Liutauras Ulevičius

XXI a. kasdienybės dienoraštis

Category: ryšiai su visuomene (Page 30 of 69)

Konsultuojant klientus užsirašytos pastabos apie kasdienius ir sudėtingesnius klausimus.

Romos katalikų vadovų komunikacijos klaida

2010.07.05 / / 14 Comments

Valstybinė statistika skelbia, jog Lietuvoje dominuoja Romos katalikų bažnyčia – iš Lietuvoje dirbančių 966 dvasininkų net 855 (88,5%) šių metų pradžioje priklausė Romos katalikų (lotynų apeigų) religinei bendruomenei. Net ir abejojant dėl visuomenės religinių jausmų akivaizdu, jog šis santykis parodo esminį religinių bendruomenių pasiskirstymą. Beje, įdomu tai, jog net ir nediskutuotinai mažėjant tiek Lietuvos gyventojų, tiek ir aktyviai praktikuojančiųjų katalikų skaičiui, Lietuvos RKB (Romos katalikų bažnyčios) „biurokratinis“ aparatas didėja – nuo 2003-iųjų iki 2010-ųjų dvasininkų skaičius padidėjo 8,6%.

Nors ir mažėjanti, tačiau išliekanti dominuojančia religine organizacija RKB pastaraisiais metais sulaukia vis daugiau antpuolių tiek iš įvairių visuomenės grupių, tiek iš žiniasklaidos, kuri atviros ar paslėptos reklamos neperkančias įstaigas tradiciškai linkusi pasirinkti aršios kritikos taikiniais. Nieko stebėtino, jog ir a.a. Algirdo Brazausko mirtis bei su ja susiję RKB sprendimai tapo naujos kritikos lavinos situacija. Stebina tai, jog Lietuvos katalikų lyderiai tokioje aplinkoje patys darė komunikacijos klaidas, kurias oponentai noriai išnaudojo…

Vyskupų sprendimo motyvai

Dabar, post factum, siūlyčiau nuosekliai perskaityti tris vertus dėmesio tekstus. Chronologine tvarka:

Visi realūs ir neformalūs sprendimo motyvai geriausiai išdėstyti Tomo įraše. Algirdo Brazausko noras būti įneštam į katedrą – tai dar vienas jo prisitaikėliško gyvenimo būdo etapas, kai reikšmingu momentu norima susitaikyti ir su Dievu. Čia kaip niekada man patinka tvirta ir aiškias gailestingumo ribas brėžianti bažnyčia, kuri išlieka prie savo vertybių.

Ir iš tiesų, kaip galima Algirdą Brazauską laikyti rimtu kataliku, kai jis drįso lrytas.lt sakyti, jog:

– Ar jūs einate išpažinties?

– Ne. Aš pats su savimi pasikalbu. Manau, kad išsilavinę žmonės nelabai beeina išpažinties.

Išsakyti savo nuodėmes kam – eiliniam žmogeliui?

Negi tas, kuris išklauso, yra nuo Dievo? Juk žinome – visokių yra Dievo tarnų. O komunija kai kur jau yra suteikiama visai bažnyčiai, be išpažinties.

Formalūs reikalavimai ir aptakus formulavimas – pagrindinio sprendimų priėmėjo Vilniaus arkivyskupo laiške, o ganėtinai rimtą motyvą išdėstė ir Kauno arkivyskupas – gana ženkliai RKB narių daliai Algirdas Brazauskas yra joks autoritetas, gal net priešingai, todėl jo perdėm didelis garbinimas būtų sutiktas aiškiai neigiamai. Gal net pasikartotų ir viešos protesto akcijos bažnytinių iškilmių metu.

Sprendimo viešinimo ir krizės valdymo klaidos

Faktas kaip blynas – Lietuvos Vyskupų konferencijos plenarinis posėdis birželio 28 dieną buvo suplanuotas iš anksto. Tad vyskupai iš tiesų turėjo puikią progą apsvarstyti visus sprendimo motyvus už vienokią ar kitokią anapilin išėjusiojo pagerbimo tvarką. Akivaizdu, jog nuo to ir buvo pradėta – informaciniame pranešime konstatuota, jog posėdis prasidėjo nuo maldos už Prezidentą.

Bene pagrindinė vyskupų klaida – nenoras paaiškinti sprendimo motyvų. Gana taikliai tai atspindi delfi.lt kalbinto Vilniaus vyskupo Juozo Tunaičio atsakymai (pažymėtos svarbios vietos):

<…> Apsvarstėme viską gerai ir nutarėme pasiūlyti, kad nereikėtų nešti į Katedrą

<…> Bažnyčios atstovai taip nutardami „turėjo savų racijų“

<…> Pradžioje mes iš karto taip pasakėme. Turime savų racijų ir taip nusprendėme

Klausiamas, kodėl negalima atskleisti apsisprendimo priežasties, vyskupas nenorėjo aiškinti: „Nieko negaliu, čia jau apsvarstėme viską gerai ir nutarėme pasiūlyti, kad nereikėtų nešti į Katedrą. Čia yra mums patiems tik žinomos racijos ir jums aiškinti aš nenoriu“.

