Category: politika (Page 132 of 137)

Įprasta, kad Lietuvoje politikai – vagys, kad jų veikla – pirmoji greta prie
lovio. Neva „visi jie tokie“ ir todėl eiliniam piliečiui viešoji politika gali
suteikti tik blogį, jokio „bendrojo gėrio“ surasti net nebandoma, abejotina, ar
apskritai toks egzistuoja.

Vis dėlto nesutikčiau, kad visi Lietuvos politikai neturi sąžinės, kad veikia
tik asmeninių paskatų vedami, kad nesugeba įkūnyti mūsų vilčių ir atsilyginti už
mūsų pasitikėjimą. Todėl šiame tekste pabandysiu į visus juos pažvelgti „pro
rožinius akinius“, ieškoti dėl kasdienybės rutinos kylančių ginčų, paprasčiausio
žmogiško nesusikalbėjimo, o ne galvažudiško niekšiškumo.

„Senieji šeimininkai“ – socialdemokratų partija. Algirdo Mykolo Brazausko
nuoširdūs žodžiai apie baltamūrei Lietuvai atiduotus metus nėra be pagrindo.
Maskvos, o dabar Briuselio koridorių šlifavimas – tikrai ne naujokams skiriamos
užduotys. Neginčytinas faktas, kad tarybinėje ir europinėje biurokratijoje AMB
„atitinka kirvis kotą“. Todėl tarp visų garbingų metų iškilę antrosios žmonos
perimtos „Draugystės“, giminaičių kelininkų protekcionizmo ir kiti klausimai –
neišvengiami tokio masto politikui. Logiška, kad tiesiog negali asmuo neturėti
asmeninių interesų, o paskutinis teisėsaugos žodis jau tartas. Svarstant Adolfo
Šleževičiaus ir bankų griūties istoriją bene geriausias paaiškinimas –
naujagimio vystymasis. Ar daugelis esame „gimę su marškinėliais“? Lygiai taip
pat ir socialdemokratų partija nesugebėjo žinoti visko iš karto, patikrinti visų
žmonių, jų profesionalumo.

„Revoliucijos vaikai“ – Lietuvos konservatoriai. Dažnai jiems metami
kaltinimai, kad į valdžią atvedė Gediminą Vagnorių, Rolandą Paksą ir dar
primokėjo, nemokamai atiduodami „Mažeikių naftą“. Kritikai, ypač gyvenantys po
tų įvykių, užima daug palankesnę padėtį – jiems jau nebereikia rūpintis, kuo
baigsis 1998-ųjų Rusijos finansų krizė, jie žino buvusio eksprezidento istoriją.
Tačiau konservatoriams viską reikėjo spręsti gyvai, įvykiams besirutuliojant
pašėlusiu greičiu. Muzikalus lyderis ir taip parodė puikią uoslę taikios
revoliucijos metu. Tai, kad vėliau padarytos klaidos – iš tiesų
neišvengiamybė.

Savo progos neišnaudojęs centras itin platus. Į jį lengviausia būtų įrašyti
bent kelias politines jėgas, kurias istoriškai vienija žodžiai „liberalus“ ir
„centras“. Valdo Adamkaus bandymas visas jas sujungti į Naujosios politikos
bloką akivaizdžiai parodė, kad bent principų lygmeniu jie visi kartu dirbti
gali, kad kasdienybė ir asmenybių ambicijos tokį darbą skaldo į šypulius –
patyrėme visi kartu. Romualdas Ozolas, Eugenijus Gentvilas, Artūras Zuokas, iš
konservatorių „iškritęs“ Rolandas Paksas ir net buvęs generalinis prokuroras
Artūras Paulauskas – visi jie daug galimybių turėjusio „centro“ atstovai. Deja,
keliskart gavę besiformuojančios Lietuvos vidutinės klasės piliečių paramą, jos
neįvertino ir daug kam netikėtai galią praradusios Centro sąjungos keliu seka
visos kitos centro jėgos. Dėl to Lietuva netenka ne tik kompromisą (socialios
kairės ir elitinės dešinės) siūlančios politikos, tačiau kartu verčia bent kiek
savigarbos ir karjeros ambicijų turinčius politikus prisijungti prie
marginalinių jėgų (pavyzdžiui, daug centristines idėjas palaikančių lyderių tapo
Darbo partijos nariais).

