Category: politika (Page 136 of 137)

Kas būtų buvę, jei ne ambicingas, bet pražūtingas karas dviem frontais.

Kalbėdami apie užjūrio kolonijas, turtus nešusias turtingiausiomis tapusioms Europos valstybėms, užmirštame, kad šalia Ispanijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ar Olandijos visada galima paminėti ir Lietuvą. Jeigu kada dar kartą skaitysite Danieliaus Defo aprašytus Robinzono Kruzo nuotykius negyvenamoje saloje, tai atminkite, kad realus minėtos salos prototipas kolonizavimo amžiais buvo tiesiogiai susijęs su Abiejų Tautų Respublika (ATR) ir Lietuva.

Po 1558–1582 metais vykusio Livonijos karo Livoniją pasidalijo Abiejų Tautų Respublika ir Rusija. ATR atiteko pietvakarinė dabartinės Estijos bei šiaurės rytų dabartinės Latvijos dalis (Padauguvos hercogystė). Šiaurinė dalis atiteko Rusijai. Tuo tarpu teritorija, plytėjusi tarp vakarinio Dauguvos upės kranto ir Baltijos jūros, tapo naujos Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės teritorija. Kunigaikštystė tapo Abiejų Tautų Respublikos bendro valdovo vasalu.Pirmuoju Kurliandijos kunigaikščiu tapo paskutinis Livonijos ordino magistras Gotthardas Kettleris (G.Ketleris).

Gothardo anūkas Jacobas Kettleris (Jokūbas Ketleris) tapo Kuršo sėkmės simboliu. Daug keliavęs po Vakarų Europą Jacobas tapo aktyviu merkantilizmo propaguotoju. Kurše smarkiai buvo plėtojamos metalo apdirbimo ir laivų statybos tradicijos. Tuo pat metu buvo atvežtos priemonės parako gamybai. Būtent Jacobas sukūrė prekybinį laivyną, kurio pagrindiniais uostais tapo Ventspilis ir Liepoja. Naujosios galimybės sukūrė prekybinius maršrutus su Didžiąja Britanija,Prancūzija, Nyderlandais, Portugalija ir kitomis XVII amžiuje aktyviai prekiavusiomis šalimis.

Kuršo laivyno jėgą atspindi ne tik tai, kad savo piko metu 61 karo laive iš viso buvo net 1461 pabūklai. Gerokai aiškesnis palyginimas yra toks: tai atitiko pusę 1588-aisiais ispanų turėtos „Nenugalimosios armdos” ir sudarė apie 37 procentus Kromvelio karališkojo laivyno1650-aisiais.

Kolonijos Afrikoje ir Amerikoje

Aktyvi prekybinė veikla ir stipri karinės jūrų flotilės galia atvėrė kelius kolonizacijai. Jau 1637 metais kunigaikštystės laivai Tobage(Karibų jūros pietryčiuose stūksanti sala) pabandė įkurti koloniją,kurioje buvo 212 gyventojų. Anksčiau čia gyvavusią Olandijos koloniją vos prieš keletą mėnesių buvo sunaikinę ispanai. Deja, pirmasis mėginimas nepasisekė. Antrasis, įvykęs 1639-aisiais, taip pat baigėsi be rezultatų. Dar po trejų metų kapitono Caroono (Karūno) vadovaujami 300 persikėlėlių pabandė įsikurti šiaurinėje salos dalyje šalia Kurliandijos įlankos, tačiau netrukus juos išvijo vietiniai salos gyventojai.

Vis dėlto 1651 metais kunigaikštystės pastangas vainikavo sėkmė ir ji įkūrė pirmąją savo koloniją – Afrikoje, dabartinės Gambijos teritorijoje – ir ją pavadino Kuršo Gambija. Gambijos upės žiotyse Šv.Andriaus (angl. St.Andrew) saloje įsikūrusi pirmoji kolonija buvo pavadinta kunigaikščio garbei – Jacob Fort, Šv. Marijos (angl. St.Mary) saloje – Fort Bayona (davusi pradžią dabartinei Gambijos sostinei Banjul), o šiauriniame Gambijos upės krante – Fort Jillifree (dabar –Juffurreh).

Neilgai trukus – 1654 metais – Kuršo kolonizatoriai įkūrė dar vieną sėkmingą koloniją, tačiau jau išbandytoje kitoje Atlanto vandenyno pusėje – toje pačioje Tobago saloje. Būtent ši sala tapo realiu Robinzono Kruzo istorijos prototipu. Su tiems laikams milžinišku 45 patrankų laivu „Das Wappen der Herzogin vonKurland” atplaukęs kapitonas Willemas Mollensas (Vilemas Molensas) 1654-ųjų gegužės 20-ąją salą pavadino Naujuoju Kuršu. Salos pietvakariuose įkurtame forte įsikūrė 25 valdininkai, 124 kareiviai ir aštuoniasdešimt kolonistų šeimų.