Jis taip pat teigė, kad jeigu ir būtų nutarta nešti karstą į Arkikatedrą, būtų labai sunku suvaldyti procesą techniškai.

<…> Mes jau iš anksto buvome tą aptarę, kad to chaoso nedarysim. Bet kaip dabar ir posėdyje pasirodė, jeigu būtume ir leidę, nebūtų buvę galimybių, bet čia tik jie (Prezidentūra, Užsienio reikalų ministerija – DELFI) gali paaiškinti. Ir užsienio svečiai, ir visa kita – jiems ir dabar nepaprastai daug derinimo ir visokių sunkumų iškyla…

<…> karstas į bažnyčią nebūtinai nešamas ir tuomet, kai miršta ne valstybės vadovas.

Popkultūros visuomenėje kažkas drįsta nekomentuoti savo sprendimo! Šiuolaikinei žiniasklaidai nėra ir negali būti skanesnio preteksto apkalti visomis pasaulio nuodėmėmis. Telieka perskambinti visiems, kam netektis yra netektis ir prašom – pralaimėjimas 0:6 garantuotas… Kitokios nuomonės yra, bet jos komunikacijos krizei įsiliepsnojant lieka nuošalėje.

RKB komunikacija tylėjo nepateisinamai ilgai – komentavo kas tik nori ir apie ką tik nori, todėl procesas liko nevaldomas. Tik po dviejų dienų sureaguoja Kauno arkivyskupas – ir tai ne viešai savo vardu, o tik interviu forma katalikiškajame portale bernardinai.lt.

Ir tik po laidotuvių, praėjus 4 dienoms (!) po krizės pradžios, savo poziciją viešai laišku išdėsto Vilniaus arkivyskupas. Gynybai pasirinktas principas „apie mirusįjį tik gerai arba nieko“ yra tinkamas, tačiau komunikacijos krizės akivaizdoje tai tolygu ramiai stebėti aršiai liepsnojantį laužą, sakant, kad jis pats nurims. Žinoma, laužas nurims, tačiau jame degančios malkos tikrai sudegs.

Tai, ką viešai ir atvirai savo tinklaraštyje surašė Tomas Viluckas, turėjo būti aiškinama ir viešai deklaruojama iš karto, kai tik paaiškėjo, jog žiniasklaida kabinasi ir krizė kyla. 5 dienos – totalus pralaimėjimas viešojoje erdvėje. O gaila, nes viešas ir aktyvus RKB sprendimo viešinimas galėjo uždirbti pagarbos ir sustiprinti pagarbą organizacija. Dabar, grynai dėl nesugebėjimo dirbti XXI amžiaus ritmu, RKB gavo stiprų niuksą.

Verta priminti komunikacijos krizės valdymo pagrindus:

  1. krizės situacijos konstatavimas;
  2. krizės valdymo komandos įsijungimas (sudarymas);
  3. sulaikantis pranešimas (angl. holding statement);
  4. parama/užuojauta nukentėjusiems;
  5. krizės neutralizavimo veiksmų planas ir jo įgyvendinimas;
  6. rezultatų įvertinimas.

Iš šono vertinčiau, jog RKB atveju [1] pavėlavo apie 1-2 paras, [2] nebuvo iš viso, [3] (Sigito Tamkevičiaus interviu) pavėlavo mažiausiai parą, [4] (Vilniaus arkivyskupo atsiprašymas) tiek pavėluotas, tiek išreikštas netinkama forma; [5] vėlavo 3-4 paras.

wp-content/uploads/2010/07/vilniaus_katedra.jpg96

Socialiniai tinklai ir politinė propaganda

2010.06.07 / / 0 Comments

Prieš pora savaičių rusiškasis delfi.lt paskelbė straipsnį „Социальные сети: подсадка нормальная“. Константин Амелюшкин kalbino psichoterapeutą Olegą Lapiną ir mane. Tema verta šiek tiek platesnio panagrinėjimo – priminsiu, jog praėjusiais metais TSPMI konferencijoje skaičiau susijusį pranešimą „user generated content online and political processes: conceptual problems of policy, media and legal regulation“.

Taigi, imant jautį už ragų – ar politinė propaganda įmanoma socialiniuose tinkluose? Trumpas atsakymas yra „Taip, įmanoma“. Tačiau kartu su esmine pastaba, jog kokybiškai vykdyti propagandinę kampaniją socialiniuose tinkluose žymiai sudėtingiau, nei tradicinėse vienakryptėse žiniasklaidos priemonėse.

Kodėl verta? Pigu – didelis pasiekiamumas – mažiau formalu

Įsitraukimo į socialinius tinklus kaštai dažniausiai yra nykstamai maži. Su sąlyga, jog politinės organizacijos turi gana daug personalo, kuriam galima skirti turinio kūrybos užduotis, tai tampa itin efektyvi komunikacijos priemonė.

Todėl visos organizacijos, veikiančios politinėje erdvėje, tiesiog privalo dalyvauti socialinių tinklų veiklose. Klausimai, kuriuos verta svarstyti – kiek ir kokius tinklus pasirinkti, kuriuose iš jų ir kokį turinį kurti ir platinti.

