jeigu pirmosios negandas dar galima tverti, tai antroji labai greitai pakeičia šiandien gamtos valdovais save bevadinančių iliuzijas. Veltui nepasakosiu apie šilumą žiemą ir šylančioje Sibiro žemėje trūkinėjančius dujų vamzdžius. Naftotiekis „Дружба“ – tik politiniai žiedeliai. Ką jau kalbėti apie galimybes užsitikrinti pakankamą ir ilgalaikį perdirbtos urano rūdos tiekimą.

Techninis tarybinių gaminių garantinis terminas dažniausiai neviršydavo 30-50 metų. Realiam vertinimui reikėtų prisiminti, jog paskutinį tarybinį dešimtmetį išplitęs brokas tą garantiją dar ženkliai sumažino. Todėl 2030-aisiais gyvensime ir patirsime daug nenuobodžių akimirkų. Tiesa, ne visos jos bus smagios – kai kurios šaltos, kitos kvapnios, trečios panaikinančios virtualaus ir globalaus pasaulio vizijas.

Naftos piko pakalnėje

Daugelis iš karto atsakys, kuo skiriasi LPG ir CNG. Juokauju, žinoma. Dar mažiau galės paaiškinti, kodėl vieno iš jų 2030-aisiais praktiškai neliks. Paslaptis paprasta – LPG gamybai reikalingas naftos perdirbimas bus ženkliai sumažėjęs, todėl jo pramoninis ir privatus (pavyzdžiui, lengviesiems automobiliams) naudojimas bus pranykęs. Kaip pranykusi bus ir prabanga laisvu nieko neveikimo metu „pasivažinėti po miestą“. Važiuojantys, o ne „galintys važiuoti“ automobiliai bus retos prabangos dalykas. Kodėl?

Naftos pikas, kuris pasiektas apie 2010 metus (su 5 metų paklaida), reiškia drastiškai augančias naftos kainas. O nafta – šiuolaikinio modernaus (2010-ųjų samprata) gyvenimo pagrindas. Nuo maisto, vaistų, drabužių iki buities ir, svarbiausia, ūkio plėtros. Pasaulinio ūkio plėtros pagrindas – kuo daugiau suvartoju naftos, tuo daugiau pagaminu „kažko“. Kuo daugiau pagaminu ir parduodu – tuo daugiau naftos vėl galiu nusipirkti. Tai universali valiuta, kol ji neišnyks. Naftos kiekis ribotas ir išžvalgyti ištekliai nuosekliai mažėja – minėtas naftos pikas reiškia, jog sunaudojama daugiau naftos, nei atrandama naujų išteklių. Tai reiškia – kuo toliau, tuo labiau naftos trūks, o rinkos ekonomikoje tai reikš didėjančias kainas. Neatsitiktinai JAV demokratiją neša į ten, po kur slūgso apčiuopiami naftos rezervai. Nes kai reikės, „įsodinta demokratija“ parduos tą naftą pigiau ir, jei reikės, paspaudžiant durtuvais. Tuo metu visų turimų Lietuvos išteklių, kaip žinia, užtektų gal vieneriems metams Mažeikiams.

Žaidimas „Dievas“

GMO – daug kam maisto pramonėje konkurencinį nerimą keliantis siaubas. Man ir Tau, skaitytojau, tai turėtų rūpėti dėl kitos priežasties. Tiek, GMO, tiek dirbtinės bakterijos, klonuoti gyvuliukai ar žaidimai su žmogiškomis ausimis, augančiomis ant laboratorinių pelių nugarų – visa tai yra bandymai pakartoti Dievo rūpestėlį sukurti žemę per septynias dienas.

Bandymai sukurti gėrį nėra baisūs. Baisiau, kad gėrį kuria ribotų gebėjimų žmonės. Žinoma, jie žymiai geriau už mus išmano, kaip pakeisti DNR struktūros segmentą A į B, tačiau stokoja žinojimo, kuo visa tai gali baigtis. Skaitantys Šventraštį turėtų prisiminti grasinimus apie bausmes už nuodėmes, sekančias net septynias kartas į priekį. 7 * ~25 = beveik pora šimtų metų. O kokią įtaką gali turėti „nekaltas“ triušis, laivo paleistas kelionės pabaigos uoste? Panagrinėkite Australijos istoriją ir šiandienos rūpesčius.