Esu tikras, kad daugelis nišinių ir jau minėtų marginalinių politinių jėgų
atstovų nuoširdžiai dirba Lietuvos labui – gina moterų teises, kovoja už
tautinės tapatybės išsaugojimą, gina socialiai pažeidžiamų visuomenės sluoksnių
interesus. Net ir minėtosios Darbo partijos nariai neturėtų būti kaltinami aklu
politiškai-verslininkišku išskaičiavimu. Darbo partijos sėkmę lėmė ne tik jos
lyderio charizma, tačiau ir akivaizdus jai oponuojančių politinių jėgų
bejėgiškumas. Tokioje situacijoje daug kam tampa patrauklesnis, kad ir rusiškų
trūkumų pilnas, tačiau bent minimalios tvarkos modelis.

Suprantama, „rožinė politika“ – tai hiperbolizuotas žvilgsnis į nūdieną. Vis
dėlto jis padeda suvokti, kad gali klysti šaukiantys „visi jie vagys!“. Kad
Valdas Adamkus gali ir turi bendrauti su Viktoru Uspaskichu. Kad nebūtinai
teisūs, reikalaujantys tučtuojau grąžinti nuvertėjusius rublinius indėlius.
Pasitikėjimas, net jei jis naivus, turi būti pilietinės visuomenės pagrindu. Nes
tik pasitikėjimas leidžia ramiai miegoti naktį, nes tik įtarumas neleidžia
džiaugtis laime. O teisėsauga lai ruošia savo namų darbus.

Paskelbta www.omni.lt

Tarp kasdienybės darbų
tenka kartais pamąstyti apie dalykus, kurie išlekia už „šiandien ir
rytoj“ ribų. Kartais tos mintys tampa įdomių diskusijų užuomazga. Vieną
iš tokių, kurioje teko diskutuoti su vienos itin sparčiai augančios
videoreklamos gamybos bendrovės bendrasavininkiu Audrium Rimkūnu (Bruno), šiek tiek perfrazuodamas pateikiu toliau.

– Ar teko girdėti
apie „high gravity“ technologiją? Pasirodo, Lietuvos alaus pramonės
lyderiai nesivargina gaminti skirtingą alų. Visas jų darbas – tai
pridėti vieno ar kito saldiklio, rūgšties ar dar kitokių cheminių
elementų, dėl kurių gaunamas stipresnis, tamsesnis ar dar koks kitoks
pagal rinkodaros skyriaus tyrimų rezultatus reikalingas „-esnis“ alus.

–
Tai, kad čia visai nebe naujiena – internete lengvai rastum pasakojimų,
kaip didžiausi cigarečių gamintojai „apgaudinėja“ rūkalius, skiesdami
tabaką įvairiais priedais ar tiesiog apskritai stiprumą reguliuodami
mikroporų skersmenį popieriuje.

– Nors dalykas visuotinai
priimtas, tačiau kai jis slepiamas, tai vis tiek bent moralinę žalą už
„teisybės nutylėjimą“ galima būtų bandyti prisiteisti. O dar svarbiau –
kyla įdomių minčių dėl masinės gamybos naudos. Juokingiausia, kai
viešėdamas Rygoje matai tą pačią lietuviškojo „Ugninio“ reklamą, tik „Švyturį“ visur pakeitęs „Aldaris“ ir „Uguns“.
Absurdiška, kai toks alus dar žymimas specialiu kokybę ir tradicijas
turinčiu reikšti ženklu „Švyturio alaus kolekcija“. Apskritai
prasilenkiama su teisybe, kai spaudoje skaitai apie kažkokią mistinę
„Švyturio“ aludarę, kuri esą kuria unikalias alaus rūšis. Tiesa,
konkurentų naujasis šokoladinis porteris (berods „Horn“ produktas) irgi „stumiamas“ tuo pačiu reklamos klipu.