Vertinant tikslinių auditorijų požiūriu internetas bendrai ir socialiniai tinklai konkrečiai turi gana aiškią didesnių pajamų ir protaujančią auditoriją. Tai reiškia – gana tiksliai pataikančią į politinių sprendimų priėmimo erdvę, nes būtent aktyvūs ir sparčiau mąstantys piliečiai dažnai yra politinių sprendimų priėmėjai.

Klasika tapusi tiesa, jog neformalus bendravimas visada yra efektyvesnis, galioja ir socialiniuose tinkluose. Dar svarbiau – socialiniame tinkle galima leisti sau būti be kaklaraiščio ir rodyti daugiau emocijų. Nuosekliai siejant tai su organizacijos tikslais ir užduotimis galima tikėtis žymiai pozityvesnės reakcijos į bet kokią žinią.

Kodėl pavojinga? Diskusija – atvirumas – kontrolės stoka

Tradicinė politinių organizacijų klaida socialiniuose tinkluose – bandymas juose taikyti standartinėje žiniasklaidoje įprastas priemones. Bene geriausias pavyzdys – tai Naujosios sąjungos kampanijos lietuviškuose socialiniuose tinkluose fiasko. Aktyviai pristeigę profilių ir tiražavę nenutrūkstamas žinias rinkimų kampanijos metu, visa tai akimirksniu baigė rinkimus pralaimėję. Fake‘as socialiniame tinkle žymiai lengviau pastebimas ir žymiai griežčiau baudžiamas. Beje, lygiai tas pats galioja ir konservatoriams, kurių pavyzdinė rinkimų kampanija lūžo po rinkimų. Geriausias pavyzdys – miręs Andriaus Kubiliaus tinklaraštis.

Socialinis tinklas reikalauja gyvo ryšio, diskusijos Tai nėra ir nebus vienakryptė TV studija, kurioje garbūs prelegentai galės plėtoti demagogiją, nesulaukdami aštrios ir taiklios kritikos. Todėl savo argumentų negalintys apginti populistai socialiniuose tinkluose neturi ką veikti – juos ten suvalgys gyvus, jeigu jie aktyviai neplėtos savo pozicijos. Tiesa, tai nereiškia, jog neįmanoma aktyviai ginti populistinės pozicijos – tiesiog aktyvius ir mąstančius piliečius žymiai sunkiau mulkinti. Bet nereiškia, kad neįmanoma..

Socialinis tinklas, kaip ir bet kokiai kita bendravimo internetu forma, neatsiejama nuo skaidrumo ir atvirumo. Čia nėra užuomaršų, čia viską primins visaatmenantis Google. Todėl bandymai meluoti ar gintis nuo savo ankstesnių minčių yra bergždžias reikalas – diskusijoje iš karto gausite priminimus ir citatas.

Todėl propagandą socialiniuose tinkluose įmanoma skleisti tik nuosekliai išbaigus bendrą ideologinę poziciją, nesimėtant ir nekaitaliojant savo argumentų. Kitaip jus iš karto suseks ir turėsite skuosti pabrukę uodegą.

Šiandienos Lietuvoje galbūt sunkiausiai suvokiamas politikams reiškinys – tai priemonių kontroliuoti socialinių tinklų turinį stoka. Čia jus gali apspjauti, gali apšmeižti ir gali girti iki begalybės. Jūsų kontrolė susiveda tik į tas priemones, kurias jums pateikia konkretaus socialinio tinklo autoriai.

Daugeliui seno kirpimo politikų ir sprendimų priėmėjų kontrolės stoka tampa pagrindiniu argumentu, kodėl jie atsisako socialinių tinklų, tačiau tokiu žingsniu jie bėga nuo savęs ir tęsia bandymus riboti neigiamą informaciją. Atsibuskite, tai XXI amžius, kuriame privatumo mažėja ir dar mažės.

Kas toliau?

Kaip ir viskas gyvenime, socialiniai tinklai turi daug naujų galimybių, kurias skandina tiek pat naujų pavojų. Tačiau sunku būtų ginčytis, jog moderni politinė organizacija ar institucijų galėtų judėti į priekį be dalyvavimo socialiniuose tinkluose.

P.S. eilinį kartą rašau viešą skatinimą KAM’ui, URM’ui ir Valstybės saugumo departamentui – kada bus pradėta aktyvi Lietuvos Respublikos interesų propaganda elektroninėje erdvėje? Pažadu patarimus nemokamai ; ) Pavyzdžiui, šiek tiek apie Izraelio vykdomus Web 2.0 karus.

