Liutauras Ulevičius

XXI a. kasdienybės dienoraštis

Category: politika (Page 35 of 137)

Piliečių Santalkos veikloje neišvengiamai susiduriame, kai ką spėju ir aprašyti.

Kodėl Andrius Užkalnis yra žiniasklaida?

2012.01.23 / / 3 Comments

Anąkart gavęs dovanų elektroninį „Verslo klasės“ numerį perskaičiau įdomią Estijos prezidento Toomo Hendriko Ilveso mintį: „Aš jaučiu pareigą ir iš tikrųjų ją vykdau. Pareiga tokia – aš daug laiko skiriu pokalbiams su Estijos žmonėmis apie Europą. Gal tai net ir ne mano darbas. Bet aš tai darau, kadangi rinkėjams nepakankamai paaiškinama apie Europą. Todėl einu ir kalbuosi – kalbu beveik visur, kur pasitaiko proga. Aš kalbu apie Europą, kad žmonės žinotų, kad įvairūs dalykai susiję vienas su kitu“. Kitaip tariant, Europos Sąjunga savaime neateis į mūsų kasdienybę, didelė atsakomybė tenka įvairiose Europos Sąjungos institucijose bei su jomis artimai susijusiose įstaigose dirbantiems nuolatiniams ir laikiniems šalių narių atstovams. Tąkart susimąsčiau, dabar bandau tą funkciją ir vykdyti, mat bene trejus metus retkarčiais kaip nepriklausomas ekspertas atstovaudavau Lietuvą Europos Tarybos „Naujosios žiniasklaidos“ ekspertų grupėje (kelios mintys iš posėdžių).

Tačiau aukštų frazių ir sudėtingų sąvokų pilna darbotvarkė buvo ir bus visiškai neįdomi eiliniam skaitytojui. Todėl ir klausiu, po ranka pagriebęs bene daugiausia internete (ir ne tik) skaitančiųjų dėmesio sulaukiantį personažą – Andrių Užkalnį. Ar jis yra žurnalistas? Ar jis tikrai yra žiniasklaidos atstovas? Kaip šias dvi pamatines visuomenės informavimo kategorijas, joms garantuojamas teises ir skiriamas pareigas turime vertinti šiandien, kai didesnioji aktyvios visuomenės dalis informacija keičiasi ir bendrauja virtualiai.

Kur bėda?

Pradėsiu cituodamas Artūrą Račą – bene aršiausią Andriaus Užkalnio kritiką – kuris bene detaliausiai savo požiūrį aprašė viename iš savo komentarų prie įrašo „Apie gėles“:

A.Užkalnis yra šoumenas, publicistas, dar tikriausiai rašytojas, tačiau jis niekada neturėjo nieko bendra su ta sritimi, kurioje aš dirbu pastaruosius 19 metų, tai yra, žurnalistika. Jis kaip Nomeda, K.Krivickas, R.Mikelevičiūtė, A.Ramanauskas ir kt, kurių profesija yra linksminti (entertainment). Kaip A.Valinsko Seime.
[..]
Nesu vadinęs A.Užkalnio beviltišku žurnalistu, nes, kaip jau minėjau, mano požiūriu jis nėra žurnalistas. Tad negali būti ir beviltiškas.

Bėdos iliustraciją turime ir lietuvišką, ir visai šviežią – 2011-ųjų balandį dienraštyje „Lietuvos rytas“ buvo paskelbtas žurnalistės Laimos Lavastės straipsnis „Teisėjų nuodėmės – ir viešos, ir nutylimos“. Jame neįvardintas teisėjas pasakojo apie teismų sistemos ydas, nurodydamas veikiančius teisėjų manipuliavimo modelius, keldamas į viešumą silpnąsias grandis. Ši publikacija susilaukė teisėsaugos dėmesio ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas Jonas Prapiestis kreipėsi į prokuratūrą dėl tyrimo pradėjimo. Jis baigėsi tuo, kad teismas įpareigojo žurnalistę atskleisti informacijos šaltinį (tai numatyta teisės aktuose dviem atvejais – jei kyla pavojus gyvybei arba valstybės saugumui). Jeigu žurnalistė atsisakys tai padaryti, atsakomybė už paskelbtą informaciją teks jai pačiai.

O kur čia Užkalnis?

Užkalnio interesas prasideda tada, kai kyla klausimas dėl jo (ne)pripažinimo žurnalistu. Vienu atveju (kai jis būtų žurnalistas) jo veiklos teisinė apsauga ir garantijos prilygtų Laimos Lavastės apsaugai. Kitu atveju jis papildomų privilegijų negautų ir visa jo skelbiama informacija prilygtų eilinio piliečio viešam kalbėjimui. Kitaip tariant, teisėsauga neturėtų pareigos aiškintis, ar ja, taikytina informacijos šaltinio apsauga (Visuomenės informavimo įstatymoc8 str.: „Viešosios informacijos rengėjas, skleidėjas, jų dalyvis, žurnalistas turi teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, neatskleisti informacijos šaltinio, išskyrus atvejus, kai informacijos šaltinį teismo sprendimu atskleisti būtina dėl gyvybiškai svarbių ar kitų ypač reikšmingų visuomenės interesų, taip pat siekiant užtikrinti, kad būtų apgintos asmenų konstitucinės teisės ir laisvės ir kad būtų vykdomas teisingumas.“).

