Kodėl šiandien mūsų kuriamai valstybei vis nesiseka rasti savo kelio į ateitį?
2004-ieji daugelio jau pavadinti „sugrįžimu į Europą”, „istorinio teisingumo atkūrimu” ir kitais vardais. Toks noras tapti pripažintais elitinio klubo nariais pagirtinas. Vis dėlto aiškiai save suvokianti ir savo vertę žinanti valstybė pati sau turėtų būti vertinimo vienetas ir neleisti savęs žeminti. Prisimintina vieno anglo teisininkų pozicija ginče dėl ES ar Didžiosios Britanijos teisės konkurencijos: „Anglų teisės istorinės tradicijos bei vidinė darna neleidžia pripažinti išorinės teisinės sistemos viršenybės vien atitinkamos politinės situacijos sprendimo tikslu”. Tuo tarpu lietuviai, besigiriantys „savo” (vėliau tekste paaiškinsiu kabučių prasmę) trimis Statutais, aklai nukopijavo 100 tūkstančių puslapių eurobiurokratų darbo vaisių. Tikėkimės, kad tarp tų tūkstančių išliko bent „mūsų” Statutų dvasia. Šis teisės sistemos reformos pavyzdys – tik vienas Lietuvoje gajos istorinės ir nūdienos tikrovės dviveidiško vertinimo pavyzdys. Dar kontroversiškesnė situacija, kai vertiname savo istorines šaknis ir dabartinę Lietuvos vietą pasaulyje. Iš esmės neigiamai vertindami galutinį savo istorijos rezultatą, jos laimėjimus, naikiname valstybinės savimonės daigus. Nedaugelis šiandien drįstų svarstyti apie etninės Lietuvos atkūrimą, todėl tenka rezignuoti ir susitaikyti su likimu, kad „taip jau išėjo”. Toks susitaikymas su pralaimėtojų („lūzerių”) statusu šiandieniame pasaulyje slegia ir neleidžia teigiamai žvelgti į savo laimėjimus.
Dabarties Lietuvos savimonę veikia trys mitai – apie ilgalaikę mūsų
valstybės praeitį, apie lietuvių tautą ir valstybę „nuo jūros iki
jūros”. Juos paneigę turėtume pripažinti, kad mūsų visų Lietuvos
istorijos samprata iš esmės klaidinga.
Pirmasis mitas: ilgalaikė garbinga Lietuvos valstybės praeitis
Tai yra bene labiausiai įsišaknijęs mitas lietuvių sąmonėje. Dažnas
istorikas teigia, esą Lietuvos istorija tuoj baigs skaičiuoti aštuntąjį
šimtmetį, o drąsiausi mini ir tūkstantmetį. Sutinku, kad istorija turi
ir ideologinę funkciją, tačiau save gerbiantys mokslo ekspertai turėtų
būti nešališki ir atvirai dėstyti, kad tuo laikotarpiu „Lietuvos
valstybe” galima laikyti antrąją bei trečiąją (t.y. tarpukario ir
dabarties) respublikas bei tam tikra „dar nesusiformavusios” valstybės
forma – tautinį XIX a. pabaigos sąjūdį. Būtent tuo ir remiuosi įžangoje
teigdamas, kad „mūsų” Lietuva skaičiuoja geriausiu atveju antrąjį
šimtmetį.
Iš karto turiu atremti tų pačių ideologinių istorikų klausimus apie
pirmąjį laikotarpį iki Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK)
susiformavimo, antrąjį laikotarpį, prasidėjusį XIV a. ir pasibaigusį
padalijimu, taip pat Abiejų Tautų Respublikos (ATR) laikotarpį, trukusį
nuo Liublino unijos 1569 m. iki trečiojo padalijimo 1795 m.
Šiuolaikiniai politiniai bei teisės mokslai skiria tris pagrindinius
valstybės požymius – pilietinę tautą, geografinę vietą, veikiančią
valdžią. Kartais nurodoma, kad tarptautinis šių trijų požymių visumos
pripažinimas taip pat yra būtinas valstybės požymis. Tai, kad šie
požymiai „mūsų Lietuvos” istorijoje kartu aptinkami tik nuo antrosios
respublikos laikų, yra neatremiamas argumentas abejoti dabar
galiojančios LR Konstitucijos preambulės nuostatomis apie istorinį
tęstinumą.
Atsakant į istorikų klausimą apie ATR verta prisiminti, kas formaliai
buvo laikomas ATR valdovu ir kur jis dažniausiai rezidavo. Aleksandro,
Žygimanto Augusto išimtys tik patvirtina taisyklę, kad valstybės
valdžia (be administracines funkcijas vykdžiusios LDK kanceliarijos)
koncentravosi Krokuvoje. Tai, kad daugelis ATR karalių didžiojo
kunigaikščio insignijas gaudavo iš Vilniaus vyskupo ir šalies
maršalkos, vis dėlto buvo daugiau formalus veiksmas.