Социальные сети: подсадка нормальная

NVO veiklos pagrindas – finansų viešumas

2010.05.14 / / 2 Comments

Šviežias skandalas dėl galimai neetiškų „Teo“ naudojamų ryšių su visuomene technologijų kovoje prieš mobiliojo ryšio bendroves apnuogino seną dar 2007 metais „Transparency International“ Lietuvos skyriaus (TILS) paskelbtą tiesą – didžiausios abejonės dėl Lietuvoje veikiančių nevyriausybinių organizacijų (NVO) susijusios su jų neskaidriu rėmimu ir gautų lėšų panaudojimu. Šalia asociacijų atsiradusi sąlyginai nauja teisinė forma – viešoji įstaiga – tik paaštrino NVO sektoriaus skaidrumo problemas ir iš esmės atvėrė būdus viešąjį interesą ginti visiškai apsigobus komercinės paslapties ar panašiomis skraistėmis.

TILS tyrime – nepasitikėjimo NVO sektoriumi priežastys

2007-ųjų gruodį TILS paskelbė ataskaitą „NVO sektoriaus skaidrumo skatinimas“. Jos išvadose pagal svarbą išdėstomos priemonės, užtikrinančios NVO skaidrumą. Dalis jų susijusios su NVO vadybos tobulinimu (didesnis piliečių įtraukimas, elgesio standartų laikymasis, mokymai), valstybės reguliavimu (didesnė finansinė parama, teisės aktų tobulinimas, griežtesnės sankcijos).

Tačiau trys priežastys ir kartu priemonės yra svarbios viešajai erdvei, o tiksliau – planuojant ir vykdant NVO komunikaciją (pagal svarbą):

  • rėmėjų viešinimas;
  • organizacijos veiklos ir finansų viešinimas;
  • organizacijos visų narių ir darbuotojų viešinimas.

Šias dalis galima apibendrinti ir konstatuoti paprastai – organizacija privalo skelbti informaciją apie gaunamas (jų šaltinius ir sumas) ir išleidžiamas (jų tikslus ir sumas) lėšas. Sudėtinė šios temos dalis – ar organizacijos nariai ir darbuotojai yra finansiškai motyvuojami, jei taip – kas ir kiek.

Neviešinant finansų – esminė grėsmė komunikacijos krizei

Panagrinėsiu vos keletą šviežių ir atmintyje užsilikusių situacijų, kai a priori viešai nepaskelbti NVO finansiniai duomenys tapo komunikacijos krizės šaltiniu.

Kūrybinės sąjungos

Balandžio 20-21 dienomis dienraštis „Lietuvos žinios“ paskelbė du straipsnius „Kūrybinių sąjungų verslo ypatumai“ ir „Kūrybinių sąjungų verslo ypatumai (tęsinys)“. Nors būtų galima sutikti, jog tekstai (ypač antrasis) gana vienpusiški, tačiau bazinė kritikos ašis yra teisinga.

Matyt, kritika į viešumą iškilo todėl, kad iš 11 kūrybinių sąjungų trys (Dailininkų, Rašytojų ir Kompozitorių) iš valstybės biudžeto gauna žymiai didesnes sumas nei likusios.

Kita straipsniuose taikliai pastebėta yda – tai iš tarybinių laikų likusio turto (dažniausiai – nekilnojamojo) naudojimas (čia labiausiai kliuvo „Lietuvos žinių“ redaktoriaus nemėgstamai Lietuvos žurnalistų sąjungai). Už šio turto naudojimą dažnai gaunamos didesnės ar mažesnės pajamos, todėl kyla natūralūs klausimai, kaip šios ir kitos (tiesiogiai iš Kultūros ministerijos ar per įvairius fondus) lėšos naudojamos. Deja, kiek teko peržiūrėti, nei viena iš šių kūrėjų sąjungų viešai pajamų/išlaidų ataskaitų neteikia.

„Ekoinstitutas“

Silvinija Simonaitytė kažkodėl delsė beveik mėnesį ir tik tinklaraštyje commonsense.lt komentaruose atskleidė, jog ji pati yra pagrindinė viešosios įstaigos „Ekoinstitutas“ vadovė ir finansuotoja:

Pats filmas, jo teisės ir transportavimas bei rodymas mums nekainavo nieko. Keletą tūkstančių kainavo režisieriaus vizitas ir su tuo susiję išlaidos, bei viešinimo kampanija. Šie keli tūkstančiai yra mano investicija į besivystantį projektą – Ekoinstitutą, kuris dirba ir dirbs man asmeniškai labai svarbiose problematinėse temose – ekologijoje.

Kodėl šios informacijos negalima buvo paskelbti instituto interneto svetainėje? Taip ne tik būtų apsisaugota nuo oponentų bandymų susieti viešąją įstaigą su „Teo“, bet kartu ir užtikrintas didesnis neutralių informacijos gavėjų palankumas.

Tuo metu teisinimasis kilus skandalui visada yra po abejonės šydu – ar tikrai? o gal meluoja? kam tai galėtų būti naudinga? ir t.t. ir pan.

Lygiai taip pat pavėluota ir „Teo“ reakcija – oficiali pozicija suformuluota ir paskelbta vėlgi vėluojant – tik beveik po mėnesio nuo pirmosios neigiamos „Lietuvos žinių“ publikacijos. Pagal komunikacijos kanonus holding statement (keletas pavyzdžių, kas ir kodėl) turi būti teikiamas nedelsiant po įvykio, o po jo iš karto ruošiama oficiali organizacijos pozicija.