–
Šiaip dėl „Aldario“ tai viskas gerai – gamykla priklauso vienoms
rankoms, tai pastebėjau dar tyrinėdamas „Montavit“ mineralinio vandens
užrašus. O tarptautinėje praktikoje itin dažnai naudojamas vietinis
pozicionavimas. Rinkodaroje seniai žinoma, kad vietinis produktas
vartotojams patinka labiau nei tarptautinis, todėl ir pateikiama kaip
„nuostabus vietos aludarių produktas“.

– Vis dėlto manyčiau,
kad BBH atveju tai yra atviras melas – kaip gali tas pats „Ugninis“
vienu metu būti sukurtas ir „Aldaryje“, ir „Švyturyje“? Dėl vietinių
adaptacijų akivaizdžiai nukenčia pasiūla, nes rinkos de facto
yra monopolizuotos (geriausiu atveju – tai oligopoliai), o monopolistai
mažina R&D (tyrimų ir plėtros) sąnaudas, todėl unikalių produktų
mažėja, o jų vietas užima „Coca-Cola“ tipo produktai, kai tas pats ir
Abchazijoje, ir Lietuvoje, ir Naujojoje Zelandijoje.

– Tai
natūralus procesas. R&D sąnaudas nori mažinti visi, tačiau tai
padaryti gali tik didieji (dėl apimčių, investicijų dydžio, lobizmo ir
t.t..) Smulkaus ir vidutinio verslo (SVV) atstovai turi sukti galvas,
kaip save pozicionuoti, kad išgyventų. Yra teisingas posakis: „Ir JAV
gali gauti natūralaus pieno ar kitų sveikų produktų, tačiau tai yra
labai sunku“. Mažieji yra užspausti didžiųjų gamintojų į kampą, jų
reklamos žinios paskęsta labai greitai, todėl ir nuvažiuojam
„kokalizacijos“ link. Kariavimas su monopoliu yra sena diskusija,
tačiau kol kas, kiek žinau, niekam nepavyko laimėti tokio karo. Ar ne
taip?

– Yra keletas pavyzdžių – „AT&T“ išskaidymas,
paskutinis Europos Sąjungos konkurencijos komisarės laimėjimas prieš
„Microsoft“. Tačiau net jei nepavyktų laimėti – ar tai reiškia, kad
neturim kovoti? Aišku, klausimas retorinis.

– Matai, tos sėkmės istorijos, drįsčiau teigti, ne visai sėkmės, o karas toks, kuris velniažin kur nuveda.

– Visi šitie karai – tai priverstinis rinkos reguliavimas ir vartotojų teisių gynimas.

–
Dėl antrojo pavadinimo sutinku, o dėl pirmojo – rinka labai gerai
atsirenka pati. Aišku, gal priima sau kenksmingas sąlygas (kaip kad JAV
dabar gyvena kola ir mėsainiais, tačiau ne „McDonald‘s“ kalti, kad
gyventojai stori ir jų verslas klesti). Ar ne taip?

– Esi
prigrūstas Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) dogmų: „nematoma
ranka sutvarko geriausiai“, tačiau pats sau prieštarauji JAV gyventojų
pavyzdžiu. Problema, kad realiai laisvoji rinka iš tiesų optimizuoja
gamybos sąnaudas, tačiau realybėje optimizuojant sąnaudas kiti svarbūs
kriterijai pamirštami. Tarp tokių – kultūrinė įvairovė (ar JAV turi
savo tradicinę virtuvę? BBH niekada netaps regiono pasididžiavimu, kaip
Biržai didžiuojasi savo aludariais), mažumų interesai (saviti lietuvių
interesai globalioje rinkoje), vartotojų trumparegiškumas ir hedonizmas
(TV kaip laisvalaikio leidimo priemonės populiarumas) ir t.t.