 Ką apie tai rašo Lietuvos teismai?

Šiuo metu galiojantis Visuomenės informavimo įstatymas gana lankstus savo turiniu, tačiau pernelyg sudėtingas suprasti neįsigilinusiam skaitytojui. Moksline kalba esu rašęs akademinį straipsnį, kuriame išaiškinau, kaip reikėtų suprasti informacinės visuomenės informavimo priemonės sąvoką (pilnas straipsnis anglų kalba „Conceptual problems of information society media“). Paprastai ir suprantamai išvertus į žmonių kalbą – neribota ir atvira prieiga internete reiškia, jog bet koks bet kieno skelbiamas turinys tampa naujosios, mūsų kartos žiniasklaidos dalimi. Tai iš esmės kerta per pamatines žurnalistikos mokslo tiesas ir verčia teigti, jog žurnalistu gali būti ir medikas, ir gatvės šlavėjas, ir net savo nuotaikas aprašinėjantis kalinys.

Tokią poziciją iš dalies pripažįsta ir Lietuvos teismai. Štai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 metų balandžio 20 dieną priėmė sprendimą byloje Nr.A-444-70-09, kur suformulavo pagrindinę naujosios žiniasklaidos ir naujųjų žurnalistų prilyginimo senajai kartai sąlygą:

Visuomenės informavimo 2 straipsnio 72 dalis turi būti aiškinama taip, kad tais atvejais, kai visuomenės informacijos rengėjas ir asmuo, profesionaliai renkantis, rengiantis ir teikiantis medžiagą viešosios informacijos rengėjui yra tas pats fizinis asmuo, norint šį asmenį pripažinti žurnalistu sutarties tarp jo ir visuomenės informacijos rengėjo sudarymas nėra būtinas, nes tokios sutarties sudarymas yra ir neįmanomas. Tokiu atveju sprendžiant, ar asmuo atitinka žurnalisto požymius, pakanka nustatyti, ar fizinis asmuo profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą, kurią pats panaudoja veikdamas kaip viešosios informacijos rengėjas.

Taigi, jeigu pripažintume, kad Užkalnis profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešam naudojimui, tai teisines prasme jį turime pripažinti esant žurnalistu.

O kokios nuotaikos Europoje?

Čia ir paminėsiu pagrindinį komandinį darbą, kuriam 2011 metų rugsėjo 21 dieną pritarė ir šalių narių ministrų komitetas – tai „Recommendation CM/Rec(2011)7 of the Committee of Ministers to member states on a new notion of media“, o lietuviškai – rekomendacija šalims narėms dėl naujosios žiniasklaidos sampratos.

Ką rekomendacija sako apie Užkalnį? Išskirčiau jos 7 punktą:

7. Despite the changes in its ecosystem, the role of the media in a democratic society, albeit with additional tools (namely interaction and engagement), has not changed. Media-related policy must therefore take full account of these and future developments, embracing a notion of media which is appropriate for such a fluid and multi-dimensional reality. All actors – whether new or traditional – who operate within the media ecosystem should be offered a policy framework which guarantees an appropriate level of protection and provides a clear indication of their duties and responsibilities in line with Council of Europe standards. The response should be graduated and differentiated according to the part that media services play in content production and dissemination processes. Attention should also be paid to potential forms of interference in the proper functioning of media or its ecosystem, including through indirect action against the media’s economic or operational infrastructure.

Taigi, valstybės narės ir Užkalniui turi užtikrinti deramą apsaugos lygį, sukurti tokią teisinę aplinką, kuri užtikrintų ir apibrėžtų aiškias pareigas bei atsakomybę.

Ar tai pasiekia šiuo metu galiojanti Visuomenės informavimo įstatymo redakcija? Kaip matyti iš minėto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo, teisinė apsauga garantuojama ir naujoms žiniasklaidos formoms, naujai dirbantiems žurnalistams. Tačiau akivaizdu, kad aiškumo eiliniam visuomenės nariui trūksta – tai mažina pasitikėjimą naująją žiniasklaida, sudaro mažiau paskatų potencialiems naujiems žurnalistams drąsiai prisijungti ir plėtoti naujas žiniasklaidos formas. Todėl artimiausiu metu kolegoms valstybinėse institucijose siūlysiu imtis iniciatyvos ir tobulinti šį pagrindinį žiniasklaidos veiklą reglamentuojantį teisės aktą.

„Biudžetas 2012“ (konservatorių dovana liberalams)

2011.12.12 / / 7 Comments

Pastaraisiais metais visuose rinkimuose (2008 m. Seimo, 2009 m. Europos parlamento, 2009 m. Prezidento, 2011 m. savivaldybių tarybų) savo balsą atidaviau už konservatorių partijos arba jos remtus kandidatus. Pastarosios pora savaičių leido suprasti, kad smarkiai klydau – tokio tiesmuko pataikavimo vienai (nors ir didelei) rinkėjų grupei niekada negalėjau sapnuoti net blogiausiame sapne. Viena po kitos konservatorių partija darė esmines komunikacijos klaidas, kurios ištikimiems rinkėjams reiškia tik viena – ši partija atstovauja kažkieno kito, bet ne jų interesus. Nors pasikeitusią paramą bus galima įvertinti tik sausio mėnesį, tačiau jau šiandien drįstu spėti, kad vertybių drebėjimas konservatorių partijoje toks stiprus, jog sunaikins didelę dalį jaunesnių rinkėjų paramos.