Piliečių Santalka

Kaip gerą pavyzdį galiu paminėti Piliečių Santalką, kurios veikloje ir pats gana aktyviai dalyvauju. Nuo pat jos įkūrimo buvo sutarta, jog tai neformali organizacija, todėl visa veikla – tai privačių asmenų iniciatyvos. Finansų prasme tai reiškia, jog visą veiklą finansuoja patys dalyviai – remiamasi savanoriškumu, pasitelkiamos nemokamos galimybės (pavyzdžiui, bendradarbiaujančių organizacijų patalpos, priemonės, ištekliai, techninė pagalba).

Aišku, sąmokslo teorijų krašte ir tokia veikla gali kelti įtarimų, nes esą atvirai finansinės naudos negaunantys dalyviai turi kažkokių kitokių interesų, pasitelkia organizaciją nedeklaruotiems nefinansiniams interesams propaguoti – politinėms ambicijoms, profesiniams tikslas ir t.t. Tačiau šiuo atveju komunikacijos problemos nėra – nepriklausomos žiniasklaidos situacijoje neįmanoma panaikinti kritikos galimybės, galima tik minimalizuoti galimą tokios kritikos žalą.

Vėliau, Piliečių Santalkos veiklai įgavus pagreitį, visgi nebuvo išvengta būtinybės institucionalizuotis ir atskiroms veikloms (dažniausiai susijusioms su ES ar valstybės paramos lėšomis) vykdyti buvo įkurta viešoji įstaiga „Piliečių Santalkos fondas“. Šios finansų skaidrumą tikrai galima ir reikia didinti.

Pavyzdį rodo „Vaikų linija“

Straipsnio iliustracijai panaudotas vieno VšĮ „Vaikų linija“ 2008 metų ataskaitos vaizdas – ši organizacija bene pirmoji Lietuvoje viešai skelbia ne tik savo rėmėjus, bet ir išlaidų grupes. Taip maksimaliai skaidriai ir itin paprastai galima įsitikinti, kam naudojamos įstaigos lėšos.

Tokia drąsa (pavyzdžiui, net „Transparency International“ Lietuvos skyrius kol kas skelbia tik pajamų struktūrą, išlaidas žada paviešinti šių metų ataskaitoje) atsiperka. Jeigu nevyriausybinė organizacija tikrai gina viešąjį interesą, tai neturėtų slėpti, kiek kainuoja tokia veikla – juk nebūna nemokamų pietų.

Ir atvirkščiai – jeigu NVO dirbantieji nesugeba efektyviai naudoti gaunamų lėšų – kyla pagrįstas klausimas, ar vertos visuomenės paramos tokios iniciatyvos? O jeigu skaidrumo bijoma – gal iš tiesų tokia „NVO“ gina ne visuomenės, bet neviešinamų interesų grupių poziciją? Abiem atvejais atvira ir skaidri NVO komunikacija laimi. Su sąlyga, jog ta NVO nėra priedangos organizacija..

Prokuratūra viešumoje: nauja kokybė?

2010.05.08 / / 7 Comments

Jeigu trumpai – man iš tiesų patiko paskutinis generalinės prokuratūros žingsnis, kai ji kreipėsi į teismą su prašymu sustabdyti leidimą homoseksualų eitynėms „Baltic Pride“ Vilniuje. Ir patiko net ir nepaisant to, jog šiaip aš palaikau priešingą nuomonę – eitynes reikia leisti kaip reikėtų leisti ir, pavyzdžiui, alkoholio pramonės darbuotojų mitingą ar nelegalių viešnamių darbuotojų piketą – teisė į viešus renginius negali būti priklausoma nuo jų dalyvių vienokių ar kitokių savybių (tiesa, visiškai kita situacija būtų, jeigu tuose renginiuose kas nors siūlytų rūkyti marihuaną ar rodyti savo vienokias ar kitokias kūno dalis). Jeigu žmonės to tik nori, tegu renkasi ir vaikšto, diskutuoja. Neabejoju, kad mūsų nuostatos pakankamai tvirtos.

Generalinės prokuratūros žingsnis man patiko dėl to, jog bene pirmą kartą išgirdau tai, ką ši įstaiga turėjo daryti jau labai seniai – savo veiksmus grįsti viešaisiais visuomenės interesais, o ne kuo nors kitu. Apie tai prokurorams kalbėjau dar praėjusių metų vasarį.

Vertybės kaip viešųjų įstaigų komunikacijos ašis

Valstybės įstaigos savo komunikaciją privalo grįsti vertybių komunikacijos principais, t.y. visus savo veiksmus pateikti per vykdomos funkcijos naudą ir reikalingumą visuomenei. Jeigu tos naudos nėra, tai nėra ir tokios organizacijos poreikio..

Komunikaciją dėliojant per vertybes išnyksta labai daug problemų – sumažėja politikavimo, atsiranda aiškus ir paprastas veiksmų planavimas, nekyla pagundų organizacijos galimybių išnaudoti privatiems interesams tenkinti.