–
Paimkim, tarkim, Charleso Roberto iš Darwinų kiemo teoriją –
evoliucija, kambro periodas ir t.t. Tada gyvūnų rūšių, klasių buvo daug
kartų daugiau nei prieš 2000 metų, o ką jau kalbėti apie nūdieną. Vieni
užgožė kitus. Niekas jų negynė ir nesaugojo. Gal ir nesu labai teisus
kalbėdamas apie neišvengiamybę, tačiau žmogus nėra aiškiaregys ir iš
savo ar kitų klaidų nesimoko, todėl ir yra taip, kad didžiosios rūšys
(monopoliai, korporacijos ir pan.), naudodamos įvairius įrankius
smaugia smulkesnius, nes jiems tiesiog reikia išteklių (pilnesnės
kišenės, laimingų akcininkų veidų ar kt.) tam, kad galėtų didinti savo
kapitalą. Todėl didelis dinozauras („Microsoft“) velnių gali gauti tik
nuo kitų „didžiųjų“ (Europos Sąjungos), o kiti arba gauna liekanų po
tokių dinozaurų, arba būna suvalgomi. Nesakau, kad nereikia kariauti,
tačiau kol „naujosios“ kartos politikoje nėra (o „naujoji karta“ tuoj
jau bus sena), tol nieko nebus. Nereikia žiūrėt toli į ES ar JAV, net
mūsų mažos Lietuvos galimybės globalioje rinkoje mažėja dienomis. Visur
tas pats – pas mus ar, tarkim, JAV. Procesai tie patys, nes principai
tie patys.

– Sutinku, jau dabar tokios korporacijos kaip
„Microsoft“ lengvai galėtų konkuruoti su visos ES ar Rusijos galia, ką
jau ten tokia smulkmė kaip Lietuva. Teorija būtų priimtina, tačiau
monopolis linkęs našiai dirbti iki tam tikros ribos. Vėliau pradeda
piktnaudžiauti savo padėtimi ir pelnosi ne iš savo tinkamo išteklių
paskirstymo ar rinkos poreikių numatymo, bet iš dominuojančios
padėties. 99 proc. „Maximų“ pirkėjų ten perka ne todėl, kad realiai
gauna prekes pigiau, o todėl, kad vadovaujasi stereotipu, jog „didelis
GALI pirkti daugiau, todėl PIGIAU“. Tačiau faktas ir tai, kad „Maximos“
„PERKA pigiau, tačiau parduoda BRANGIAU“… Žlunga visas laisvosios
rinkos našumas. Kartu velniop siunčiami ir vartotojų interesai.

– Sutinku. Kovoti reikia, tik, deja, procesai yra neišvengiami, nes santvarkoje yra trūkumų. Kokie siūlymai? Nacionalizacija?

–
Vaistai būtų aktyvus vartotojų teisių gynimas (tam būtinas aktyvus
visuomeninių organizacijų sektorius, plačiau – pilietinė visuomenė).
Šiek tiek padėtų valstybės lėšomis šiuo metu maitinamų organizacijų
revoliucinė pertvarka, plačiau taikomi monopolių varžymai (pavyzdžiui,
M&A (susijungimų ir įsigijimų) draudimai, kryžminio finansavimo
draudimai – „Maxima“ ir „Ermitažas“, „Maxima“ ir nekilnojamasis turtas,
„Maxima“ ir „Eurovaistinės“ – ir pan.).

– Pritariu, tačiau visa
tai yra draudimai, kuriuos atremia priešingos pusės argumentai – tai
kartu yra ir visų kitų teigiamų procesų varžymas. Be to, „tauta“,
priešingai nei tikiesi, labiau džiaugtųsi šalia „Maximų“ suremontuotais
gatvės ruožais ir naujais šviesoforais, nei piktintųsi globalizacijos
procesais…

Paskelbta www.omni.lt

Lietuvai reikia naujos partijos.

Tikiu, kad pasibaigę „skandalų skandaliukų” metai ir prasidėję naujieji
bent daliai jaunimo suteiks paskatą pradėti ne tik naujų profesinių ar
asmeninių iniciatyvų sezoną, bet ir paskatins ieškoti kelių keisti
nusenusius tarybinius ar susikompromitavusius pereinamojo laikotarpio
politikos daigus. Pabandysiu apibrėžti kriterijus, pagal kuriuos būtų
galima rinktis konkrečią politinę partiją ir bandyti įsitraukti į jos
veiklą.