Todėl bandymai tapti Dievu yra gana erzinantys. Kaip erzina visos revoliucijos, suvalgančios vaikus. Duokdie, atrastume bulves, panaikinusias badą viduramžių Europoje. Nes nesinorėtų gyventi genetinių homo sapiens pokyčių metais. Jau geriau būsiu dulke ir ja virsiu..

3 nežinomieji ir 2030-iųjų Lietuva (arba Išvados)

2030-aisiais man sukaks penkiasdešimt. Arba būtų sukakę, jeigu į Anapilį išeisiu anksčiau. Tačiau pusamžis vis tiek bus/būtų keistas, nes gyvenimas Lietuvoje, kokį Tu, skaitytojau, matai šiandien, bus visiškai kitas. Tikras maistas bus išimtis, nes išbrangusias trąšas reikės kompensuoti genetiškai modifikuotomis ir kenkėjams atspariomis maisto kultūromis. Pagrindiniai energijos šaltiniai pasikeis, tačiau lengvai perkeliamų ir pagal mūsų norą energiją gaminančių šaltinių bus pernelyg mažai. Tokiomis aplinkybėmis iki 2,5 mln. gyventojų sumažėjęs (ne politiškai korektiškai tariant, išmiręs) Lietuvos gyventojų skaičius bus tikras išsigelbėjimas, balansuojant valstybės biudžetą. Tiesa, ar ta valstybė bus Lietuvos Respublika, per daug auksinių nestatyčiau.

P.S. tekstas skelbtas didžiausiai Baltijos šalyse naujienų agentūrai BNS minint savo veiklos dvidešimtmetį ir pristatant Lietuvos žinomų žmonių prognozes apie galimus pokyčius Lietuvoje ir Baltijos šalyse per ateinančius 20 metų projekte „BNS – 20“. Šio teksto nuoroda.

P.P.S. tai „juodasis scenarijus“, kuris, tikiuosi, neišsipildys. Tačiau tai nereiškia, jog galime jį atmesti ir neįvertinti esminių grėsmių.

P.P.S. negaliu nepaminėti nepakartojamos patirties, kai gūdžiais ; ) 2001-aisiais kartu su Antanu Anskaičiu, Vaidotu Bareišiu, Danu Vaitkevičium, ir Kęstučiu Vaškelevičium pirmą kartą nagrinėjome, kas yra scenarijų rašymas ir Atviros Lietuvos fondo konkursui pateikėm darbą „Lietuvos ateities kasdienybė“.

Socialiniai tinklai ir politinė propaganda

2010.06.07 / / 0 Comments

Prieš pora savaičių rusiškasis delfi.lt paskelbė straipsnį „Социальные сети: подсадка нормальная“. Константин Амелюшкин kalbino psichoterapeutą Olegą Lapiną ir mane. Tema verta šiek tiek platesnio panagrinėjimo – priminsiu, jog praėjusiais metais TSPMI konferencijoje skaičiau susijusį pranešimą „user generated content online and political processes: conceptual problems of policy, media and legal regulation“.

Taigi, imant jautį už ragų – ar politinė propaganda įmanoma socialiniuose tinkluose? Trumpas atsakymas yra „Taip, įmanoma“. Tačiau kartu su esmine pastaba, jog kokybiškai vykdyti propagandinę kampaniją socialiniuose tinkluose žymiai sudėtingiau, nei tradicinėse vienakryptėse žiniasklaidos priemonėse.

Kodėl verta? Pigu – didelis pasiekiamumas – mažiau formalu

Įsitraukimo į socialinius tinklus kaštai dažniausiai yra nykstamai maži. Su sąlyga, jog politinės organizacijos turi gana daug personalo, kuriam galima skirti turinio kūrybos užduotis, tai tampa itin efektyvi komunikacijos priemonė.

Todėl visos organizacijos, veikiančios politinėje erdvėje, tiesiog privalo dalyvauti socialinių tinklų veiklose. Klausimai, kuriuos verta svarstyti – kiek ir kokius tinklus pasirinkti, kuriuose iš jų ir kokį turinį kurti ir platinti.

Vertinant tikslinių auditorijų požiūriu internetas bendrai ir socialiniai tinklai konkrečiai turi gana aiškią didesnių pajamų ir protaujančią auditoriją. Tai reiškia – gana tiksliai pataikančią į politinių sprendimų priėmimo erdvę, nes būtent aktyvūs ir sparčiau mąstantys piliečiai dažnai yra politinių sprendimų priėmėjai.

