Liutauras Ulevičius

XXI a. kasdienybės dienoraštis

Category: politika (Page 21 of 137)

Piliečių Santalkos veikloje neišvengiamai susiduriame, kai ką spėju ir aprašyti.

Grįžtu kaip storyteller.lt autorius

2019.07.01 / / 2 Comments

Kartu su birželio pabaiga baigiasi ir mano ne-atostogos. Per šį laiką sulaukiau ne vieno klausimo apie savo tolimesnius planus. Kai kurie dalykai jau aiškūs, todėl trumpai apie pagrindines veiklos sritis.

1. Kas nesikeičia? VU ir nauja knyga

Jeigu Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete neįvyks žemės drebėjimas, tai nuo rudens ir toliau laisvalaikiu dėstysiu. Gali būti, jog tai ir toliau bus Theories of Propaganda kursas anglų kalba Erasmus studentams arba lietuviškas Politikos komunikacija socialinėse medijose, o gal ir kažkas naujo.

Kartu toliau tęsiu akademinius tyrimus – tikiuosi rudenį užbaigti ir išleisti savo antrąją knygą „99 propagandos technologijos“ (ištraukas galima rasti mano „Facebook“ puslapyje www.facebook.com/liutaurasu su hashtag’u #99technologijos), skirtą supažindinti jaunimą ir sovietinę kartą su propaganda mūsų kasdienybėje.

2. Kas naujo? Mokymai ir storyteller.lt istorijos

Pastaruosius pustrečių metų negalėjau skirti pakankamai laiko komunikacijos mokymų bei situacijų valdymo simuliacijų veiklai. Šiose srityse grįžtu ir artimiausiu metu atnaujinsiu bei papildysiu mokymų turinį naujomis situacijomis, ugdomais įgūdžiais.

Šalia mokymų grįžtu ir į klasikinių ryšių su visuomene rinką kaip storyteller.lt – istorijų kūrimo ir sklaidos centro – įkūrėjas ir autorius. Tikiu, kad XXI amžiuje lanksčiai buriamos įvairių komunikacijos (ir ne tik) sričių žinovų komandos (nebūtinai sudarytos tik iš freelancer’ių) yra optimalus sprendimas mažose Šiaurės Rytų Europos rinkose. Pirmasis toks projektas, prie kurio planuoju prisijungti jau artimiausiu metu – tai Europos Parlamento nario Stasio Jakeliūno komanda.

3. Kas toliau? Naujų klientų paieška

Per savo 17+ metų praktiką Lietuvos, Latvijos ir Lenkijos ryšių su visuomene rinkose daugiausia patirties esu sukaupęs ir, suprantama, toliau aktyviai ieškosiu naujų veiklos galimybių šiose srityse:

  • nevyriausybinės organizacijos;
  • smulkieji rinkų dalyviai (ypač kovojantys prieš dominuojančią padėtį užimančius ir ja besinaudojančius konkurentus);
  • start-up’ai, siekiantys kaštų požiūriu efektyviausio sprendimo užsienio (ir ne tik) auditorijose.

Artimiausiu metu suplanuotos veiklos užims 50-70% mano laiko, todėl esu atviras naujiems pasiūlymams – susitikime ir pasikalbėkime!

Naujas mažas asmeninis tikslas – už sveikesnę širdį ir kraujotaką

2019.06.12 / / 1 Comment

Kaip žinia, nejaunėjam. O kartu su tuo ateina tai, kas neišvengiama – klausimai apie sveikatą. O kalbant apie vyrus, kuriems apie 40, Lietuvoje turim aiškią problemą – visą puokštę širdies ir kraujotakos ligų, kas virsta vienais prasčiausių mirtingumo rodiklių tarp visų padorių valstybių.

Štai prof. Rimantas Stukas reklaminiame tekste skelbia:

Lietuvoje [..] apie 54 % gyventojų serga ir miršta būtent nuo širdies kraujagyslių sistemos ligų. Tačiau šios ligos gali būti valdomos ir netgi iki 80 % sergamumo sumažinimas yra pačių žmonių rankose. Jei žmogus sureguliuotų savo mitybą ir gyvenseną, išsiugdytų atsparumą stresui, rizika labai stipriai sumažėtų.

Naujausiame Higienos instituto, kaupiančio visus statistinius duomenis, leidinyje „Mirties priežastys 2018“, širdies ir kraujotakos ligos išties yra bene pagrindinis sveikatos sutrikimas, kurį visuomenė galėtų santykinai lengvai valdyti ir iš esmės prailginti vidutinę gyvenimo trukmę, ypač – vyrų grupėje.

Prie ko čia aš?