Kartu biudžeto svarstymas, daugeliui netikėtai, tapo proga liberalių partijų atgimimui – retai pasitaiko tokios politinių oponentų dovanos. Kai populistinės (darbiečiai, tvarkiečiai ir kiti panašūs radikalai) partijos konkuravo prieš konservatorius (ir šiuo atveju jų vertybinius sinonimus – socialdemokratus), kas labiau įtiks varguoliams ir pensininkams, liberalai, nepabijoję Baisos Pabaisos iš Daukanto aikštės, prabilo tiems, ant kurių pečių laikosi valstybė – dirbantiesiems ir nepraradusiems sveiko proto. Komunikacijos požiūriu jie pradėjo daryti, tai, ką ir turi daryti nuolatos – t.y. atsigręžė į savo rinkėjus ir drąsiai ėmėsi ginti jų interesus.

Ar „dirbantieji“ yra liberalų rinkėjai?

Komunikacija, ypač politinėje erdvėje, yra subtilus sąvokų, emocijų, dėmesio ir ignoravimo žaidimas. Supaprastinus, svarbiausias politiko tikslas yra pasiekti, kad rinkėjas nuolatos jaustų, kad juo rūpinamasi ir jis yra gerbiamas, o jo interesai – ginami. Toks ilgalaikis santykis reguliariai baigsis balsu balsadėžėje rinkimų dieną. Suprantama, jog artėjant Seimo rinkimams biudžeto svarstymas tapo bene pirmu rimtu komunikacijos mūšiu. Ir drįstu teigti, kad jį (vertinant suviliotų rinkėjų skaičiumi) laimi liberalios partijos.

Konservatoriai ir Daukanto aikštės Baisa Pabaisa į mūšį metėsi su pensininkų ir varguolių vėliava. Paradoksalu, tačiau būtent pensininkai šiuo kartu netgi buvo svarbesni nei socialiai pažeidžiamiausios visuomenės grupės. Premjeras, įsikandęs oksimoroną „uždirbta pensija“, ne tik perėmė socialdemokratų vertybes – jis tiesiogiai nusitaikė į bene 600 tūkstančių potencialių ir santykinai aktyvių rinkėjų (tiek nurodo „Sodros“ interneto svetainė).

Vertybių katastrofa konservatoriams tapo liberalų ėjimas žirgu, kai šie paprasta kalba paaiškino (Eligijus Masiulis – „Šioje šalyje nėra vietos jauniems ir dirbantiems žmonėms“ ir Algis Čaplikas „Biudžetas – koalicija – Lietuva, arba kas apgins dirbantį žmogų?“), kad nei pensininkai kažką užsidirbo, nei tie pinigai sudėti didelėje valstybės kojinėje – pakako viešai visiems priminti, jog pensijos mokamos ne iš dangaus ar Dievo malonės, o iš visų „baltai“ dirbančių ir mokesčius Sodrai sumokančių. Ką tai reiškia? Tai reiškia 1,3 mln. potencialių balsų balsadėžėse rinkimų dieną (vėlgi – „Sodros“ interneto svetainės duomenys).

Paradoksalu, tačiau visą „darbo liaudį“ pamiršo jų tradiciniai gynėjai. Ar tai ne Achilo kulnas prasidėjusios rinkimų kampanijos metu? Mąstančiam rinkėjui pakaks vieno klausimo – parodyti Seimo protokolą, kur juodu ant balto, kuris Seimo narys balsavo už pensininką, o kuris už dirbantįjį. Ir tai jau neatšaukiama!

Raudonos liberalų linijos – nauji mokesčiai, pensijų fondai

Liberalai ištaikė progą ir susikoncentravo į dvi žinias – „prieš naujus mokesčius“ ir „prieš privačių fondų naikinimą“. Komunikacijos požiūriu mokesčiai visada nepatogi tema politikams. Tačiau iki šiol pensijų fondus politikai vis bandė priešinti „Sodrai“ ir kiršino šiandienos pensininkus su „kažkokiais“ privačiais fondais, taip neva teisindami „Sodros“ neįgalumą.

Pakako problemą apversti aukštyn kojom ir įdarbinti paprastą, skambią ir patogią gynybai antitezę – „pensininkai ar dirbantieji?“. Liberalų mintis nuskambėjo plačiai ir toli (t.y. ir kitų partijų tradicinėse rinkėjų tėvonijose). Ar tikrai esamų pensininkų gėrovei verta aukoti būsimas šiandien dirbančiųjų pensijas? Ar tikrai senstančiai Lietuvos visuomenei tai tinkamas sprendimas?