Jekabforts apylinkėse įsikūręs miestelis gavo Jekaba pilseta pavadinimą. Vėliau anglų kalbos įtaka darė savo, todėl dabar dažniausiai fortas vadinamas Fort James, o miestelis – Jamestown. Nėra visiškai aišku, kuriuo metu buvo suteikti kiti vardai, tačiau istorijai liko tokie vietovių pavadinimai kaip Didžioji Kuršo įlanka (angl. Great Courland Bay), Kuršo turtas (angl. Courland Estate), Naujoji Jelgava (angl. New Jelgave), Liepojos įlanka (angl. Liepaja Bay) ar Mažoji Kuršo įlanka (angl. Little Courland Bay). Jau pirmaisiais kolonistų gyvenimo metais saloje buvo pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia.

Kuršas iš kolonijų plukdydavo daug prekių – iš Afrikos kolonijų pelną garantavo gyvūnų kaulai (dramblio, raganosio ir kt.), auksas, kailiai,prieskoniai. Tuo tarpu Tobago kolonijos pelną garantavo cukrus,tabakas, kava, prieskoniai.

„Tvanas” nuplovė visus

Nors 1655–1660 metais vykęs ATR karas su Švedija ir Rusija buvo vaizdžiai pavadintas „tvanu”, tačiau po jo LDK ir Lenkija dar sugebėjo atgauti turėtas pozicijas. Tuo tarpu kunigaikščio Jacobo Kettlerio lemtis buvo prastesnė. Jau 1658 m. kunigaikštis tapo švedų kariuomenės nelaisviu. Suprantama, didelės metropolijos sunkumai neleido gana daug politinio ir finansinio dėmesio skirti kolonijų plėtrai, todėl per šį trumpą laikotarpį abi kolonijas perėmė Olandijos kolonistai, prekybos laivynas ir gamybiniai pajėgumai sunaikinti. Nors Jacobui valdymo pabaigoje pavyko trumpam susigrąžinti Tobago, tačiau nei atkuriamas laivynas, nei gamybiniai pajėgumai niekada nebepasiekė galios, turėtos iki 1655-ųjų. Kolonijų istorija baigėsi po kunigaikščio mirties 1682-aisiais, kai Frydrikui Kazimierui perėmus kunigaikštystę mažėjančios pajamos privertė Tobago parduoti britų kolonistams.

Kuršo, o tiksliau – Jacobo Ketlerio istorija – tai puikus pavyzdys,kaip nykštukinė kunigaikštystė (minėtų ekspedicijos narių skaičius sudarydavo iki 1 proc. (!) visų gyventojų) tinkamu momentu savo iniciatyva gali prilygti didžiausioms valstybėms. Belieka retoriškai paklausti, kuo galėjo baigtis kuršių kelionės, jeigu XVII amžiaus viduryje Abiejų Tautų Respublika būtų išvengusi švediškų
ambicijų turinčio valdovo ir pražūtingo karo dviem frontais – prieš Rusiją ir Švediją.

Paskelbta www.atgimimas.lt

Vėliau – kopija www.delfi.lt

Klausimas, kokie yra strateginiai Lietuvos užsienio politikos tikslai,
pastaruoju metu aktualus kaip niekad. Būtent tai, kokią įsivaizduojame Lietuvą
pasaulinių politikos šachmatų partijoje, lemia daugelį kasdienių mūsų valstybės
reikalų. Keista, kad aiškesnės užsienio politikos strategijos neišgirdimo ir
metiniame prezidento Valdo Adamkaus
pranešime, apsiribota praėjusiais metais deklaratyvių nuostatų kupino
politinių partijų
susitarimo panegirika.

Pirma, šiandienos pasaulio užsienio politika beveik išimtinai skirta
ekonominiams interesams ginti. Nors ekonomikos atašė Lietuvos ambasadose dabar
daugiau laiko skiria rytinių kaimynų „muitinėse užstrigusiems“ kroviniams
gelbėti, tačiau privalu skirti daugiau lėšų ir žmogiškųjų išteklių didesnio
masto tikslams įgyvendinti – ar tai būtų specialios verslo bendradarbiavimo
organizacijos, ar Lietuvos verslo interesų atstovavimo užsienyje visuomeninės
organizacijos, ar užsienio investuotojų Lietuvoje klubai. Įvedus aiškius
finansavimo kriterijus (tarkim, 1 investuotas litas turi „grįžti“ 3 apyvartos
Lietuvos Respublikoje litais), jie taptų puikiai papildoma suinteresuotų asmenų
motyvavimo priemone.