Generalinės prokuratūros atveju vertybė yra labai aiški – visuomenės saugumas. Todėl visi generalinio prokuroro pasisakymai turi prasidėti ir baigtis ta pačia gaida – apie kokią visuomenės problemą kalbama ir kaip prokurorų veiksmai padės visuomenei išspręsti tą sopulį ar bent jau sumažins gresiančią žalą.

Raimondo Petrausko sėkmė ir klaidos

Trečiadienį įvykę laikinai einančio generalinio prokuroro pareigas Raimondo Petrausko vieši pasisakymai iš esmės rėmėsi labai teisingu pamatu – visuomenės saugumas, kuriam kyla grėsmė, nes institucija yra gavusi patikimos informacijos apie apčiuopiamas grėsmes.

Teko girdėti kelias oponentų reakcijas ir visos jos sėkmingai atremiamos:

  • prokuratūra vykdo politinį užsakymą, engia homoseksualus – prokuratūros veiksmai niekaip nesusiję su pačiu homoseksualų eitynių faktu, o remiasi tiesiogiai su visuomenės saugumu susijusia informacija apie apčiuopiamas grėsmes. Prokuratūra visada turi sverti skirtingus visuomeninius gėrius ir šiuo atveju nuspręsta, jog potenciali žala visuomenės saugumui yra didesnė nei žala sustabdant (ne uždraudžiant!) leidimo organizuoti eitynes galiojimą;
  • prokuroras taiso savo įvaizdį, pašlijusį po Kedžio tyrimo – prokuratūra privalo kritiškai analizuoti visas galimas pasekmes ir eitynių atveju padaryta išvada, jog pavojus pernelyg didelis. Prokuratūros surinkta informacija pateikta teismui ir teismas, įvertinęs visas aplinkybes, spręs, ar grėsmės pakankamos priimti atitinkamus veiksmus;
  • Prezidentė (Vyriausybė, …) turėtų nurodyti prokuratūrai pakeisti poziciją – Lietuvoje prokuratūra yra nepriklausoma institucija, kuri savo veiksmus vykdo nederindama jų su kitomis vykdomosios valdžios institucijomis. Galutinį sprendimą dėl surinktos informacijos pagrįstumo priims teismas;
  • …

Akivaizdu (pagal šviežius tyrimų duomenis, ~3 iš 4 lietuvių nepritaria eitynėms), jog tokia prokuratūros pozicija iš esmės bus teigiamai įvertinta ir prokurorai iš tiesų susirinko vieną kitą simpatijų balą. Tačiau ko trūko visiškai viešumo pergalei?

Pirma, l.e.p. Raimonas Petrauskas buvo pernelyg susikaustęs ir jo pasisakymams pritrūko gyvumo. Gana formaliai pateikti argumentai nebuvo itin lengvai „suvalgomi“. Tuo tarpu paprastas pavyzdys, jog analogiškas prokuratūros veiksmas būtų apsaugojęs Seimą nuo sausio 16-osios įvykių praėjusiais metais, suteiktų platesnį akiratį vertintojams. Ką jau bekalbėti, jog retorinis klausimas, kas geriau – keliasdešimt rimtai sužeistų piliečių ar nukelta eitynių data – išmuštų oponentus iš tiesioginės kritikos prokuratūrai, diskusija persikeltų į policijos veiklos lauką, t.y. kas ir kaip turi užtikrinti renginių saugumą, kai tokių renginių turinį itin neigiamai vertina didžioji dalis visuomenės?

Antra, konkuruojant dviems vertybėms ir ginčijantis interesų grupėms, visada verta tapti arbitru, kuris iškelia klausimą, tačiau neturi atsakymų. Todėl R.Petrauskas tikrai turėjo retoriškai klausti – ar eitynių šalininkai yra pasiryžę priimti galimas žmonių aukas? Ar „Baltic Pride“ organizatoriai suvokia ir prisiima tokią atsakomybę?

Dabartinėje situacijoje, kai leidimo galiojimas vis tik atnaujintas, prokuratūra vis tiek išliktų nugalėtoja – prokuroras labai trumpai ir aiškiai galėtų konstatuoti, jog aukštesnysis teismas nepalaikė prokuratūros fiksuotų grėsmių pakankamomis – tuo prokuratūros nuomonės skiriasi. Tačiau kartu toks teismo sprendimas reiškia, jog teisėjai prisiėmė atsakomybę už galimą žalą visuomenės saugumui, o prokuratūra atliko savo darbą įspėdama apie grėsmes.

„Ekoinstitutas“ kaip priedangos organizacija?

2010.05.05 / / 8 Comments

Praėjusią savaitę Audrė Kudabienė iš TV3 laidos „Prieš srovę“ kalbino apie neetiškas ryšius su visuomene technologijas, kasdienėje kalboje supaprastinai vadinamas juodaisiais viešaisiais ryšiais arba juodosiomis technologijomis. Laidos autoriai nagrinėja plačiai komunikacijos rinkoje nuskambėjusį atvejį, kai fiksuoto ryšio flagmanas „Teo“ buvo apkaltintas neetišku konkuravimu su mobiliojo ryšio bendrovėmis, pasitelkiant priedangos organizaciją – Pasvalio rajone, Gūžių kaime registruotą viešąją įstaigą „Ekoinstitutas“.