Pirma, partija privalo turėti aiškią Lietuvos viziją ir misiją.
Abejoju, ar gali ką nors bent kiek motyvuoti savanoriškam darbui
pesimistinė Lietuvos vizija (viskas blogės, belieka emigruoti), todėl
belieka rinktis tarp neošovinistinės (Lietuva – regiono lyderė) ir
nuosaikios (Lietuva – ilgalaikes kultūrines ir demokratijos tradicijas
puoselėjanti kompaktiškai įsikūrusi asmenų grupė). Savaime suprantama,
abi srovės gali ir tikrai turi daugybę variacijų, skirtingai
pabrėžiančių unikalius Lietuvos privalumus. Misija jau tiesiogiai
priklausytų nuo vizijos, tačiau vienu atveju būtų labiau orientuota į
demokratijos idėjų sklaidą, o antruoju – į Lietuvos vidinių interesų
užtikrinimą.

Antra, vizija ir misija turi būti detalizuojamos partijos programoje,
kurioje pateikiamos pagrindinės politinės nuostatos, pagal kurias
konkreti partija mėgintų įgyvendinti suformuluotus uždavinius ir
tikslus. Tai apimtų šias pagrindinių veiklos principų bei nuostatų
grupes – demokratinį mechanizmą ir jo plėtrą, ūkį/ekonomiką ir
valstybinio reguliavimo lygį, kultūrą ir jos vietą globaliame
pasaulyje, požiūrį į tradiciškai „problemines” visuomenės grupes.

Trečia, politinė jėga turi turėti veiksmingai funkcionuojantį
mechanizmą, kuris užtikrintų „politinės karjeros” galimybes, kurios
teiktų asmeninės savirealizacijos galimybes. Veikiantis mechanizmas ne
tik turėtų užtikrinti gyvą diskusiją partijos viduje, bet ir kartu
sukurtų galimybę atsieti partiją nuo atskirų asmenybių.

Nagrinėjant pirmąjį – vizijos – kriterijų, akivaizdu, kad šiuo metu
konkuruoja tik dvi bent kiek aiškesnes Lietuvos ateities vizijas
turinčios politinės partijos.
Socialdemokratai iki šiol sėkmingai laviruoja, propaguodami „lanksčių
santykių su Rusija” idėją. Tuo tarpu konservatoriai galimybes mato
aktyvioje priešpriešoje Maskvai, Andriaus Kubiliaus pabrėžiami žinių
visuomenės privalumai esą turėtų įveikti sustabarėjusią vien gamtos
ištekliais besiremiančią Rytų kaimyno jėgą.

Antrasis kriterijus – programinės vizijos įgyvendinimo nuostatos –
akivaizdžiai silpniausia Lietuvos partijų sritis. Bene geriausiai ją
apibūdina propagandinė 1–11–111 Darbo partijos veiksmų programa. Tai,
kad valdančioji koalicija, turėdama parlamentinę daugumą, 2005–aisiais
realiai nesugebėjo net pradėti rimtesnių diskusijų dėl sveikatos
apsaugos, švietimo ar mokesčių sistemų reformų, akivaizdžiai rodo
prastą vidinio darbo partijose kokybę.
Būtent partijų padaliniai, jų finansuojami ar susijusių interesų grupių
išlaikomi tyrimų institutai (angl. think–tank) turi parengti detalius
veiksmų planus.

Trečiasis – funkcionuojančio mechanizmo – kriterijus tiesiogiai
priklauso nuo nuolatinio finansavimo. Tam tikrais atvejais pagal
skirtingą valstybių praktiką tai yra valstybės lėšos (didžioji Lietuvos
politinių partijų pajamų struktūros dalis), didelių rėmėjų (pavyzdžiui,
tai gali būti įvairūs demokratijos plėtrą skatinantys fondai) ar
pavienių asmenų (dažniausiai nustatoma maksimali aukojama suma, kartais
taikomos mokestinės lengvatos ar, kaip Lietuvos 2 proc. GPM atveju,
specialios mokestinės procedūros) lėšos, interesų grupių parama (šiai
grupei dažniausiai priskiriama verslo subjektų parama).