Turėdamas laisvo laiko tikrai išsamiai pasitikrinau sveikatos būklę ir rezultatai nuosekliai, bet prastėja – judu lygiai ta pačia kryptimi, kaip ir didžioji dalis Lietuvos vidutinio ir vyresnio amžiaus vyrų, t.y. į greitą ir per ankstyvą mirtį nuo širdies ir kraujotakos veiklos sutrikimų:

Dviejų kraujo tyrimų palyginimas

Kaip tai atrodytų, jeigu nieko nekeisčiau? Optimistiniu scenarijumi pavyktų išsikapstyti kaip Giedriui Drukteiniui, o pesimistiniu – gulčiau po velėna kokiais 10-20 metų per anksti.

Tad apie ką čia aš?

Pradedu sau dar naują ir labai menkai pažįstamą veiklos sritį – tiek siekdamas pakeisti savo paties sveikatą, tiek ir pakeliui dalindamasis savo įžvalgomis plačiau, galbūt ir aktyviau prisijungiant prie kurios nors šakinės savanoriškos nevyriausybinės organizacijos (pavyzdžiui, kažką panašaus veikiant matau Lietuvos širdies asociaciją), dirbančios švietimo, gyventojų žinių ir įgūdžių ugdymo, visuomenės tradicijų ir įpročių keitimo, teisinio reguliavimo analizės ir tobulinimo srityse.

Septyni Prezidentės nuopelnai

2019.06.05 / / 0 Comments

Paskutinį Prezidentės Dalios Grybauskaitės šimtadienį temdo iš įvairių pusių kylantys priešininkai – kas argumentuotai, kas nelabai, tačiau daugelis naudojasi proga ir bando grąžinti susikaupusią skolą.

Manau, tai nėra teisinga.

Ne kartą ir ne du esu griežtai ir atvirai asmeniškai kritikavęs pareigas einančios Prezidentės sprendimus. Užtenka priminti kad ir vienui vienintelį latvių žurnalisto Gundars Rēders interviu epizodą – jis puikiai iliustruoja ydas.

Tačiau tos neišvengiamos klaidos nepaneigia ir negali nubraukti pokyčių, kuriuos Lietuvoje per 10 metų lėmė (skirtingu sėkmės lygiu) ir aiški Dalios Grybauskaitės pozicija.

1. Lito krizės (devalvacijos) išvengimas

Nacionalinės valiutos kurso pakeitimas būtų leidęs mechaniniu būdu išspręsti daug valstybės problemų, tačiau šio sprendimo naštą perkėlęs ant didžiosios dalies piliečių pečių. Pasirinktas alternatyvus – taupymo – kelias buvo ne ką mažiau sudėtingas, tačiau įgyvendintas. Ar valstybės patirti kaštai mažesni ir teisingai paskirstyti – atsakymo kol kas nėra…

2. Darbo partija – užribyje

Daug kas jau pamiršo, tačiau 2012 metų spalio 14 dieną vykusio balsavimo Seimo daugiamandatėje apygardoje laimėtoja buvo ne kas kita, o Darbo partija – su 19,82% rinkėjų balsų ir 17 (iš 70) mandatų. Antroje vietoje – LSDP su 18,37% balsų ir 15 mandatų.

Nors STR ar EP rinkimuose Viktor Uspaskich vis dar susirenka iki 10% balsų, tačiau ši dalis nuosekliai mažėja.

3. „MG Baltic“ įtakos mažinimas

Nors Eligijaus Masiulio byla baigsis nežinia kuo, tačiau politinės korupcijos srityje jau vien jos faktas ir Lietuso Respublikos liberalų sąjūdžio nokdaunas yra didelis žingsnis į priekį – atsiribojant nuo stambaus verslo įtakų ir aiškiai nubrėžiant raudonas linijas. Nors šiandien nėra aišku, ar šis procesas bus ilgalaikis, tačiau situacija yra nepalyginamai geresnė ir keliai kovą tęsti yra atviri.

4. Teisėsaugos ir teismų „drąsa“

Nors Prezidentė dažnai atrodė tiesiogiai kontroliuojanti teisėsaugos ir teismų vadovų komandas, tačiau tuo pat metu jos pozicija leido šioms institucijoms dirbti savo darbą. Prezidentės įtaka nebuvo naudojama atskirų aiškiai apibrėžtų interesų grupių „dengimui“, todėl formavosi ilgalaikė nuostata, jog šios institucijos išties dirba valstybės naudai. Pastarųjų metų skandalas tą tik paryškino – neišvengiamos klaidos buvo atskleistos.

5. Požiūrio į krašto apsaugą pokytis po Maidano įvykių

Sukrėtimas Ukrainoje privertė pripažinti ankstesnės krašto apsaugos politikos klaidas ir per 2014-2019 metus krašto apsauga sulaukė ir politinio, ir finansinio dėmesio. Dar laukia ilgas kelias į priekį, tačiau valstybės pasirengimas gynybai yra sunkiai palyginamas.