Galbūt šiek tiek lengviau dabartinės Lietuvos ištakomis laikyti LDK
laikotarpį iki Liublino unijos, tačiau net ir geriausiais Vytauto
laikais yra ginčytinas Žemaitijos priklausymas Lietuvai, o jau visiškai
abejotinas – Klaipėdos krašto. Nagrinėjant XIII a. faktus iškiltų
klausimas, kodėl Mindaugas buvo karūnuotas dabartinės Baltarusijos
teritorijoje esančioje Naugarduko (rus. Novgorudok) tvirtovėje, viena
esminių Krėvos sutarčių pasirašyta toje pat Baltarusijoje, o Vytautas
itin mėgo Gardiną (rus. Grodn). Chronologiškai vertinant Liublino uniją
jau reikėtų aiškintis, kodėl lengvai lenkams atidavėme beveik pusę
teritorijos ir (vertinant tiesiogiai) tiek pat pajamų.
Žvelgiant į visą tūkstantmetį, bene sunkiausia kalbėti apie tarptautinį
Lietuvos pripažinimą. Popiežiaus Inocento IV sprendimas suteikti karūną
Mindaugui buvo suprantamas ir aiškus ženklas. Vėliau LDK vardas vis
labiau traukėsi iš tarptautinio žodyno. Vytauto, kaip Rytų Europos
politiko, vardas dar aptinkamas, tačiau ir jis sutiko po savo mirties
Lenkijos karūnai atiduoti visos LDK paveldėjimo teisę.
Vokietijos imperatoriaus Vytautui išsiųstos karūnos (ar tik sprendimo)
kelionę galima laikyti LDK politikos sėkme, tačiau oficialaus
karūnavimo sprendimo neįgyvendinimas tik iškelia papildomų klausimų
apie jų tikroviškumą, o jau Vytauto kritimo iš balno versiją vertėtų
pasakoti nebent pradinėse klasėse.
Antrasis mitas: lietuvių tautos išskirtinumas
Šis mitas tiesiogiai susijęs su paskutiniu pagrindiniu valstybės
požymiu – pilietine tauta. „Lietuviai barzdočiai dūmoja”, „bernelis
karužėn išjojo” ir kiti panašūs romantizmai tiksliai atspindi XIX a.
pabaigos tautinio sąjūdžio nuotaikas, tačiau vertintini tik kaip prasta
istorinė falsifikacija.
Valstybės gyvavimui itin svarbi sprendimus priimančio visuomenės
sluoksnio savimonė. Deja, „lietuviška” savimone galima su itin
didelėmis išlygomis laikyti tik laikotarpį, pasibaigusį Lietuvos
krikštijimu bei Krėvos unija. Tiesa, kunigaikščių (anuomet vadintų
„kunigais”) savimonė buvo grynai pagoniška, tad šių papročių tęstinumas
su šių dienų „Marijos žemės” papročiais būtų, švelniai tariant,
abejotinas. Be to, neseniai pasirodžiusioje R.Petrausko LDK diduomenės
studijoje teigiama, kad dauguma „tikrųjų lietuviškų” LDK diduomenės
giminių dėl vykstančių visuomenės permainų iki XVI a. pradžios tiesiog
mirė. Tai, beje, ir buvo viena iš pagrindinių politinio pralaimėjimo
Lenkijai XVI amžiuje sąlygų.
LDK ir ATR laikotarpių meto „lietuviškumą” bene geriausiai atskleidžia
knygotyrininkų duomenys, kad net iki trečiojo ATR padalijimo lietuviškų
knygų LDK teritorijoje buvo išleidžiama vos 1 proc. viso skaičiaus.
Natūralu, kad tokia proporcija akivaizdžiai prieštarauja LDK vyravus
„lietuviškai dvasiai”. Martyno Mažvydo „Katekizmą” verta minėti
pagiriamuoju žodžiu, tačiau derėtų atminti, kad ši knyga spausdinta ne
Lietuvoje ir jos tikslinė rinka buvo protestantiškos veiklos židiniai,
kurių dabartinės Lietuvos teritorijoje nebuvo daug.
Dar suprantama, kad Gedimino laiškai Europai buvo rašomi lotynų kalba,
bet jau sunkiai paaiškinama (derinant su „garbinga lietuvių tautos
istorija”), kodėl esminis dokumentų rinkinys – Lietuvos metrika – nuo
pat pirmųjų įrašų XIV a. pabaigoje rašomas senąja baltarusių kalba, o
vėliau (polonizacijos įtaka) lenkiškai. Svarbiausia jokių mėginimų
užrašyti lietuvišką kalbėseną svetimų kalbų rašmenimis neaptinkama.