Lietuvoje bent kiek pastovesnį finansavimą turi Socialdemokratų
partija, liberalcentristai, konservatoriai, Darbo partijos nariai.
Deja, nei viena iš paminėtų partijų neturi sukūrusi bent kiek
efektyviau veikiančių vidinių demokratinių procesų, todėl partijų
elitas sprendimus tiesiog „nuleidžia vykdymui”, tai automatiškai
naikina net menkiausią savanoriškumo motyvaciją. Be to, visas minėtas
partijas taip pat kankina lyderių nepakeičiamumo liga.
Tad ar galiu pasirinkti partijos būstinę, į kurią pirmosiomis šių metų
dienomis norėčiau nunešti prašymą priimti į partijos narius? Geriau ar
blogiau suformuluotą Lietuvos ateities viziją rasti galėčiau. Partinę
programą ir diskusijas dėl konkrečių veiksmų tektų užmiršti, nebent dėl
neaiškių jėgų tapčiau politinio pasitikėjimo valstybės tarnautoju.
Tačiau būtent ši perspektyva yra neįmanoma – visos bent kiek įtakos
turinčios šiandienos partijos yra tik 50–100 asmenų klanai, po eilinių
rinkimų besiskirstantys minėtus politinio pasitikėjimo etatus.

Hmmm… esu atviras pasiūlymams kurti naują politinę partiją!

Išspausdinta savaitraštyje „Atgimimas“

Užvakar dėliodamas nuotraukas, perskaitęs močiutės
brolio – Domo Kučinsko – knygelę „Mirtininko vienutėje“, suvokiau, kad
net du močiutės broliai – Domas ir Vladas buvo aktyvūs komunistai.

Domas tarpukario Lietuvoje už komunistinių idėjų sklaidą (kitaip
tariant – valdžią kritikuojančios tarybinės literatūros, kuri tuo metu
buvo draudžiama, platinimą) buvo nuteistas, tačiau 1926 metais
amnestuotas. Vėliau, 1927-1928 metais buvo vienas iš pogrindinės
spaustuvės „Kova“ leidėjų, tačiau policijai suradus ir sulaikius,
nuteistas mirties bausme. Byla keliavo iki pat Vyriausiojo Tribunolo,
kuris bausmę paliko, tačiau po kelių mitingų A.Smetona pasigailėjo ir
skyrė laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, ją atliekant Kauno
sunkiųjų darbų kalėjime. Suprantama, šis terminas baigėsi 1940-aisiais,
o Domas tapo naujojo režimo patikėtiniu.

Vladas sveikatą
prarado Varnių koncentracijos stovykloje, į kurią pateko iš savo
gimtojo Radeikių kaimo kartu su dar keliais kaimynais irgi už komunizmo
idėjų palikymą ir sklaidą smetoninio valdymo pradžioje. Iš įkalinimo
grįžo apie 1930-1931 metus pasiligojęs ir netrukus mirė..

Nesu
komunizmo idėjų šalininkas, tačiau akivaizdu, kad kvailas ir tiesmukas
komunizmo draudimas demokratijai duoda žymiai daugiau žalos ir žymiai
labiau telkia mažiau informacijos turinčius piliečius. Komunizmo idėjos
(kaip ir krikščionybė) turi puikų propagandinį užtaisą eiliniams
piliečiams, o jų draudimas tik paskatina labiau jomis domėtis,
atskleidžia privalumus, tačiau naikina galimybes konstruktyvioje
diskusijoje parodyti trūkumus.

Apie šiuolaikinių sistemų blogybę.

Prieš keletą savaičių „Atgimime“ nagrinėjau septynias interesų konflikto rūšis. Idealiu atveju interesų konfliktas turėtų apskritai nekilti, tačiau praktikoje tokia situacija reta. Universalus sprendimas – „pasitikėjimo” testas. Sprendimą priimantis asmuo turi visoms suinteresuotoms pusėms atvirai deklaruoti pašalinius interesus. Jeigu nuo to visų suinteresuotų šalių pasitikėjimas sprendimą priimančiu asmeniu išlieka – interesų konfliktas išsprendžiamas. Kitu atveju belieka nuo sprendimo priėmimo nusišalinti.