Antra, Lietuvos užsienio politika turi nuosekliai remti lietuvybės židinius.
Tai ir Gervėčiai, ir Suvalkų kraštas, ir Kaliningrado sritis, ir Latvija, ir net
tolimosios kolonijos, tokios kaip Argentina ar Australija. Ši užsienio politikos
kryptis turi turėti du veiksmingumo vertinimo kriterijus: a) lietuviškai
kalbančių ir save lietuviais laikančių asmenų skaičių; b) besiribojančių su
Lietuvos Respublika teritorijų atžvilgiu tai turi kurti prielaidas ateities
Lietuvos teritorinėms pretenzijoms. Parama lietuvybei turi būti suprantama
plačiai – tai turi apimti ir istoriškai su Lietuva artimai susijusių interesų
grupių apsaugą bei paramą joms. Todėl parama baltarusių kalbai – sudedamoji šios
užsienio politikos srities dalis.

Trečia, užsienio politikos stebėjimo akiratyje turėtų būti geopolitiniai
procesai. Pirmiausia tiek dabartinių, tiek istorinių ar ateities konkurentų
stebėjimas. Maskva yra geopolitinis priešininkas jau daugiau nei 700 metų, o
toks istorinis paradoksas kaip Aleksandras Lukašenka užsienio politikos objektu
tapo tik pastaraisiais metais. Pasirinktų stebėjimo objektų tyrimų duomenys turi
būti tiesiogiai panaudojami jų neutralizavimo ar net naikinimo planams. Ar tai
būtų tiesioginis jų veikimas (kaip Baltarusijos opozicijos parama), ar mažiau
viešas įtakos būdas (kaip čečėnų kovotojų moralinis palaikymas ar Maskvą
dezintegruojančių jėgų palaikymas). Visa tai ateityje lems aktyvesnį ar
pasyvesnį vaidmenį regione.

Kiek intensyviai šiose trijose srityse turi būti veikiama – diskusija
mezgasi, tačiau pagrindiniai valstybės strategai tam neskiria praktiškai jokio
dėmesio. Kai kurių apžvalgininkų teigimu (pavyzdžiui, Vladimiro Laučiaus)
Lietuvos vadovai šiuo metu neturi nei reikiamos šalies vidaus paramos, nei
asmeninių savybių Lietuvą daryti regiono lydere. Kiti (šios linijos nuosekliai
laikosi Konservatorių partija) visą laiką
„lošia“ tiesioginės priešpriešos su Maskvos imperinėmis ambicijomis korta. Šiuo
atveju regioninės lyderystės vaidmuo iškeliamas ir gali būti net savotiškai
radikalizuojamas. Tačiau vietiniai verslo atstovai kol kas laikosi neutralios
pozicijos ir bene tik vienintelis Bronislovas Lubys gana aiškiai yra pasisakęs
už ekonominių interesų viršenybę prieš politinius.

Akivaizdu, kad vieningo atsakymo, kiek ambicijų turėtume sudėti į Lietuvos
užsienio politiką, kol kas neturime. Perimdami bene geriausios nepriklausomoje
Lietuvoje „sėkmės istorijos“ – „Vilniaus prekybos“ leksiką, Lietuvos užsienio
politikos idėjas galėtume skelti į tris scenarijus. „Minima“ – tai koncentracija
į lietuvybės židinių palaikymą, „degančio laužo“ principais ginamus šalies
ekonominius interesus, o pagrindines interesų atstovavimo viltis dedant
„galingesnėms“ ES ir NATO struktūroms. „Media“ – tai aktyvus konkuruojančių
regioninių žaidėjų silpninimas, ad hoc aljansų sudarinėjimas su
potencialiais šalininkais. Kartu – tai ir veiksminga savų ekonominių ir
kultūrinių interesų parama bei propaganda. „Maxima“ – tai regioninio ar
globalaus žaidėjo vardo verta pseudoimperinė ambicija, kurią įgyvendinant
Lietuva būtų laikoma idėjiniu ir vadybiniu griuvusios TSRS dalelių jungiamuoju
veiksniu (tapti tokiu veiksniu turėjo progą Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė po
Kijevo Rusios subyrėjimo).

Paskelbta www.omni.lt

Bene ryžtingiausias nepriklausomos LDK šalininkas – lauko ir
didysis etmonas Jonušas Radvila – be švediškosios Kėdainių sutarties,
savo nuopelnų sąraše turi kuklią demokratiškos tikėjimo laisvės citatą:
“Kaip mūsų protėviai nerado būdo išstumti arijonų religiją nepažeidus
bajorų laisvių, taip ir aš esu linkęs jų pelus palikti Dievui”.

Tačiau visiems “pripažįstantiems Šventosios Trejybės dogmą”
kunigaikščio rūpesčiu 1648 metų seimas patvirtino: “krikščionių
tikėjimo disidentams patvirtiname tai, kad mes ir mūsų palikuonys
tarpusavio taiką, prisiekiame savo tikėjimu, garbe ir sąžine,
išsaugosime”.

