Komentaras paskelbtas 15min.lt
„Google Maps Steet View“ automobilių pasirodymas Lietuvoje – naujiena, tačiau ir ne amžiaus įvykis. Tai tiesiog dar vienas mūšis, kuriame stumdoma fronto linija, žyminti viešo ir asmeninio gyvenimo erdvių ribą. Dažnas gyvenantis elektroninėje erdvėje norėtų, kad ta riba sustotų tik prie miegamojo ar vaikų kambario durų (o gal net ir dar toliau). Tuo metu internetą tik nebūtinu gyvenimo atributu laikantys stebisi, kodėl turėtų aukoti savo asmeninį gyvenimą dalies „Google“ bendrovės akcininkų labui.
Slovėnijos Informacijos komisarė (lietuviškosios Valstybinės asmens duomenų inspekcijos) Nataša Pirc Musar savo viešame atsakyme dėl „Google Maps Street View“ veiklos dar 2010 metais išskyrė tris pagrindines grėsmių rūšys, fiksuojant vaizdus viešose erdvėse. Pirmiausia, tai delikačios asmeninės situacijos (neblaivūs ar kitaip netinkamai atrodantys asmenys, vaikų asmeninis gyvenimas). Antroji grupė – tai subtilios viešosios erdvės (religiniai susibūrimai, sveikatos apsaugos įstaigos). Trečioji grupė susijusi su namų erdvės zona, kuri dažniausiai suprantama kaip tiesiogiai nematoma namų aplinka, vidaus interjeras ir kiti susiję objektai.
Visose paminėtose srityse ekshibicionistinių polinkių neturintys asmenys gali teisėtai piktintis, jeigu be jų sutikimo viena ar kita informacija taptų vieša. Net ir daugelyje šalių naudojamos nuasmeninimo technologijos, „Google“ pripažįsta, visiškai neapsaugo nuo galimų klaidų. Neatsitiktinai savo gyvenimo stilių drąsiai ginanti Šveicarija pareikalavo, kad visus užfiksuotus vaizdus dėl galimų privatumo pažeidimų peržiūrėtų „Google“ darbuotojai. Deja, bendrovė tai daryti atsisakė.
Reikia pripažinti ir pagrįstą naudą visuomenei. Pavyzdžiui, viešosios miestų erdvės, turistų traukos objektai, komercinės erdvės – visa tai gali ir turi būti skaitmeninama, padedant piliečiams lengviau orientuotis, taupyti laiką, naujų technologijų pagalba kurti naujas paslaugas. Tačiau kokią naudą visuomenei, viešajam interesui teikia mažas aklagatvis kokiame nors Vilniaus miesto Bajorų kaime? Taip, kai kurie gyventojai tame nematys jokios problemos ir net džiaugsis, rodydami savo namus draugo kompiuterio ekrane. Tačiau kodėl ten pat turi automatiškai, be atskiro įspėjimo ir leidimo, atsidurti ir jo kaimyno, nedraugaujančio su internetu, privataus gyvenimo vaizdai?
Tad neatsitiktinai Vokietijos visuomenė griežtai atskyrė viešą ir asmeninę erdvę – „Google Maps Street View“ šioje šalyje iš esmės dengia tik didžiuosius miestus ir juose egzistuojančias neabejotinai viešas erdves.