Dažniausiai Lietuvoje naudojama priemonė – interesų deklaravimas. Vieši asmenys (politikai, valstybės tarnautojai) privalo deklaruoti savo finansinius interesus – turimą turtą, paskolas, skolas, kitas einamas pareigas. Kartais ši informacija renkama ir apie susijusius asmenis – giminaičius, kitus artimuosius. Saugant asmens privatumą ši informacija viešinama ne visa arba nurodant tam tikrus intervalus (pavyzdžiui, apibrėžiant turimo turto ribas – nuo 100 iki 500 tūkst. Lt). Interesų deklaracijas derinant su metinėmis pajamų deklaracijomis galima užtikrinti, kad asmuo gauna tik oficialias pajamas, kitų turto gausėjimo šaltinių nėra. Deja, iš tiesų dažni atvejai, kai neteisėtų pajamų srautai „perleidžiami” įstatyme neįvardytiems asmenims (pavyzdžiui, medžioklės draugams), kurie formaliai jį valdo, tačiau praktiškai tėra patikėtiniai.

Nu(si)šalinimas – itin dažnas atvejis teismų praktikoje. Platesniame kontekste tai ir bet kokio sprendimą priimančio asmens vienasmenis sprendimas nedalyvauti priimant sprendimą tokiame procese, kuris galėtų lemti su atitinkama veikla nesusijusius interesus. Kai kada to įgyvendinti neįmanoma – pavyzdžiui, tik pats stomatologas gali atitinkamai pagal savo įkainių lentelę įvertinti pacientui pateikiamos sąskaitos dydį. Suprantama, egzistuoja gana didelė diskusijos erdvė, ar atitinkamos gydymo paslaugos turėjo būti teikiamos ir ar jų kokybė atitinka nustatytus standartus. Siekiantys tik formaliai nusišalinti nuo sprendimo priėmimo dažniausiai pasinaudoja „įtakų mainais”, kai likusiems nepriklausomiems sprendimų priėmėjams mainais pažada atitinkamai ateityje palankų sprendimą.

Trečiųjų šalių dalyvavimas turėtų užtikrinti nesusijusį ir objektyvų įvertinimą. Pavyzdžiui, tiek Civilinio, tiek ir Baudžiamojo procesų kodeksai numato ekspertų dalyvavimą. Tai klasikinis trečiosios šalies dalyvavimo pavyzdys, tačiau Lietuvos praktikoje jau dabar kyla gana didelių ginčų. Pavyzdžiui, baudžiamosiose bylose privačių medicinos ekspertizių išvados dažnai nesutampa su valstybinių teismo medicinos  ekspertų išvadomis. Kiek tai susiję su finansiniais privačių ekspertų interesais – kol kas neatsakyta.

Etikos kodeksai turėtų būti ta parankinė visų profesionalų knyga, kuri pateiktų atsakymus daugeliu diskutuotinų interesų konfliktų atvejų. Pavyzdžiui, iki šiol Lietuvoje nėra atsakyta, ar advokatų kontora, ryšių su visuomene kompanija, reklamos agentūra ir pan. gali dirbti su dviem tiesioginiais konkurentais, gaminančiais lygiaverčius produktus ar teikiančiais analogiškas paslaugas. Jeigu ne, tai koks „tylos” laikotarpis būtinas nutraukus santykius, prieš užmezgant bendradarbiavimą su konkurentu?

Akivaizdu, kad kasdieną esame priklausomi nuo savo tarnų (valstybės tarnautojų) interesų konfliktų sprendimo. Aktualiausias pavyzdys – ES struktūrinių fondų lėšas skirstančios ministerijos ar komitetai. Praktiškai neatlygintinai dalijami mūsų ir europiečių pinigai reiškia gerinamas atskirų ūkio subjektų sąlygas. Jeigu jų pateikti projektai iš tiesų laimi savo kokybe – nauda visai Lietuvai, tačiau jeigu interesai konfliktų nevengiama ir jie pasireiškia blogiausia savo forma – ne tik prarandamos atitinkamos lėšos, tačiau ir pakenkiama be Europos paramos gyvuojančioms privačioms įmonėms. Tad interesų konfliktas – neišvengiama rinkos ekonomikos blogybė. Kiek ją gali įveikti morališkai silpna ir etikai ne pirmąsias vietas suteikianti visuomenė – tikriname savo pačių kailiu.

Išspausdinta savaitraštyje „Atgimimas“

Papildoma informacija

EK Konkurencijos komisarė ir potencialūs interesų konfliktai

Europos komisijos konkurencijos komisarė Nelė Kros (Nellie Kroes) praėjusių metų lapkritį pradėjusi kuruoti vieną svarbiausių Europos Sąjungos, o ne valstybių narių, kompetencijai priskiriamų sričių.