Bene paskutinio valstybiniu mastu įtakingo lietuviškų reformacijos
idėjų šalininko likimas simbolizuoja ir LDK tradicijų mirtį. Už
Vilniaus miesto sienų iškelta evangelikų bažnyčia – simboliškas Jonušo
Radvilos pralaimėjimas. Šiems laikams šis pavyzdys teikia naują
klausimą – ar sugebėsime “tarp tų pačių miesto sienų” sugyventi su
žydais? Sovietinio režimo žalą vienareikšmiškai nubraukęs 1940 m.
birželio 12 d. data, LR Seimas tą patį padarė ir religinių bendruomenių
atžvilgiu. Nesigilindami į smulkmenas, visi puikiai suprantame Seimo
sprendimo esmę: ir sentikiams, ir katalikams, ir žydams, ir totoriams,
ir visiems kitiems, – turėtą turtą grąžinti visiems. Todėl į šį pirmąjį
klausimą turi būti atsakyta vienareikšmiškai – žydų religinių
bendruomenių turtas turi būti grąžintas.

Antrasis klausimas truputį sudėtingesnis – kam grąžinti? Rabinas
“atsiskaitinėja” tik tiesiogiai Dievui, todėl išnykus aplink rabiną
susibūrusiai bendruomenei, tarsi nebelieka ir žmonių, kurie galėtų
pretenduoti į tos ankstesnės bendruomenės turtą. Tačiau ta pati
istorinė LDK demokratijos tradicija siūlo išeitį. Kaip LDK bajorai
turėjo teisę kartu susibūrę ginklu priešintis neteisėtiems valdovo
sprendimams, taip ir kartu susibūrę šiandien į žydų turtą
pretenduojantys palikuonys gali išspręsti susidariusį kazusą. Idealiu
atveju tai būtų viešas visų interesų grupių susitarimas.

Besiginčijančios pusės turėtų sutarti dėl kelių dalykų. Pirmiausia
grąžinamas religinių bendruomenių turtas turi būti skirtas tik Lietuvos
reikalams. Tokių begalė – nuo esamų sinagogų restauravimo (Lietuvos
teritorijoje išlikę net 13 iš 14 medinių Europos sinagogų), esamų
bendruomenių palaikymo iki beveik 200 žydų kapinių priežiūros. Tai
kartu reiškia, kad Lietuvos religinėms žydų bendruomenėms
nepriklausantys asmenys galėtų dalyvauti tik svečių ir rekomendacinėmis
teisėmis. Antra, tiesioginių turto paveldėtojų neturintis turtas turi
būti valdomas vieno fondo, kurio valdymas ir lėšų naudojimo tikslai
turi būti nustatyti iki jo veiklos pradžios. Trečia, LR Vyriausybės
dalyvavimas visuose procesuose turi būti minimalus ir tik
rekomendacinio pobūdžio.

Žvelgiant į ateitį belieka perfrazuoti Jonušo Radvilos žodžius: “žydams
patvirtiname, kad mes ir mūsų palikuonys tarpusavio taiką, prisiekiame
savo tikėjimu, garbe ir sąžine, išsaugosime”. Norėčiau, kad taip atvira
širdimi galėtų pasakyti visa Lietuvos visuomenė, tačiau jos nuotaikos
kol kas simbolizuoja tik mirusias LDK tradicijas.

Daugeliui mūsų dar mokykloje buvo teigiama, kad Nobelio premija – nepasiekiama svajonė. O kad ją gautų lietuvis…

Praėjusių metų vasarą draugų būryje iškelta tezė apie šešis Nobelio premijos laureatus, kilusius iš Lietuvos, pradėjo įtemptą ginčą. Šiame tekste pateiksiu vienos iš besiginčijusių pusių argumentus, kurie leidžia apie Nobelio premiją svajoti ir mūsų laikmečio mastais nedidelės tautos
atstovams.

Verta priminti, kad Nobelio premija – tai prestižinis pasaulinio lygio apdovanojimas, kurį penkiose srityse (literatūra, fiziologija/medicina,chemija, fizika, taikos plėtra) kasmet skiria specialus Nobelio fondas.Pirmą kartą Nobelio premijos įteiktos 1901-aisiais, kai, vykdant dinamito išradėjo Alfredo Nobelio testamentą, jo turtas buvo atitinkamai valdomas, premijoms skiriant nurodytą lėšų sumą. Šiuo metu ienos Nobelio premijos vertė skaitine išraiška siekia 1,1 mln. eurų.1968-aisiais Švedijos bankas įsteigė papildomą premiją ekonomikos srityje. Per daugiau nei šimtmetį, įskaitant paskutines 2004 metų premijas, jas yra gavę beveik 800 asmenų (kai kurios premijos skiriamos keliems asmenims). Tarp garsiausių galima paminėti tokius kaip fiziką Albertą Einsteiną (A.Einšteiną), chemikę Marie Curie (M.Kiuri), mediką Ivaną Pavlovą, rašytoją Ernestą Hemingway (E.Hemingvėjų), politikąMichailą Gorbačiovą, ekonomistą Friedrichą Hayeką (F.Hajeką).