Diskutuoti galima, tačiau dirbančiojo balsas balsadėžėje rinkimų dieną jau nulemtas. Štai iš socialdemokratų stovyklos girdėtas teiginys, jog pensijų fondų nereikia, juose lai kaupia tik savanoriai. Tačiau atsakymas paprastas – dirbantieji ir pensijas šiandien kaupiantieji jau pasirinko, valstybė negali laužyti vieno pažado kito pažado vardan. Galų gale, kodėl socialdemokratai ragina paremti pensininkus dirbančiųjų sąskaita (sustabdyti įmokas)? Ar tai nėra akivaizdus dirbančiųjų teisių ignoravimas ir jų „nurašymas“ neva prasčiau gyvenančios (o realiai – skaitlingiau balsuojančios) rinkėjų grupės naudai?

Analogišką diskusiją liberalams galima būtų formuoti ir kitoje komunikacijos mūšio linijoje – diskutuojant apie prabangos mokesčius. Tačiau čia, matyt, prasmingai, pasirinkta kita taktika. Net ir tarp „dirbančiųjų“ prabangos mokesčiai gali susilaukti palaikymo – daugeliui piliečių nesvetimas pavydo jausmas, todėl net ir su logika besiribojantis siūlymas apmokestinti 1 tūkstantį būstų, o milijoną su „kažkiek“ palikti laisvais nuo tokio mokesčio tampa nevertu kritikos. Komunikacijos požiūriu tai teisinga – verta nesulaukti šimtaprocentinės paramos iš turtingiausių gyventojų ir palaikymo tikėtis iš žymiai skaitlingesnės „dirbančiųjų“ kategorijos.

Kartų solidarumas – dviejų galų lazda

Daukanto aikštės Baisą Pabaisą kopijuojanti Seimo pirmininkė ir radikaliojo konservatorių sparno neformali lyderė Irena Degutienė graudžiai kalba apie priemonių „laikinumą“. Naiviai tikintys jos žodžiais galėtų netyčia prisiminti, jog ir 2008-ųjų pabaigoje buvo siekiama „apsaugoti labiausiai pažeidžiamus“. Antrąkart ta pati dainelė primena pasaką apie piemenį ir vilką…

Prabėgo vos treji metai, o konservatoriai ir vėl sako, kad „reikia kirpti“, ir vėl sapalioja apie „labiausiai pažeidžiamų apsaugą“. Veidmainiška ir tiek – pensijos ne tik nemažinamos, jas net siūloma didinti (tai puikiai atskleidė Vladimiras Laučius savo komentare „Valdančiųjų politika: pensijoms – krizė baigėsi, darbui – veržtis diržus“). Tuo pat metu kitos visuomenės grupės dar intensyviau „kerpamos“. Būtų galima suprasti ir pateisinti, jeigu tie „prabangos“ mokesčiai kamšytų milijardines skyles. Dabar pokyčių optimistai kalba apie 100 mln. litų ribą. Emocinis fonas (ir komunikacinis argumentas diskusijoje) iškaulyti pritarimą pensijų didinimui ir tiek.

Šioje kovoje liberalams tereikia pasinaudoti „Google“ ir viešai priminti, jog, pavyzdžiui, prieš trejus metus įmokos į pensijų fondus irgi buvo sumažintos „laikinai“, „tik 2009-2010 metams“. Ta pati paieškos sistema nesuteiks užuominų, tačiau galima būtų prisiminti, kad šiandien jau 2011, o tas pažadas „laikinai“ tokiu ir liko – liaudies išmintis byloja, kad „laikini dalykai ilgiausiai tveria“..

Žinoma, nesu besąlygiškas liberalų fanas, matau jų ydas ir nesugebėjimą vengti korupcijos šešėlių, nenuoseklumus ginant savo rinkėjų interesus. Tačiau pastarosios savaitės teikia vilties, kad liberalų (gal tyčia, gal netyčia) atrasta komunikacijos kryptis „už dirbančiuosius“ leis grįžti prie vilties, kad liberalai gali pasiūlyti kelią ateities Lietuvai. Pensininkų ir varguolių partijos daro didžiules strategines ir „ilgai grosiančias“ klaidas, tereikia jas protingai išnaudoti.

„Žinių radijas“ apie korupcijos suvokimo priežastis

2011.12.07 / / 1 Comment

Praėjusį penktadienį su Aurimu Peredniu šiek tiek padiskutavom laidos „Aktualusis interviu“ „Facebook“ profilyje ir sulaukiau kvietimo apsilankyti gyvai pirmadienį jau laidoje „Įvykiai ir komentarai“. Visą įrašą galite atsiųsti arba klausyti internetu čia. Laidoje Aurimas kalbino Seimo narį Egidijų Vareikį, ES reikalų žinovą Klaudijų Manioką, „Lietuvos žinių“ žurnalistę Jurgą Tvaskienę, apžvalgininką Saulių Spurgą ir mane.

Savaime suprantama, laidą pradėjo aktualija – rinkimų į Rusijos Federacijos Dūmą rezultatai, vėliau perėjome prie euro krizės ir aiškėjančios būtinybės peržiūrėti 2012 metų valstybės biudžeto pajamų/išlaidų prognozes. Man asmeniškai įdomiausi buvo „Transparency International“ Lietuvos skyriaus paskelbti Korupcijos suvokimo indekso 2011 m. rezultatai.