Klasika tapusi tiesa, jog neformalus bendravimas visada yra efektyvesnis, galioja ir socialiniuose tinkluose. Dar svarbiau – socialiniame tinkle galima leisti sau būti be kaklaraiščio ir rodyti daugiau emocijų. Nuosekliai siejant tai su organizacijos tikslais ir užduotimis galima tikėtis žymiai pozityvesnės reakcijos į bet kokią žinią.

Kodėl pavojinga? Diskusija – atvirumas – kontrolės stoka

Tradicinė politinių organizacijų klaida socialiniuose tinkluose – bandymas juose taikyti standartinėje žiniasklaidoje įprastas priemones. Bene geriausias pavyzdys – tai Naujosios sąjungos kampanijos lietuviškuose socialiniuose tinkluose fiasko. Aktyviai pristeigę profilių ir tiražavę nenutrūkstamas žinias rinkimų kampanijos metu, visa tai akimirksniu baigė rinkimus pralaimėję. Fake‘as socialiniame tinkle žymiai lengviau pastebimas ir žymiai griežčiau baudžiamas. Beje, lygiai tas pats galioja ir konservatoriams, kurių pavyzdinė rinkimų kampanija lūžo po rinkimų. Geriausias pavyzdys – miręs Andriaus Kubiliaus tinklaraštis.

Socialinis tinklas reikalauja gyvo ryšio, diskusijos Tai nėra ir nebus vienakryptė TV studija, kurioje garbūs prelegentai galės plėtoti demagogiją, nesulaukdami aštrios ir taiklios kritikos. Todėl savo argumentų negalintys apginti populistai socialiniuose tinkluose neturi ką veikti – juos ten suvalgys gyvus, jeigu jie aktyviai neplėtos savo pozicijos. Tiesa, tai nereiškia, jog neįmanoma aktyviai ginti populistinės pozicijos – tiesiog aktyvius ir mąstančius piliečius žymiai sunkiau mulkinti. Bet nereiškia, kad neįmanoma..

Socialinis tinklas, kaip ir bet kokiai kita bendravimo internetu forma, neatsiejama nuo skaidrumo ir atvirumo. Čia nėra užuomaršų, čia viską primins visaatmenantis Google. Todėl bandymai meluoti ar gintis nuo savo ankstesnių minčių yra bergždžias reikalas – diskusijoje iš karto gausite priminimus ir citatas.

Todėl propagandą socialiniuose tinkluose įmanoma skleisti tik nuosekliai išbaigus bendrą ideologinę poziciją, nesimėtant ir nekaitaliojant savo argumentų. Kitaip jus iš karto suseks ir turėsite skuosti pabrukę uodegą.

Šiandienos Lietuvoje galbūt sunkiausiai suvokiamas politikams reiškinys – tai priemonių kontroliuoti socialinių tinklų turinį stoka. Čia jus gali apspjauti, gali apšmeižti ir gali girti iki begalybės. Jūsų kontrolė susiveda tik į tas priemones, kurias jums pateikia konkretaus socialinio tinklo autoriai.

Daugeliui seno kirpimo politikų ir sprendimų priėmėjų kontrolės stoka tampa pagrindiniu argumentu, kodėl jie atsisako socialinių tinklų, tačiau tokiu žingsniu jie bėga nuo savęs ir tęsia bandymus riboti neigiamą informaciją. Atsibuskite, tai XXI amžius, kuriame privatumo mažėja ir dar mažės.

Kas toliau?

Kaip ir viskas gyvenime, socialiniai tinklai turi daug naujų galimybių, kurias skandina tiek pat naujų pavojų. Tačiau sunku būtų ginčytis, jog moderni politinė organizacija ar institucijų galėtų judėti į priekį be dalyvavimo socialiniuose tinkluose.

P.S. eilinį kartą rašau viešą skatinimą KAM’ui, URM’ui ir Valstybės saugumo departamentui – kada bus pradėta aktyvi Lietuvos Respublikos interesų propaganda elektroninėje erdvėje? Pažadu patarimus nemokamai ; ) Pavyzdžiui, šiek tiek apie Izraelio vykdomus Web 2.0 karus.

Социальные сети: подсадка нормальная

« Older posts Newer posts »
M: +370 (686) 08820
E: liutauras@ulevicius.lt

© 2026 Liutauras Ulevičius

Theme by Anders Noren — Up ↑