6. VPT, VKEKK ir kitų kontroliuojamų įstaigų darbo kokybė

Dalia Grybauskaitė užtikrino, kad valstybės interesai iš esmės būtų atstovaujami ir ginami pagrindinėse nuo Prezidentės priklausomose priežiūros institucijose. Kita vertus, viešųjų pirkimų sektorius yra geras pavyzdys, jog realioms permainoms dažnai nepakanka vien Prezidentės pastangų – tam turi būti ir aktyvus Vyriausybės bei Seimo palaikymas.

7. Finansų sektoriaus valymas

Turbūt būtų sunku ginčytis, jog ir „Snoras“, ir Ūkio bankas turėjo rimtų problemų su savo verslo modelio tvarumu. Todėl pavėluoti, bet visgi padaryti Lietuvos banko sprendimai yra ir aiškios Prezidentės pozicijos rezultatas. Žinoma, klausimas, ar dabar jau aiškėjantis Baltijos šalių kaip bankinės pinigų plovimo skylės įvaizdis (ir su tuo susijusios „Revolut“ pavyzdžio bėdos) galėjo būti išvengtas aktyviau dirbant ir šioje srityje. Tačiau sunku būtų nuginčyti, jog finansų sektoriuje esminių problemų yra mažiau.

Politikai ir žiniasklaidos šališkumas – ignoruoti ar vertinti?

2019.05.12 / / 0 Comments

Idealistinis požiūris, jog žiniasklaida yra objektyvi ir nešališka, skamba gražiai ir galėtų būti visų mūsų siekiamybė. Tačiau gyvenimas yra žemiškas ir žemiškos priežastys lemia, jog žiniasklaida nėra ir nebuvo nešališka.

Realybėje kiekviena žiniasklaidos priemonė, kiekvienas jos darbuotojas turi tam tikrą redakcinę politiką, politinę orientaciją, išankstines nuostatas ir jos neišvengiamai atsispindi atitinkamos žiniasklaidos priemonės turinyje (apie tai pirmą kartą rašiau dar 2015-ųjų kovą). Šio reiškinio kiekybinį vaizdą (tiesa, JAV žiniasklaidos pavyzdžiu) dar 2005 puikiai atskleidė Tim Groseclose, sudarydamas santykinę „liberalumo“ skalę nuo 0 iki 100.

Tim Groseclose atlikto kiekybinio žiniasklaidos priemonių turinio palankumo tam tikrai politinei orientacijai tyrimo suvestinė.

2012 metais tolesnes diskusijas ir savo įžvalgas autorius apjungė dėmesio vertoje knygoje „Left turn: how liberal media bias distorts the American mind“. Joje nagrinėjama jau platesnė problema – fiksuojama, jog žiniasklaida yra tapusi viešosios erdvės manipuliacijų įrankiu, nes daugeliu atvejų ji valdoma ir konstruojama verslo subjektų, todėl natūraliai atspindi liberalios pasaulėžiūros ideologinius pagrindus, o jiems oponuojančias idėjas ir politikus arba kritikuoja, arba (dar blogiau) tiesiog ignoruoja.

Šie kiekybiniai tyrimai iš esmės patvirtina Edward S. Herman ir Naom Chomsky sukonstruotą propagandos modelį, kuriame šiuos kokybinius pokyčius lemia bent 3 iš 5 filtrų – nuosavybė, reklamos pajamos ir ideologija.

Ir tada kyla natūralus taktinis ryšių su visuomene klausimas – ar politikai, matydami šią objektyviai šališką žiniasklaidos realybę, turi/gali bendrauti su akivaizdžiai priešiškos žiniasklaidos priemonėmis? Apie tai gana plačiai diskutavome gegužės 3 dieną „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“, kuri buvo skirta Pasaulinei spaudos laisvės dienai. Šios laidos ištrauka:

Mano atsakymą galima suvesti į tris mintis:

  1. politikai privalo stebėti ir suvokti skirtingą žiniasklaidos priemonių palankumo/negatyvumo lygį;
  2. politikai privalo teikti informaciją, kurią nustato teisės aktai, t.y. atsakinėti į klausimus;
  3. politikai neprivalo – ir net priešingai – turi sąmoningai planuoti savo komunikaciją suvokdami, kad jie valdo informacijos pateikimą ir yra laisvi planuoti savo kuriamo turinio dalinimąsi – ar tiesiogiai pašnekovams, ar informacijos sklaidai pasirenkant vieną ar kitą informacijos sklaidos tarpininką (žiniasklaidos priemonę, renginius, viešąją erdvę ir kt.).