Įdomu ir tai, kad daugelis aptartų temų siejasi – pagrindinė mūsų valstybės problema ne prasta valdžia, kvaila vadovai ar kitos priežastys. Daugiausia rūpesčių sukelia kiekvieno iš mūsų galvojimas, kad problemas spręs ir išspręs kažkas kitas (JAV, valdžia, mecenatai, caras, …). Kol pilietis X neįpras dėl savo pažeistų teisių kreiptis į teismą, kol nedalyvaus rinkimuose ir nereikalaus politikų atskaitomybės, kol nepriduos policijai naktį kieme rėkaujančio paauglio ir taip toliau – tol mažai kas keisis, liksim toje pačioje pasaulio vietoje, o viltys ir pažadai gyventi geriau liks tik klasikine politinių rinkimų kampanijų ašimi.

Tokią išvadą darau ne atsitiktinai, o remdamasis TILS paskelbtais KSI duomenimis. Pavyzdžiui, tą man sufleruoja nuo 2001 metų iš esmės nekintantis Lietuvos KSI rodiklis – esame užstrigę 4,8 santykinio taško riboje, nors per dešimtmetį situacija su korupcija (jos priežastimis, užkardymu ir pan.) kardinaliai keitėsi. Nekinta žmonių suvokimas? Tai rodo, kad nekinta žmonių požiūris į korupciją – ji yra sudėtinė gyvenimo dalis ir niekas neturi ryžto nebesiūlyti kyšio policininkui, nesitarti su gydytoju dėl dar vienos nemokamos rentgeno nuotraukos arba mielai tariasi su N-tosios tarnybos inspektoriumi šiam užsukus eilinio patikrinimo metu.

„Problema musyse“, kaip yra sakęs vienas buvęs Prezidentas…

Jaunas ir politikas? Pragmatiška geriausia karta

2011.11.30 / / 1 Comment

Jau senokai (dar rugsėjį?) interneto portalo pinigukarta.lt žurnalistė kalbino socialdemokratą Justą Pankauską, europarlamentarą Leonidą Donskį ir mane, kodėl jaunimui sunku įsitraukti į politiką. Europos Parlamento informacinio biuro remiamo projekto įrašą galite peržiūrėti čia.

Tačiau tema verta atidesnio panagrinėjimo ir vertinimo – senstanti ir po truputį pasitraukianti 1990-ųjų Atgimimo politikų karta neišvengiamai turės būti pakeista. Tačiau kas tie naujieji?

Pati geriausia jaunoji karta

Esu tikras, jog Lietuva savo istorijoje niekada neturėjo geresnės ir tokios perspektyvios jaunimo kartos – išsilavinusios, drąsios, atviros, matančios visą pasaulį. O svarbiausia – laisvos!

Kodėl esu tuo tikras? Šiandien mokyklose ir universitetuose galime sutikti labai daug jaunuolių – nebent paskutiniais LTSR metais šis skaičius buvo didesnis. Tačiau akivaizdu ir nepaneigiama, jog šiandienos karta yra nepalyginamai laisvesnė – tiek dėl realios demokratinės valstybės santvarkos, tiek dėl interneto, sugriovusio ribas, tiek ir dėl realios, o ne fasadinės kiekvieno jaunuolio teisės kurti savo gyvenimą.

Šiandien jaunimas turi žymiai daugiau galimybių, nei „smetoniniai“ vaikinai ir merginos, nes gali naudotis Europos Sąjungos teikiamais privalumais, ieškoti kelių į geriausius pasaulio (!) universitetus. Paskolų sistemos, įvairūs fondai duoda tai, kas gabiam, tačiau neturtingam tarpukario jaunuoliui buvo neįsivaizduojama. Ką jau bekalbėti apie šovinistinio režimo vienpusiškumą ir trumparegystę.

Sveikas pragmatiškumas

Kita išskirtinė šiandienos jaunimo savybė – tai sveikas pragmatiškumas, kai jaunimas suvokia principus ir jų vertę, tačiau nemato poreikio radikaliai aukotis ar kitaip ginti savo tiesas, kol tai tiesiogiai nekenkia gyvenimo kokybei.

Kiekvienas šiandienos jaunuolis turi bent bazinius matematikos įgūdžius ir puikiai suvokia, ką siūlo politika jaunam ir nepatyrusiam – metų metus krapštymosi prie nesvarbių užduočių ir ribotas galimybes daryti politinę karjerą.

Dar svarbiau, korupcijos vėžio pažeistą politinę erdvę geriausiai simbolizuoja aukščiausios politinės karjeros laiptelio – Seimo nario – statusas, vertinimas visuomenėje ir atlyginimas už darbą. Koks perspektyvus užsienio universitetą baigęs specialistas galėtų siekti tapti Seimo nariu, kurio oficialus atlyginimas dažnai palyginimas su tokio profesionalo laukiančiais pasiūlymais verslo aplinkoje? Juk darbas Seime, tai žymiai didesnė atsakomybė, kaltinimai būtais ir nebūtais dalykais, per padidinamąjį stiklą matomas privatus gyvenimas ir kiti tikrai ne Seimo naudai liudijančios aplinkybės.