Nelė Kros, prieš tapdama Konkurencijos komisare, užėmė įvairias pareigas teik privačiame, tiek ir viešajame sektoriuose. Paminėtinos pareigos Olandijos Vyriausybėje – transporto ministrė, tarnybos, skatinančios Olandijos eksportą, vadovė. Nelė Kros yra buvusi daugiau nei 30 Olandijos bei kitų šalių įmonių valdybų nare. Paminėtinos tokios kompanijos kaip prancūzų gynybos bei elektronikos gigantas “Thales”, švedų automobilių gamintoja “Volvo”, laivininkystės kompanija “Royal PandO Nedlloyd”, britų mobiliojo ryšio operatorius “MMo2”.

Toks platus naujosios komisarės ryšių ratas vertinamas nevienareikšmiškai. Kaip teigia pati komisarė, niekas nesitiki, jog futbolo varžybų teisėjas nebus niekada pats žaidęs futbolo ir nežinos taisyklių. Atvirkščiai – iš jo tikimasi gero žaidimo supratimo ir objektyvaus taisyklių taikymo. Kita vertus, kritikai primena net keletą kontraversiškų komisarės sprendimų viešajame sektoriuje, nenutyla kalbos, kaip bus elgiamasi tais atvejais, kai tiesioginio interesų konflikto nebus (pavyzdžiui, nagrinėjant ginčus su buvusių darboviečių konkurentais).

Nepaisant natūralios nuomonių įvairovės, verta atminti tris Nelės Kros pažadus:

1. bet kokių esamų ryšių nutraukimas – komisarė pasitraukė iš visų iki rugsėjo pradžios užimtų pareigų, pardavė visas turėtas įmonių akcijas, akcijų opcionus perdavė valdyti nežinomiems patikėtiniams (angl. blind trust);
2. atsiribojimas ateityje nesusieti savęs su atitinkama interesų zona – komisarė prisiekė ateityje apskritai nedirbti privačiame sektoriuje;
3. atsiradus galimam interesų konflikto pavojui, nusišalinti nuo vadovavimo – tuo atveju Europos komisijos vadovas įpareigotų atitinkamą ginčą spręsti kitam komisarui arba ad hoc sudarytai komisijai.

Kai kurie skandalingiausi Lietuvos valstybės tarnautojų interesų konfliktai (rikiuota pagal abėcėlę)

• Aleksandras Abišala, Bronislovas Lubys – ministro pirmininko galių, o  vėliau – užmegztų ryšių – naudojimas privatizavimo procesuose  („Achema“, „Mažeikių nafta“);
• Valdas Adamkus – Prezidento institucijos įvaizdžio naudojimas pasirinktos viešosios įstaigos (A.Adamkienės paramos ir labdaros fondas) tikslais;
• Antanas Bosas – Seimo Aplinkos komiteto vadovo postas ir valdomos naftos gavybos įmonių akcijos, naftos ir dujų išteklių mokesčių lengvatos naikinimo vilkinimas;
• Algirdas Brazauskas – Prezidento galių naudojimas, priimant  sprendimus dėl „Draugystės“ viešbučio privatizavimo;
• Audrius Butkevičius – bandymas imti kyšį už atitinkamo verslo subjekto  interesų protegavimą;
• Rolandas Paksas – Prezidento tarnybinių įgaliojimų naudojimas  susijusių asmenų naudai;
• Artūras Paulauskas – teisinių konsultacijų paslaugos ir vėlesnė informacinė kampanija prieš Jurijų Borisovą, naftos pramonės parama socialiberalų partijai ir naftos ir dujų išteklių mokesčių lengvatos įvedimas;
• Seimo nariai – „Rubikon group“ skandalo dalyviai – Seimo nario įgaliojimų naudojimas vienos privačios verslo grupės naudai, už tai netiesiogiai (gavėjas – partija) gaunant naudą
• Viktoras Uspaskichas – įtaka ES paramos skirstymo mechanizmui ir  susijusių įmonių gaunama ES parama.