Kada nuomonių lyderio (influencerio) nuomonė virsta reklama? 7 vertinimo principai

2019.02.27 / / 1 Comment

Socialinių tinklų realybė keičia viešąją erdvę ir kelia nepatogius klausimus visiems joje aktyviau dalyvaujantiems. Neseniai kilo pasipiktinimo banga, kai iš socialinių tinklų „žvaigždžių“ ir Lietuvoje buvo pareikalauta, kad reklama būtų aiškiai pažymėta ir atskirta nuo asmeninės nuomonės.

Agresyvi vieno iš kandidatų į Prezidentus rinkimų kampanijos pradžia pažymėta nauju klausimu – kur baigiasi nuomonių lyderių saviraiškos laisvė ir prasideda politinės reklamos ribojimai? VRK atsakymo ir deramų precedentų neturi, nes rinkimų teisė apie socialinių tinklų realybę žino tik iš nuogirdų. Todėl teks taisykles kurti mums visiems kartu – ir jau šiomis savaitėmis.

Kandidato komanda nesivargino nuomonių lyderiams sukurti skirtingus tekstus – tiesiog copy&paste

Vietoj baigtinio atsakymo noriu iškelti 7 idėjas dėl pagrindinių principų, kuriais gali (ir, manau, turėtų) remtis rinkimų teisė.

Pirma, kiekvienas asmuo turi teisę į savo asmeninę nuomonę ir gali ją pareikšti. Tai apima ir palankumą ar paramą konkrečiam kandidatui, sąrašui, visuomeniniam komitetui ar politinei partijai. Todėl yra normalu ir sveikintina, jeigu gerai žinomas asmuo, nuomonių lyderis viešai reiškia savo nuomonę, atvirai deklaruoja politines pažiūras ar paramą vienai ar kitai programai.

Antra, nuomonių lyderių nuomonių raiška negali būti remiama neteisėtais politinių kampanijų finansavimo šaltiniais. Kitaip tariant, gerai žinomo asmens nuomonė gali būti populiarinama tik tokiais būdais, kurie įstatymų numatytais atvejais pripažįstami teisėtais.

Trečia, nuomonių lyderių nuomonės negali būti tiesiogiai ar netiesiogiai populiarinamos juridinių asmenų lėšomis ar kita parama. Todėl privačios įmonės vadovo arba didelės visuomeninės organizacijos valdybos palaikymas konkrečiam kandidatui negali būti populiarinamas už atitinkamo juridinio asmens finansinius ar kitus išteklius.

Ketvirta, juridiniams asmenims turi būti prilyginama ir tokia komercinė fizinių asmenų veikla, kuri įprastai sietina su komerciniais santykiais ir įprastai yra atlygintina. Todėl fiziniais asmenys, užsiimantys tam tikra individualia komercine veikla negali jos naudoti savo politinių pažiūrų ar palankumo sklaidai. Tai turėtų būti prilyginta neteisėtai juridinių asmenų paramai.

Penkta, nuomonių lyderiai negali priimti politinių kampanijų dalyvių paramos (pavyzdžiui, paruošiant, apipavidalinant ar kitomis formomis prisidedant prie turinio), kuri būtų skirta to gerai žinomo asmens nuomonei „paruošti“. Tokiu atveju asmeninė nuomonė virsta politinės kampanijos produktu – suplanuotu ir paruoštu politinės reklamos įrankiu, kas nelaikytina asmenine nuomone. Kita vertus, politinių kampanijų dalyviai gali savo inciatyva išnaudoti nuomonių lyderių palaikymą, tačiau tai jau darydami kaip „antrinį“ informacijos apdirbimą ir teisėtose politinės reklamos erdvėse.

Šešta, aukščiau paminėti ribojimai negali būti taikomi fiziniams asmenims, kurie viešai deklaruoja savanorystės pagrindais prisijungiantys prie politinės kampanijos rinkimų štabo. Buvimas savanoriu ir rėmėju, žinoma, nepanaikina ribojimų dėl teisėtų ir neteisėtų finansavimo šaltinių.

Septinta, nuomonių lyderių nuomonių („endorse‘inimui“) reguliavimas turi būti identiškas tiek tradicinėse žiniasklaidos priemonėse, tiek socialiniuose tinkluose. Tai reiškia, jog negali būti taikoma skirtingų reikalavimų vien dėl erdvės ir formos, kuria skleidžiama nuomonė ar politinė reklama.

Platesnė diskusija apie nuomonių lyderių skleidžiamą politinę reklamą – mano „Facebook“ įraše.

P.S. Komentaras „Kada „influencerio“ nuomonė virsta reklama? 7 vertinimo principai“ skelbtas interneto portale Delfi.lt.

P.P.S. Šiuo metu autorius yra LVŽS komunikacijos koordinatorius, todėl gali būti laikomas šališku.

« Older posts Newer posts »
M: +370 (686) 08820
E: liutauras@ulevicius.lt

© 2026 Liutauras Ulevičius

Theme by Anders Noren — Up ↑