Ką pripažinti lietuviais

Į šį klausimą skirtingus atsakymus duotų ne tik Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo rengėjai, tačiau ir skirtingų laikmečių atstovai.Pavyzdžiui, iki tautinių (nacionalinių) valstybių susikūrimo (t.y.XVIII–XIX amžiaus) „lietuviams” turėtume priskirti visus tuometinės LDK gyventojus, šio kriterijaus niekaip nesiedami su etninėmis grupėmis.Dėl to ir dabartinis žydas, ir gudas (šiuolaikinis baltarusis), ir rusėnas (šiuolaikinis ukrainas ar net rusas) būtų laikomi lietuviais.

Abiejų Tautų Respublikos (Žečpospolitos) padalijimai lėmė, jog Lietuva nespėjo virsti tautine valstybe šiuolaikine prasme, todėl dabartinę „lietuviškumo” sampratą savaip išplėtojo autoritarinis tarpukario Lietuvos režimas.

Dabartinėje teisinėje terminijoje „tautybės” sąvoka nebetenka ankstesnės savo reikšmės ir užleidžia vietą „pilietybei”. „Tautybė” lieka asmeninio kultūrinio ryšio su tam tikra etnine grupe požymis.Kita vertus, šiame straipsnyje remsiuosi LDK tradicijai, ir būtent Czeslawui Miloszui (Č.Milošui), artimesne „lietuviškumo” bei „tautybės”samprata, todėl darau prielaidą, jog „lietuvis” – nebūtinai etninę priklausomybę nusakantis požymis.

Nuo 1980-ųjų iki 2002-ųjų

Pirmąją Nobelio premiją lietuviai gavo, kai 1980 metais ji buvo skirta Czeslawui Miloszui. Po poros metų už chemijos mokslo laimėjimus apdovanotas Želvoje gimęs Aaronas Klugas (Aronas Kliugas). Tais pačiais1991-aisiais, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, antrąją lietuviškąją” literatūros Nobelio premiją gavo Nadine Gordimer už apartheido skaldymą plunksnos jėga. 1996 metais lietuviškų emigrantų anūkas Davidas Lee (Deividas Ly) gavo 1/3 Nobelio premijos už fizikos tyrinėjimus. 1998-aisiais Gertrude Ellion (Gertrūda Elion) tapo nauju feminizmo sėkmės įrodymu, kai vyriškoje medicininių tyrinėjimų srityje gavo aukščiausią apdovanojimą. Už tuos pačius fiziologijos/medicinos tyrimus 2002 metais 1/3 premijos buvo skirta ir šeštajam lietuviui – S.Brenneriui (S.Brėneriui).

Žydų proto „nutekėjimas”

Paradoksalu, tačiau būtent šis trumpas šešių žmonių sąrašas atskleidžia pagrindinę carinės Rusijos aneksijos žalą – tai aktyviausio ir daugiausia intelektinių išteklių turinčių lietuvių sluoksnio emigraciją. Penki lietuviai – Nobelio premijos laureatai – turi būtent žydiškas lietuviškas šaknis.

Net ir šiandienos masteliais Aaroną Klugą, 1926 metais gimusį dabartinio Ukmergės rajono Želvos apylinkėse, galima būtų lengvai „įforminti” kaip Lietuvos Respublikos pilietį. Sunkiau sektųsi su D.Lee, kurio tik pora senelių XIX amžiaus pabaigoje persikėlė į JAV.

Latvija gali didžiuoti, kad pora „lietuviškų” Nobelio premijos laureatų susiję ir su ja. Nadine Gordimer tėtis buvo žydų kilmės laikrodininkas,į Pietų Afrikos Respubliką persikėlęs iš Lietuvos ir Latvijos pasienio.Tuo tarpu S.Brennerio tėtis tą pačią Pietų Afrikos Respubliką pasiekė iš Lietuvos persikėlęs 1910 metais, o mama – iš Latvijos 1922-aisiais.

G.Ellion su Lietuva sieja panašus ryšys. Tėtis į JAV iš dabartinės Lietuvos teritorijos emigravo teturėdamas vos 12 metų, o mama savo šaknis siejo su anuometine Lenkija. Premijos įteikimo metu tai buvo Tarybų Sąjunga, o dabar – Baltarusijos teritorija, kuri neabejotinai buvo senosios LDK dalis.