Neetiškos ryšių su visuomene technologijos

Neetiškos technologijos į Lietuvą aktyviau pradėtos importuoti iš rytų (Rusijos Federacijos) pastaraisiais metais. Pirmuosius veiksmus galima priskirti 2002-2003 metais Rolando Pakso vykdytai Prezidento rinkimų kampanijai, kai visuomenės dėmesys buvo tikslingai telkiamas išnaudojant iki tol Lietuvoje nematytas taktikas.

Labiau apčiuopiamu ir fundamentaliu žingsniu reikėtų laikyti Rusijoje dirbančio ryšių su visuomene specialisto Antono Vuimos reklaminius veiksmus ir pažintinius seminarus. Po jų bendrovė „RDI grupė“ lietuvių kalba išleido to paties autoriaus knygą apie neetiškų technologijų pradmenis „Juodieji viešieji ryšiai“.

Visgi, nereikia manyti, jog iki tol neetiškų ryšių su visuomene technologijų nebuvo naudota – pavyzdžių galime rasti praktiškai kiekvienoje srityje nuo kiekvieną pavasarį skelbiamo aliarmo apie bundančias erkes iki po rusų kultūros sklaidos priedanga veikiančių Rusijos Federacijos specialiųjų tarnybų.

Kada ryšių su visuomene veiksmai tampa neetiški?

Etika – tai plona raudona linija, kurią peržengę elgiamės ne taip, kaip viešai tikėtųsi mūsų aplinka. Todėl tai, kas vienoje visuomenėje yra neetiška, kitoje gali būti laikoma normalia praktika. Pavyzdžiui, nesantuokiniai ryšiai katalikiškoje bendruomenėje būtų neginčytinai pasmerkti, tuo tarpu kokioje nors šiuolaikiškoje modernumo tvirtovėje kur nors Niū Jorko vidury monogamija būtų pajuokos objektas.

Lygiai taip pat ir ryšiai su visuomene – pavyzdžiui, prieš keletą metų teko ilgokai ginčytis su kolegomis iš Latvijos, kurie nematė nieko bloga, jog už atėjimą į spaudos konferenciją žurnalistams dalina labai apčiuopiamas dovanas (kartais – net grynaisiais), tai Lietuvoje tokia praktika būtų likusi nesuprasta. Dabar, tiesa, situacija ir Lietuvoje keičiasi – nors ir kilo skandalas dėl Lietuvos žurnalistų dovanų gautų nešiojamųjų kompiuterių vizito į Maskvą metu, tai visiems žinomas viešas anekdotas iš „Transparency International“ Lietuvos skyriaus veiklos, kai už tyrimo apie žiniasklaidos korupciją rezultatų analizę regioniniame laikraštyje buvo pasiūlyta susimokėti…

Bendru atveju aš raudoną ribą būčiau linkęs brėžti paprastai – ar buvo meluojama ir remiamasi su tikrove nieko bendra neturinčiais faktais? Ryšių su visuomene veikloje neišvengiamai tenka įvertinti klaidingus lūkesčius ir prielaidas, tačiau jeigu veiksmų sėkmė priklauso tik nuo to, kiek sėkmingas vienam ar kitam naudojamas blefas (ar nutylėjimai), tada etika tikrai pažeidžiama. Todėl neetiškoms technologijoms negali priskirti sąžiningos konkurencijos veiksmų, tarp kurių gali būti ir konkurentų klaidų bei ydų viešinimas. Todėl, pavyzdžiui, dažnai dabar Lietuvoje vykstantys ginčai dėl neskaidrių viešųjų pirkimų tikrai negali būti laikomi neetiškomis technologijoms.

Priedangos organizacija – kas tai ir kodėl naudojama?

Bendrieji komunikacijos principai skelbia, jog informacija tuo geriau priimama ir ja labiau pasitikima, kuo labiau pasitikima informacijos šaltiniu. Todėl visada turgaus prekeivio pažadai apie bulvių kokybę bus mažiau patikimi nei tas bulves valgiusio jūsų gero pažįstamo rekomendacijos.

Todėl priedangos organizacijos skleidžiama informacija visada bus geriau priimama tikslinėse auditorijose, nei kad tokią informaciją skleistų tiesiogiai suinteresuotas subjektas.