Todėl nieko keista, kad ne kartą ir ne du teko girdėti atvejus, kai mano pažįstami, gavę pasiūlymą užimti visai aukštą postą valstybė tarnyboje jo atsisako dėl paprastos priežasties – oficialus atlyginimas būna mažesnis už jų gaunamą versle. Visi tarp eilučių supranta, jog tą skirtumą galima padengti darant susitarimus su sąžine, tačiau kodėl savo principus turėtų aukoti tie, kurie turi puikias perspektyvas versle?

Sėkmės istorijų stoka

Bene didžiausia problema, kurią jaunimas patiria politikoje – tai būtinybė integruotis į veikiantį mechanizmą, kur interesų atstovavimas dažnai ribojasi su korupcija, kur demokratinė išorė dažnai tik pridengia lyderių grupės diktatą, kur principingi sprendimai dažnai pralaimi real politik susitarimams.

Visa tai veda prie ant rankos pirštų suskaičiuojamų jaunųjų politikų sėkmės istorijų. Radvilė Morkūnaitė? Padėjo tik sąrašas. Artūras Zuokas? Teistumas yra teistumas. Mantas Adomėnas? Švietimo reforma nepavyko. Algirdas Paleckis? Radikalus sukvailėjimas. Vytautas Gabšys? Dirba žmogui, iš Maskvos keikiančiam Lietuvą. Ir taip toliau..

Nepaisant sėkmingų pavyzdžių trūkumo, esu tikras, kad situacija keisis ir kiekvienais metais turėsime geresnių istorijų. Tiesiog reikia palaukti, kol senoji karta išeis pati arba ją pašauks į ten, iš kur niekas nebegrįžta.

„Snoro“ krizė – pastebėjimai apie komunikaciją

2011.11.24 / / 9 Comments

Prieš savaitę, trečiadienį, po visų viešosios erdvės sprogimų padiskutavome truputį „Facebook“ tinkle ir delsiau su noru parašyti išsamiau ir nuosekliau – mintys šiek tiek susigulėjo, aiškėja daugiau pradinės informacijos, dėliojasi informacinės erdvės mozaika.

Akivaizdu, jog situacija komunikacijos požiūriu ir buvusių „Snoro“ savininkų grupei, ir Lietuvos bankui bei Vyriausybei yra klasikinė krizė. Skirtumas tik kurioje barikadų pusėje stovėta ir kada/kiek iniciatyvos viešai reaguojant pirmiesiems parodyta.

Vadybos požiūriu pagrindinis buvusių savininkų uždavinys – sumažinti turtinę žalą (bei susijusius galimus laisvės apribojimus) akcininkams bei banko vadovų grupei, o valstybės institucijų – neutralizuoti galimą domino efektą visai finansų sistemai, išvengti poreikio valstybei finansuoti dalį banko skolų.

Nedarydamas galutinių išvadų, paminėsiu kelis pagrindinius komunikacijos aspektus, kuriuos ši krizė išryškino. Jų seka – pagal pasirodymo viešumoje laiką.

Laikraštis nėra RsV agentūra, advokatų nepakaktų

Tai, kas 2009 metais buvo tik įtarimai, dabar yra sunkiai nuginčijama aplinkybė – „Snoro“ investicija į vieną didžiausių žiniasklaidos grupių nebuvo pagrįsta finansiniais argumentais.

Tai, kad buvę banko savininkai gali turėti savo istorijos versiją ir turi teisę ją pasakoti bei ginti – laisvos ir demokratiškos valstybės principas. Tačiau kitas – teisės viršenybės – principas reikalauja ne mažiau aiškaus ir skaidraus veikimo būdo. Tradiciškai renkamasi savo teisėtus interesus ginti per teisėtus atstovus –  advokatus. Jiems dažniausiai deleguojama ir viešo kalbėtojo funkcija. Tai galioja abiem atvejais – ir kai pagrindiniai veikėjai nepasiekiami (kaip šiuo atveju),  ir kai dėl jų nesugebėjimo tinkamai formaliai reikšti mintis jie nustumiami į foną.

Šios aplinkybės leidžia teigti, jog Lietuvos banko veiksmai iš dalies buvo netikėti ir (arba) buvo per daug pasitikėta „Lietuvos ryto“ grupės palaikymo svoriu:

  • antradienio (11.15) dienos publikaciją iš esmės sekė analogiški veiksmai, tik jau šiek tiek pakoreguoti naujai situacijai – nebuvo kūrybiškai reaguojama į besikeičiančią situaciją;
  • bendradarbiavimo su nepriklausoma žiniasklaida pirmosiomis dienomis iš esmės nebuvo (t.y. žinių srautą generavo iš esmės tik Lietuvos banko pusė);
  • nei vienas aukštesnės grandies banko vadybininkas nedalyvavo komunikacijoje;
  • nebuvo jokio aiškaus „oponentų kalbėtojo“.