Vienintelį Czeslawą Miloszą galima laikyti „grynakrauju” lietuviu. 1911 metais Šateiniuose, dabartiniame Kėdainių rajone, gimęs „lietuviškas lenkas” teigė nuo gimimo buvęs lenkas. Tokia buvo etniškai lietuviškas šaknis turinčios giminės, per daugelį amžių perėmusios lenkų kultūrą,tradicija, todėl studijos Vilniaus universitete buvo trokštamos ir nekėlė jokių neigiamų emocijų dėl įtemptų autokratinės Lietuvos santykių su tarpukario Lenkija.

Skirtingi darbai ir panašūs idealai

Chemija, fiziologija ir medicina turi daug bendrų sričių, tačiau dar daugiau panašumų vienas į kitą turėtų S.Brenneris ir A.Klugas. Abu savo sąmoningą gyvenimą pradėjo Pietų Afrikos Respublikoje besibaigiant trečiajam XX amžiaus dešimtmečiui. Nors Aaronas gyveno šiek tiek didesniame miestelyje (Durbane) nei Sidnėjaus Džermistonas, tačiau abu juos vadino „ramiomis ir vaikystei puikiai tinkančiomis” vietomis.

Mūsų laikmečiui itin vertinga abiejų mokslininkų patirtis nuolat ieškant naujų sričių, kartais keičiant ne tik tyrinėjimų sritį, bet net ir mokslo šaką. Todėl neatsitiktinai chemikas Aaronas premiją gavo už kristalografinės elektroninės mikroskopijos plėtrą ir atskirų biologijai svarbių struktūrų tyrimus, o S.Brennerio tyrimai ribojosi netik fizikos, chemijos, bet ir botanikos, zoologijos mokslais.

Puikus žydiško užsispyrimo pavyzdys – Gertrude Ellion. Save apibūdina kaip nežmoniškai mokslui alkaną žmogų. Visuomenės nuostatų prieš„mokslo moteris” jai teko su kaupu – puikiai baigusi studijas ji ilgokai nerado darbo tuometinėse JAV laboratorijose. Ir tik užsispyrimas bei pasišventimas savo sričiai jai padėjo laimėti penktą moteriai skirtą medicinos Nobelio premiją, kuri kartu – tik devintoji moters premija tiksliųjų mokslų srityje. Šokiruoja, kad laureatė visatai pasiekė neturėdama mokslų daktarės laipsnio. Kita vertus, Gertrude prisimena: „Tarp imigrantų žydų vienintelis kelias į sėkmę buvo mokslas, todėl visi jie siekė, kad vaikai gautų deramą išsilavinimą.Tai žydiška tradicija. Asmuo, kurį labiausiai gerbei, buvo tas, kuris buvo labiausiai išsimokslinęs. O dėl to, kad buvau pirmagimė, mėgau mokyklą, man joje sekėsi, buvo savaime suprantama, jog turiu tęsti mokslus. Niekas net nepagalvojo, kad galėčiau neiti į koledžą”.

Fiziko D.Lee mintis geriausiai perteikia jo kalbos, pasakytos iškilmingos vakarienės metu, dalis: „Mes gyvename amžiuje, kai visi džiaugiamės mokslo ir technologijų nauda. Mes nesąmoningai įjungiame televizorius ir kompiuterius, užmiršdami apie jų viduje glūdinčią sudėtingą elektroniką, kurios pagrindas – tranzistorius. Mes naudojamės medicinos mokslo laimėjimais, sukurtais DNR atradimo, rentgeno spindulių ir magnetinio rezonanso pagrindu. Visi šie ir kiti esminiai modernaus gyvenimo elementai kurti naudojant atradimus, įvertintus Nobelio premija. Fundamentiniai mokslai suteikia ilgalaikę naudą mums ir mūsų gležnai planetai, todėl turėtų būti puoselėjami visame pasaulyje. Kai žymaus britų fiziko Michaelio Faraday (M.Faradėjaus) tuometinis premjeras Gladstounas paklausė, kam bus naudingi šio tyrimai elektros ir magnetizmo srityse, tas atsakęs: „Vieną dieną, pone, jūs tai apmokestinsite”.”

Literatų maištas

Tiek Nadine Gordimer, tiek Czeslawas Miloszas savo darbuose tyliai protestavo prieš XX amžiaus klaidas savo visuomenėse. N.Gordimer tekosunki dalia savo kūrybinėmis galiomis pateikti apartheido ideologijos trūkumus, tuo tarpu Czeslawas Miloszas teisinasi tiesiog negalėjęs laikyti viduje to, ką patyrė stebėdamas nacizmo siautėjimą.

Kaip teigia Nadine Gordimer biografai, rašytoja, vieniša ir auginama motinos, rašė nuo ankstyvo amžiaus – pirmieji jos kūriniai buvo išspausdinti, kai jai tebuvo vos 15 metų.