Lietuvos atveju daugiausia klausimų kelia šie klausimai, į kuriuos „Google“ atstovai kol kas atsakymų nėra pateikę:
- Asmens duomenų subjektų sutikimo nebuvimas – Europos Sąjungos direktyva nustato, jog renkant ir tvarkant asmens duomenis būtina nedviprasmiškas asmens sutikimas (prisiminkite, jog reklamines SMS žinutes ar el.pašto laiškus galite gauti tik tada, kai tai pažymite varnele kokioje nors anketoje);
- Galimybės pareikšti išankstinį draudimą fiksuoti privačius duomenis konkrečioje vietovėje nebuvimas – kai kuriose ES valstybėse buvo pareikalauta, kad „Google“ sudarytų sąlygas pareikšti išankstinius draudimus fiksuoti tam tikruose adresuose esančius privačius duomenis;
- Išankstinio fiksuojamo regiono gyventojų neinformavimas apie vykdomą veiklą – kai kuriose ES valstybėse „Google“ buvo įpareigota iš anksto skelbti apie vaizdo fiksavo maršrutus, konkrečius laikus ir pan., kad gyventojai galėtų atitinkamai pasiruošti ir neutralizuoti galimas neigiamas pasekmes;
- Pradinių neapdorotų vaizdų saugojimas – JAV reguliavimo institucijų tyrimų metu „Google“ neįrodė, jog iš karto apdoroja ir sunaikina pradinius duomenis, o tai reiškia, kad iš esmės bendrovė kaupia originalius duomenis ir tik viešai pateikia modifikuotą jų versiją;
- Fizinė duomenų saugojimo vieta – pristatymo Vilniuje metu „Google“ nepaneigė, jog duomenys bus saugomi ne Europos Sąjungoje, o vienos iš bylų Prancūzijoje metu gynybinė pozicija buvo paremta argumentu, kad visų vaizdų savininkė yra „Google Inc.“, registruota JAV, o ne Prancūzijoje registruotas bendrovės padalinys. Beje, šiuo pagrindu kyla abejonių, ar teisėtai asmens duomenų tvarkytoju Lietuvoje buvo pripažinta Airijoje registruotas „Google Inc.“ padalinys;
- Galimybė trečiosioms šalims (įskaitant kitų šalių valstybines institucijas) pasiekti pradinius neapdorotus duomenis – duomenis saugant ne Lietuvos teritorijoje kyla pagrįstos abejonės, jog trečiosios šalys finansinių ar kitų priemonių pagalba gaus naudojimui pradinius duomenis;
- Neaiškus situacijų ir sąlygų sąrašas, kada pradiniai vaizdai technologiškai apdorojami – „Google“ viešai neatskleidžia, kokie kriterijai ir sąlygos naudojamos pradinių duomenų apdirbimui, todėl neįmanoma įvertinti, ar taip užtikrinama pakankamas privatumo apsaugos lygis;
- Netinkamai apdorotų vaizdų eksponavimas tais atvejais, kai asmuo nesinaudoja internetu – Lietuvoje nuolatos internetu naudojasi apie pusę gyventojų, todėl nėra aišku, kokiu būdu savo teisėtus interesus galėtų ginti tik realiame pasaulyje gyvenantys asmenys, šiuo pažeidžiamas technologinio neutralumo principas;
- Viešai nepaskelbta informacija kaip ir kur kreiptis (internete) dėl privačios informacijos panaikinimo – iki šiol nėra aiškiai ir viešai paskelbta žiniasklaidoje apie procedūras, kur ir kaip kreiptis dėl privačios informacijos panaikinimo (jau egzistuoja atvejų, kai lietuviai buvo užfiksuoti kitose ES valstybėse, o po dviejų mėnesių žadamas ir vietos duomenų viešas paskelbimas);
- Ribotos galimybės Lietuvoje ginti pažeistus interesus – dėl tarptautinės teisės subtilybių savo interesus Lietuvos piliečiai tikriausiai turėtų ginti ne Lietuvos teismuose, o JAV, kur registruota „Google Inc.“, dažnai vienpusiškai sprendžia teismų jurisdikcijos ir taikytinos teisės klausimus;
- Žalos, padarytos pažeidus privatumą, atlyginimo klausimas – „Google“ nedetalizuoja, ar numato finansinį žalos atlyginimą tais atvejais, kai dėl technologinių ar kitų trūkumų asmenų privatumas bus pažeistas;
- Viešos informacijos sukomercinimas – nėra aišku, kodėl „Google Maps Street View“ pateikiamą turinį jau nurodo kaip savo intelektinę nuosavybę – susidaro paradoksali situacija, kai konkretaus asmens X privati informacija, kurią „Google“ paskelbia viešai, tampa negalima naudoti net jam pačiam. Manytina, jog šiuo atveju mažiausiai turi būti pritaikytos „Creative Commons“ licencijos (CC-BY ar bent CC-BY-NC, o gal net ir CC0).