Savąją abėcėlę įgijome tik dr. J.Jablonskio dėka pasiskolinę iš čekų.
Tuo tarpu LDK diduomenės lenkėjimas, perimant lenkų herbus, mokantis
kalbą, bažnyčioje pamaldų klausant ne lietuvių kalba, – tai tik dar
keli papildomi fragmentai.
Trečiasis mitas: Lietuva „nuo jūros iki jūros”
Reikėtų pripažinti, kad LDK visada turėjo gerų karvedžių, kurių
vadybiniai sugebėjimai buvo puikūs. Tai beveik visi ankstyvieji LDK
valdovai bei Gediminaičiai, sėkmingai aneksavę dabartinės Baltarusijos
teritoriją, vėliau LDK administracijos vadovai. Istorinis faktas, jog
XVI a. pradžioje LDK pagal teritoriją buvo didžiausia tuometinės
Europos valstybė. Vis dėlto būtina suvokti, kad didelėje teritorijoje
buvo ne itin daug gyventojų, bendras visuomenės lygis gerokai atsiliko
nuo Europos. Amatininkų kvietimas Gedimino laiškuose yra geriausias to
patvirtinimas. Be to, giminaičių vedybų pagrindu plečiamos valdos
neturėjo pakankamo ideologinio „užtaiso”, todėl nuolatos grėsė, kad
užkariautieji panorės sugrįžti pas senuosius šeimininkus. Prisimintina
hipotezė, kad būtent Krėvos sutartis, Jogailos katalikybės pasirinkimas
ir Algirdo puoselėtos stačiatikybės atmetimas neleido LDK tapti tuo
slavų traukos centru, kuriuo iki LDK buvo Kijevas, Novgorodas, paskui
iniciatyvą perėmė Maskva.
Krėvos sutartis su Lenkija buvo pirmasis lūžis, kuriame „gabius
karvedžius bei parazituojančius vadybininkus” (savas giminingas
valdovas buvo taikių nuolatinių pajamų LDK centrui bei teritorinio
vientisumo garantas) Lenkijos elitas apgavo pasiūlydamas karūną mainais
į kai kurias išoriškai formalias nuolaidas (vienas valdovas, sprendimų
priėmimas etc.). Pradiniame LDK plėtros etape po klajoklių puldinėjimų
apsilpę slavai (Kijevo Rusia, Novgorodas) buvo lengvas karo grobis, tad
daliai diduomenės Lenkija taip pat galėjo pasirodyti lengvas grobis.
Vis dėlto nuolat augantys karingi kaimynai (Pskovas, Novgorodas,
Maskva, Kazanės chanatas, Aukso orda) XVI a. privertė sudaryti Liublino
uniją itin prastomis sąlygomis, prarandant žemes bei dar turėtą
sąlygišką nepriklausomybę. Todėl Lietuvą geografiškai didele valstybe
galima būtų laikyti tik dalį XV amžiaus, tačiau tik absoliučiais
skaičiais, neįvertinant kokybinių visuomenės vertinimo kriterijų.
Kelias į ateitį – švietimas
Taigi dabartinis Lietuvos įvaizdis sukurtas remiantis trimis mitais:
garbinga ilgalaike Lietuvos valstybės praeitimi, lietuvių tautos
išskirtinumu bei Lietuva „nuo jūros iki jūros”. Nei vienas iš jų nėra
teisingas, tačiau kiekvienas verčia Lietuvos pilietį jaustis
„nuskriaustą”, „daug praradusį”, „neatkursiantį buvusios garbės”.
Psichologija tokiais atvejais siūlo nagrinėti mitą detaliai ir jį
paneigti. Tik taip pavyksta suvokti, kokia valstybė esame, kur link
turėtume eiti.
Suvokę, kad Lietuvos valstybės ištakomis turėtume laikyti XIX a.
pabaigos valstiečių savimonės gaivinimą, galėsime pripažinti, kad per
šimtmetį iš žemiausių visuomenės sluoksnių sugebėjome tapti tauta,
sukūrusia nepriklausomą valstybę ir net pergyvenusia išorės agresorius.
Būtent vertindami šio šimtmečio laimėjimus – tautinės savimonės XIX a.
pabaigoje sukūrimą, nepriklausomybės paskelbimą, rezistencinį judėjimą,
nepriklausomybės atkūrimą – galime jais didžiuotis. Tuo pat metu šis
požiūris leidžia pagrįsti, kodėl didžiausias dėmesys turi būti
skiriamas vos šimtmetį gyvuojančios tautos švietimui, jos savimonės
ugdymui.
Paskelbta www.atgimimas.lt
Kopija www.delfi.lt