Rašytojų užduotis – perkelti potyrius, įsikūnyti kitų žmonių būtyje, artai būti baltieji, ar juodaodžiai, vyrai ar moterys. Literatūra ir suteikia vertę, kai atsiranda įtampa tarp to „persikūnyto” pojūčio ir stebėjimo „iš šalies”. Penkiasdešimt metų būdama apartheido „Geigerio skaitiklis” Nadine nagrinėjo kelią nuo pasyvumo iki veiksmų,draudžiamas draugystes, cenzūruojamą dvasią ir pogrindžio tinklus. Ji naudojosi ta iš dalies laisva (kiek tai buvo leidžiama) kūrybine minties laisve, koks gyvenimas galėtų būti be apartheido. Persikūnydama įvairiausiose situacijose rašytoja tarsi kartojo tai, ką buvo patyrusi pati: augo anglakalbė afrikiečių angliakasių miestelyje, buvo žydų mergaitė katalikiškos bendruomenės mokykloje ir kartu mokėsi iš mamos namuose.

Czeslawas Miloszas – tai save paskutiniu LDK atstovu vadinęs šlėktų palikuonis. Diskusiją apie poeto tautybę nuo praėjusių metų rudens jau tęsiame būtuoju laiku. Tačiau pasauliui daug svaresnis jo indėlis,perteikiant genocido baisumų nešamus jausmus. Poetas savo sveikinamojoje premijos įteikimo kalboje sakė: „Gera gimti tokioje mažoje šalyje, kur Gamta yra žmogiško dydžio, kur įvairios kalbos ir religijos sugyvena amžiais. Aš kalbu apie Lietuvą, mitų ir poezijos šalį. [..] Poetas, užaugęs tokiame pasaulyje, turėtų realybės ieškoti mąstydamas. Patriarchalinis įsakymas turėtų būti jam švelnus kaip varpų gausmas, izoliavimas nuo spaudimo ir nuolatinių aplinkos trukdžių. [..] Tačiau staiga visa tai paneigia Istorijos demoniški veiksmai, kurie vykdo kraugeriškų Dievybių norus. Žemė, kurią poetas matė iš paukščio skrydžio, šaukia iš nevilties ir neleidžia savęs stebėti iš toli. Atsiranda neišsprendžiama priešprieša, baisi,nesuteikianti ramybės nei dieną, nei naktį. [..] Ką galvoja vienas iš poetų, parašęs keletą eilėraščių kaip to atminimą ar liudijimą? Jis galvoja, kad jie gimė iš skausmingos priešpriešos, kad būtų rinkęsis ją išspręsti net ir palikdamas eilėraščius neparašytus”.

Belaukiant Nobelio taikos premijos

Lietuva pasižymi kraštutinumais. Tačiau džiaugiamės LDK laikų tolerantiškumu, kitą kartą pašiepiame žydus, baltarusius ar latvius.Galiausiai net pasaulinių asmenybių, iš Lietuvos kilusių, nebepripažįstame savomis.

Tik taip būtų galima aiškinti dėmesio stoką net šešiems Nobelio premijos laureatams. Garsiausią iš jų – Czeslawą Miloszą – bent kiek plačiau prisiminėme tik po jo mirties. Patyliukais pripažindami savo klaidas ir pastatydami bent vieną paminklą savo kuriantiems, o ne griaunantiems genijams, pradėtume kurti naują ateities Lietuvą.

Straipsnyje naudota nobelprize.org informacija. Autorius dėkoja Vaidai Bielskytei už pradinę diskusiją.

Paskelbta www.atgimimas.lt, kopija www.delfi.lt.

Geriausiai iš visų blogų valdymo formų – demokratijai – XXI amžiaus pradžia pateikia virtinę klausimų, kuriems ši neturi parengusi deramų atsakymų. Nenuspėjamas ir nuolat besikeičiantis pasaulis Vakarų tradicijos eksportuotą demokratiją egzaminuoja įvairiais būdais. Dažnai absurdiškose situacijose tradicinių Vakarų vertybių pateikiami atsakymai lems, kuri pusė laimės.

Samuelis Huntingtonas dar praėjusį dešimtmetį bandė analizuoti, kas nutiks tarpuvartėje susidūrus ne kaimynams Petrui ir Jonui, o Vakarų kultūrai su Azijos kultūra. Panašus klausimas gali netrukus sprogti (gal net tiesiogine prasme) ir kovojant Ramiojo vandenyno skirtingose pusėse išsidėsčiusioms ideologijoms. Nors JAV tą pripažinti visokeriopai vengia, tačiau akivaizdu, kad rugsėjo 11-osios pagrindinė priežastis – tai skirtingų vertybių sistemų dvikova.