Be to, šių aplinkybių visuma lėmė prasčiausios buvusiems savininkams įmanomos istorijos dominavimą – net ir dalis pagrįstų klausimų, kuriuos kėlė „Lietuvos ryto“ grupė iš esmės tik gadino reikalą, nes bet kokia abejonė iš šio kanalo grįždavo bumerangu dėl automatinės atmetimo reakcijos.

Svarstytina alternatyva. Tikintis galimai stambių (ir ilgalaikių) viešų diskusijų būtina įvertinti ir net iš anksto avansu „apmokėti“ už tokio pobūdžio krizių valdymą – tai apima tiek teisės, tiek ir komunikacijos profesionalus, o idealiu atveju – jų sutelktą komandą.

Lietuvos bankas neturėjo krizės valdymo plano(-ų)

Raimondas Kuodis (Lietuvos banko pirmininko pavaduotojas) ketvirtadienį (11.17) „Žinių radijo“ laidoje „Aktualusis interviu“ pripažino, jog pagal pirminį planą „Snoras“ turėjo būti nacionalizuotas savaitgalį (11.19-20). Sprendimus paspartino banko valdomo dienraščio publikacija – po jos dalis gyventojų pradėjo atsiiminėti indėlius, banko turtas pradėjo sparčiai nykti.

Taigi, 11.16 dienos Lietuvos banko veiksmai nėra nei atsitiktiniai, nei neplanuoti – tai reiškia, jog nemaža dalimi dienraščio antradienį paskelbta informacija savo turiniu yra teisinga.

R.Kuodis pats pripažino, jog vienas pagrindinių argumentų, kodėl nacionalizacija vykdoma savaitgalį – tai masinės reakcijos žalingumo neutralizavimas, kai pavedimai nevykdomi, banko skyriai neveikia ir pan. Taigi, Lietuvos bankas puikiai suprato galimą efektą ir tokio sprendimo poveikį viešajai erdvei.

Tad kodėl nebuvo pasinaudota tokiomis priemonėmis:

  • Visuomenės informavimo įstatymo 20 str. 1 d. nuostata, jog [..] didelių avarijų [..] ar nepaprastosios padėties atveju viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi įstatymų ir (ar) Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka nemokamai ir operatyviai skelbti oficialius valstybės pranešimus [..]
  • nebuvo sukurtas (ar laikinai pakeistas) joks operatyviai informaciją perduodantis žiniasklaidos kanalas (priemonė):
    1. interneto svetainėse (lb.lt, snoras.lt) informacija buvo minimali arba jos visai nebuvo, vėlavo (snoras.lt po trumpo pranešimo ėjo kitas, kad „Snoras“ antras pagal reitingą Lietuvoje);
    2. nebuvo jokio aiškaus „karštosios linijos telefono“, kuriuo visi besidomintys galėtų nedelsdami skambinti;
  • nebuvo aiškaus krizės valdymo centro, kuriam vadovautų vienas asmuo X, o su žiniasklaida bendrautų ir oficialią valstybės (t.y. krizės valdymo centro) pateiktų asmuo Y;
  • atsakingų pareigūnų žinia iš esmės buvo orientuota tik į vieną – profesionalų – tikslinę grupę, todėl lengviau pažeidžiami piliečiai liko palikti likimo valiai, jiems nebuvo paruošti nei priimtini (pasitikimi) kalbėtojai, nei jų perduodamos žinios;
  • situaciją komentuojantys asmenys nei vienas neturėjo „paruoštukų“, kuriuose būtų frazių lygmeniu pasikartojantys valstybės pozicijos akcentai (taikli zooninlt pastaba ir nuoroda į LTV žinių tarnybos 11.15 reportažą – beje, įdomu faktas, kad Vitas Vasiliauskas bryfinge atsakinėja į Virgio Valentinavičiaus klausimus).

Šių priemonių stoką aiškinčiau komunikacijos krizės valdymo plano nebuvimu – t.y. Lietuvos bankas nėra pasiruošęs tokių atvejų valdymui komunikacijos požiūriu. Akivaizdu, kad situacija iš esmės standartinė, t.y. tokią galima buvo numatyti ir pasiruošti. Kodėl atitinkamo plano(-ų) nebuvo paruošta? O jeigu toks(-ie) buvo – kodėl jais nepasinaudota?

Daugelis apžvalgininkų pažymi Lietuvos banko veiksmų operatyvumą, tačiau jau minėtas R.Kuodžio pripažinimas iš esmės leidžia teigti, jog krizės klausimas buvo ne „AR BUS?“, o „KADA BUS?“. Todėl operatyvumas šiuo atveju nėra tinkamas žodis. Net įvertinant buvusių banko savininkų puolimą antradienio straipsniu, lieka klausimas, kodėl per dieną nebuvo pasiruošta ir imtasi atitinkamų prevencinių priemonių? Ką pusantros dienos veikė sprendimų priėmėjai ir jų patarėjai? Kaupė drąsą?