Priedangos organizacijos dviejų pagrindinių tipų:

  • su viešais dalininkais/finansuotojais – oficialiai registruotos NVO su jose dalyvaujančiais ar finansiškai remiančiais dalininkais yra ilgalaikis priedangos organizacijos tipas, kuris leidžia vystyti ilgalaikę tam tikros orientacijos vertybių komunikaciją. Pavyzdžiui – „Transparency International“, Lietuvos laisvosios rinkos institutas;
    • (porūšis) vyriausybinės arba tarp-vyriausybinės organizacijos – tai tarpinė forma tarp NVO ir valstybės įstaigos. Pavyzdžiui, Rusijos Prezidento įkurtas fondas „Русский мир“ teoriškai užsiima rusų kultūros sklaida, o praktiškai veikia ir kaip Rusijos Federacijos vykdomos politikos populiarintojas;
  • kurių dalininkai/finansuotojai nėra vieši – remiantis asociacijų laisve atskiros interesų grupės ar jų nariai gali jungtis ir kurti organizacijas ne visada viešindami savo dalyvavimą. Pavyzdžiui, Lietuvoje iki šiol labai reta praktika, jog NVO viešai skelbtų savo realių (!) rėmėjų (finansinių ir ne tik) sąrašus, todėl į šią grupę priskirčiau didžiąją dalį Lietuvoje veikiančių politinių partijų. Paradoksalu, tačiau šiai priedangos organizacijų grupei galima priskirti didžiąją dalį Lietuvoje veikiančių uždarųjų akcinių bendrovių, nes tik reta iš jų viešai skelbia savo akcininkus.

Priklausomai nuo pasirinkto priedangos organizacijos tipo ji gali būti naudojama arba trumpalaikiams tikslams (pavyzdžiui, skandalui sukelti, fiktyviam veiksmui atlikti [pavyzdžiui, boikotuoti viešąjį pirkimą, pasiūlydama itin mažą kainą, kreipdamasi į teismus ir t.t.]), arba ilgalaikiams.

Faktai apie „Teo“ priskiriamą kovą dėl skaitmeninės televizijos

Pakankamai glaustai „Ekoinstituto“ istorija yra aprašyta Tomo Plaušinio straipsnyje „Konkurentai pasitelkė ekologiją?“. Reikia sutikti su kritikuojamųjų replika, jog aštri kritika pateikiama slapyvardžiu pasirašančio asmens, todėl kyla pagrįstų klausimų, kodėl, pavyzdžiui, straipsnyje nepateikiama oficiali „Teo“ pozicija.

Mobiliojo ryšio bendrovės teigia, jog priedangos organizacija šiuo atveju buvo pasitelkta siekiant sukelti visuomenėje baimę, nepasitikėjimą ir abejones (plačiau apie FUD – fear, uncertainity and doubt – technologiją) mobiliojo ryšio antenomis, t.y. jų neva skleidžiamomis ir sveikatai pavojingomis bangomis.  „Teo“ interesų šiuo atveju tikrai turi – mažesnis antenų skaičius reiškia prastesnį mobilųjį ryšį, menkesnes galimybes plėtoti mobiliojo interneto paslaugas, vystyti skaitmeninę antžeminę televiziją (DBV-T). Visa tai reikštų didesnes pajamas bazinėms telekomo paslaugoms – fiksuotam laidiniam telefono ryšiui, interneto paslaugoms, kabelinei skaitmeninei televizijai (DBV-C).

Akivaizdu, jog FUD taktika mobiliojo ryšio antenų atveju veikia ir finansiniu požiūriu turėtų turėti itin gerą ROI rodiklį. Net jeigu vieša baimė pakeis vos 1% mobiliojo ryšio vartojimo mastą, tai reikš milijonus litų daugiau pajamų fiksuoto ryšio paslaugų tiekėjams, kurių didžioji dalis nusės „Teo“ monopolyje. Tad vienos ar kelių UAB, VšĮ ar kt. priedangos organizacijų formų steigimas – tikrai svarstytina ryšių su visuomene taktika. Kur brėžtina raudona linija? Remčiausi oficialiai skelbiamo „Teo“ etikos kodekso 5.1 – 5.2 straipsniais:

5.1. Bendrovė remia laisvą verslą bei konkurenciją ir nebando užkirsti kelio kitoms bendrovėms laisvai su jomis konkuruoti.

5.2. Bendrovė siekia konkuruoti sąžiningai, vadovaudamasi verslo etikos principais ir laikydamasi veikiančių įstatymų. Nugalėti konkurencinėje kovoje Bendrovė siekia efektyvindama valdymą, didindama našumą bei mažindama sąnaudas.

„Teo“ konkurentai teigia, jog telekomas su „Ekoinstitutu“ yra susijęs per ryšių su visuomene agentūrą „Andriuškevičiūtė, Kuras ir partneriai“, kurios vienas didžiausių klientų ir yra „Teo“, o „Ekoinstituto“ vadovė Silvinija Simonaitytė yra buvusi (?) agentūros darbuotoja ar artima bendražygė.

Oficialiai „Teo“ atstovai kaltinimus sąsajomis su „Ekoinstitutu“ atmeta, tačiau galutinį atsakymą pateiktų tik vieši atsakymai į paprastą klausimą – kas užmokėjo už filmo „Grėsmingas signalas“ atvežimą ir pristatymą Lietuvoje? Paprasti klausimai, kuriuos labiausiai turėtų trokšti viešai atsakyti patys „Teo“ (o gal tik „TeliaSonera“) vadovai?

« Older posts Newer posts »
M: +370 (686) 08820
E: liutauras@ulevicius.lt

© 2026 Liutauras Ulevičius

Theme by Anders Noren — Up ↑