Kova tarp išvystytos postindustrinės valstybės ir vargiai gentinę santvarką beįveikinėjančių Vidurio Azijos valstybių. JAV užima poziciją, kad demokratija, remdamasi žmogaus teisių prioritetu, turi teisę eksportuoti savo vertybes. Retas pastebi, kad ankstesni Britų imperijos bandymai diegti savo vertybes buvusiose kolonijose iš esmės baigėsi prastais rezultatais. Net nagrinėjant Indijos išsivadavimo kovą, kaip ašaka gerklėje stringa šios valstybės nerimstantys konfliktai su Pakistanu.

Lapkritį JAV piliečiams pareiškus pasitikėjimą savo misija įtikėjusiu George’u Bushu jaunesniuoju, akivaizdu, kad de facto kariniu požiūriu galingiausia valstybė toliau tęs savo puoselėjamų demokratinių vertybių eksportą. Taigi eksperimentas su Irako teritorijoje įsikūrusiomis gentimis tęsiasi. Kai kas sako, kad panaši praktika mongolų atveju sėkmės istorija buvo laikoma vos kelias dešimtis metų. Sunkūs žingsniai Faludžoje ar Mosule užtikrina dar trumpesnę sėkmę Irake.

Vertybių sistemos eksporto tematika artimai siejasi su dabartine Čečėnijos problema. Demokratija iki šiol negali atsakyti į klausimą, kaip demokratines vertybes reikėtų derinti su valstybių teritorinio vientisumo teorija. Europoje iki TSRS griuvimo nusistovėjusi de facto situacija rėmėsi Helsinkio protokolais ir sienų, nustatytų po Antrojo pasaulinio karo, neliečiamumu. Deja, toks karo laimėtojų sąmokslas niekaip nesiderina su tuomet aneksuotų valstybių (kartu – ir Lietuvos) interesų suderinamumu.

Demokratijos principų puoselėtojai turėtų rasti jėgų atsakyti, kokie kriterijai ir sąlygos persveria valstybių teritorinio neliečiamumo vertybę. Čečėnija – tik vienas skaudus pavyzdys.

Sachalino apylinkėse išsidėsčiusių salų klausimas artimas Japonijai,
Jugoslavijos konfliktas bandė spręsti šios šalies tautų katilo  problemas, o Lietuvoje galėtume paklausti, ar daug lietuviškų etninių šaknų turi ir mūsų sostinė Vilnius. Visa Europa verda, kovodama dėl krikščionybės vietos visuomenės gyvenime ir konkrečiai – Konstitucijoje. Neišlaikė net ir Lietuvos dvasinis ganytojas kardinolas Audrys Juozas Bačkis, netiesiogiai pripažindamas, kad giliausias šaknis turinti Europos religija pralaimėjo itin svarbią kovą demokratinių procedūrų koridoriuose prieš europiečius, savęs  nesaistančius su krikščionybe.

Vakarų tradiciją puoselėjanti Europa jau dabar susiduria su kasdienėmis atviros visuomenės problemomis. Musulmonų nužudytas Nyderlandų menininkas – tai žiaurus kasdienybės įrodymas, kad demokratine dvasia auklėta Europa visiškai skiriasi nuo jos ekonominių imigrantų dvasios.

Jau minėjau, kad netrukus galim laukti augančios Kinijos ideologinės kovos. Pas mus dar menkai matoma kova jau vyksta – netrukus kiekviename didesniame Europos mieste turėsime kinų kvartalą. JAV – tai jau realybė. Tad ar demokratinės vertybės gali ir turi būti taikomos tų vertybių nepripažįstantiems? Ar galime priversti Indijos gyventojus vertinti visus lygiai, kai jų daugiatūkstantinė istorija visus neišvengiamai priskyrusi keturioms kastoms ir aukštesniosios atstovas žemesnįjį gali nebent nuspirti?

Ir jau visiškai Lietuvai artima tema – o jeigu tos demokratinės vertybės daugeliui žmonių yra visiškai nesuvokiamos? Ar galime principus, kurie kurti remiantis prezumpcija, kad visi piliečiai protingi, taikyti iš esmės “kvailių” tautai? Juk tokiu atveju galime paneigti patys save – “kvailių” daugumos valia gali iš esmės atsisakyti pačios demokratijos. Akivaizdu, kad jei ne asmeniškai Rolandui Paksui skirtas įstatymas, uždraudęs antrą kartą kandidatuoti į Lietuvos prezidento postą, tai “kvailiai” būtų nesureagavę į Konstitucinio Teismo išvadas ir paneigę savo rinktų atstovų Seime sprendimą nušalinti prezidentą.

Tas pats argumentas tampa ir ideologiniu pagrindu Aleksandro Lukašenkos Baltarusijoje, Janukovičiaus Ukrainoje rėmėjams – juk subjektyvi šios tautos dalies valios išraiška objektyviai vertinant yra “kvaila”. Tačiau net ir atmesdami faktą, kad piliečių nuomonėmis manipuliuojama, jų subjektyvią nuomonę turime gerbti. O tada gali nebepadėti net ir naujas pakartotinis balsavimas.