Krizės metu viešą poziciją turi deklaruoti vienas asmuo

Nėra aišku, kodėl nenaudotas standartinis komunikacijos krizių modelis, kai oficialią poziciją deklaruoja vienas kalbėtojas, o ją paskui skirtingoms tikslinėms grupėms „išverčia“ atitinkamų grupių narių garbinami personažai. Šiuo atveju pirmąją dieną (vėliau Lietuvos bankas šiek tiek pasitaisė) apie situaciją komentavo ir Vitas Vasiliauskas, ir Ingrida Šimonytė, ir net Andrius Kubilius – daug pasisakančiųjų, mažai pasikartojančių frazių, informacinis triukšmas ir laisvė žiniasklaidai interpretuoti. Rezultatas – informacinis marmalas.

Svarstytina alternatyva. Veiksmai koncentruojami į vieną fiziškai apibrėžtą vietą – pavyzdžiui, Lietuvos banko būstinę Gedimino pr. – kur dirba krizės valdymo centras. Čia priiminėjami (taip teigiama, realybė gali būti ir kitokia) sprendimai ir tik (!) čia apie juos pranešinėjama. Tai daro vienas puikiai paruoštas ir treniruotas asmuo, geriausiu atveju – ne krizės valdymo grupės vadovas.

Taip išvengiama šiuo metu nemėgstamų politikos lyderių sąsajų su aptariama problema – t.y. išvengiama automatinės atmetimo reakcijos, kai nemėgstamo premjero bet kokia perduodama žinia iš karto sutinkama priešiškai.

Šiuo atveju reikėjo svarstyti ir galimybę į darbą įtraukti atskirų tikslinių grupių mėgstamus personažus. Pavyzdžiui, neatmesčiau varianto, jog Dalia Grybauskaitės kaip reitingų lyderė turėjo naudotis eterio galimybe ir visu savo autoritetu liaudyje GARANTUOTI, kad ji asmeniškai prižiūrės, kad labiausiai pažeidžiami neprarastų nei vieno lito. Tuo tarpu jos pareiškimas (įrašas youtube.com) yra geras, bet nepakankamas.

Tinkami vadybos sprendimai ≠ gera komunikacija

Manyčiau, „Snoro“ krizė dar kartą parodė silpną šios Vyriausybės vietą – sugebėjimą priimti reikalingus ir tinkamus sprendimus, tačiau klaidas juos komunikuojant visuomenei. Sprendimų priėmimo mechanizmas veikė, tačiau jį palaikančios ir pakankamos visoms tikslinėms grupėms suderintos komunikacijos nebuvo – tai, kad įvyko vienas spaudos bryfingas po Vyriausybės posėdžio nėra pakankama.

Jau pirmą-antrą krizės dieną jos poveikį pajuto mažiausiai 4-5 labai jautrios visuomenės grupės:

  • fiziniai asmenys (indėlininkai) nežinioje;
  • juridinių asmenų (laikantys lėšas banke) veikla sustoja;
  • darbuotojai, 11.15 gavę algas į banko sąskaitas/korteles nežinioje;
  • pensininkai ir visi kiti mokslinių argumentų negirdintys/nesuprantantys tikisi tik blogiausio;
  • … (galima tęsti ir toliau)

Specialiai joms buvo būtina aiškiai ir kuo skubiau paaiškinti, kas bus ir kaip elgtis. To nebuvo – rezultatas nebuvo pats blogiausios (t.y. nekilo panikos bangos), tačiau krizės žala nebuvo minimalizuota, ji plito ir dabartinės grūstys prie banko skyrių – to iliustracija.

Svarstytina alternatyva. Buvo būtina paruošti 2-3 skirtingai veikiančius informacijos kanalus ir juose pateikti atitinkamo pobūdžio informaciją (beje, „Snoro“ skyriuje dalinta arbata – puikus pavyzdys, jog galima įvertinti ir elgtis sumaniai). Viešumoje skelbta informacija apie atliktus veiksmus turėjo būti tik trumpa pradžia, kurią turėjo papildyti patarimai kaip elgtis.

Krizės komunikacijos plano esmė turėjo būti PANIKOS suvaldymas – t.y. tikslinių grupių baimių neutralizavimas. Tuo tarpu neutralizuotos buvo tik profesionalų baimės.

Turėjo būti įvertinti labiausiai tikėtinos probleminės situacijos ir pateikti sprendimai, pavyzdžiui: [..] jeigu gyvenate nuo-algos-iki-algos ir rytoj planavote eiti į parduotuvę pirkti valgyt, o grynųjų neturite ir jūsų banko „Snoras“ kortelė neveikia, tai turite ….. A, B, C [..]

Greičiausiai poveikį pajusiantys asmenys turėjo gauti jiems suprantamos kalba ir forma pateiktą informaciją, kurios nebuvo. Juos tik pasiekė žinia, kad bankui kriukis ir kiekvienas buvo paliktas fantazuoti savo kūrybinių galių rėmuose. Laimei, didžioji nukentėjusiųjų yra pasyvi visuomenės dalis ir šiandien galima konstatuot, kad esminių problemų (keli pavyzdžiai iš commonsense.lt komandos) prasta komunikacija kol kas nesukėlė.

P.S. rytoj BNS, lyg nujautę, kaip tik organizuoja seminarą „Kaip komunikuoti krizę: atvejų analizė“.

« Older posts Newer posts »
M: +370 (686) 08820
E: liutauras@ulevicius.lt

© 2026 Liutauras Ulevičius

Theme by Anders Noren — Up ↑