Gruodžio 6 dieną „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ kalbėjome, kaip iš šalies atrodo visa „vaiko paėmimo istorija“ (paviešintą vaiko paėmimo vaizdo įrašą galima rasti čia), kai neva Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos darbuotojai kartu su policija naudojo perteklinę fizinę jėgą ir psichologinį smurtą.
Pagrindiniai mano pastebėjimai:
Negalima apie (jokią) krizę išvadų daryti iš nuotrupų (8 minučių irašo, kai istorijai bent 5 metai).
Negalima reaguoti „ant karštųjų“ – atidėkim karštį ir emocijas, surinkim visą pasiekiamą informaciją.
Taisant dantį irgi skauda, bet reikia, jeigu norime jį išgydyti. vaikui irgi gali (ir kartais turi) skaudėti, jeigu norime jam padėti.
Visa istorija naudingiausia tiems, kurie nori diskredituoti valstybę, mūsų institucijas, neva jos prieš žmones, neva jos klysta ir nemoka dirbti.
iš „Žinių radijo“ laidos „Dienos klausimas“
Visas laidos įrašas „Žinių radijo“ archyve (mano komentaras įraše nuo 37:50).
Ištrauka ir diskusija mano „Facebook“ įraše (nuoroda).
Su „Finasta“ pirmą kartą susidūriau ~2008 metus, kai dalį investicijų nukreipiau šiai verslo grupei. Iki pandemijos ir pastarųjų metų iš esmės buvo patenkintas jų darbo rezultatais ir šiandien bendras „INVL“ grupės valdomas mano turtas (pensijos ir investiciniai fondai) sudaro sumą, palygintiną su vidutinės klasės naujo automobilio kaina:
Tačiau tai, ką INVL savininkai padarė su savo mažmeniniais klientais, yra modernus būdas išplauti savo atsakomybę ir nusikratyti ilgalaikių įsipareigojimų. O juk būtent tokie yra pensiniai ir investiciniai fondai.
Praėjusiais metais visą turtą valdė UAB „INVL Asset Management“, kurios 100% savininkė yra AB „Invalda INVL“:
Vakar baigtas šio mažmeninio verslo perdavimas visiškai kitam subjektui – AB „Šiaulių bankas“. Šios įmonės akcininkų struktūra yra kaip gyvsidabris besikeičianti, pagrindiniai akcininkai po visų virsmų (skelbiama apie 2024 metų vidurį) turėtų būti:
AB „Invalda INVL“ – beveik 20%
„Girteka“ savininkai (per „Willgrow“) – 8,9%
ERPB – 7,2%
„Tesonet Global“ – 5,3%
Gintaras Kateiva (ex „Lytagra“ savininkas) – 4,9%
Algirdas Butkus (buvęs ŠB vadovas) – 4,9%
likusi akcijų dalis (apie 49%) yra valdoma smulkių akcininkų
Būtent Šiaulių banko grupės įmonei „SB Asset Management“ perduoti valdyti visi buvę INVL klientai – apie 210 tūkst. klientų, apie 1,2 mlrd. € jų turto, kuris apima INVL II ir III pakopos pensinius fondus, mažmeniniams investuotojams skirtus investicinius fondus.
Kur viso triuko esmė?
Tie 210 tūkst. klientų sutartis pasirašė su stipria verslo grupe, kurios kiti verslai buvo tvirtas pažadas ir netiesioginė garantija, kad investicinė dalis yra ilgalaikė ir patikima. Grupė kontroliavo 100% akcijų ir turėjo visišką moralinę atsakomybę prieš klientus.
Nuo šiol INVL iš esmės nebeturi jokių įsipareigojimų prieš „Šiaulių banko“ klientus. Jiems tai tokia pat investicija, kaip koks nors atliekų verslas ar kuris nors specialus investicinis fondas. Pasisekė? Gerai, čia mes! Nepasisekė? Aj, ko čia nervinatės, klientai? Juk visi įspėjimai apie pavojus buvo paminėti, skaitykit sutartis. Ir INVL nieko gi negali pati padaryti – žiūrėkit, mes tik 20% valdom, visiškai nekontroliuojam situacijos.
Kas dar svarbiau – dabar liko dar vienas žingsnis (ŠB akcijų paketo pardavimas) ir INVL bus visiškai nutraukusi bet kokius ryšius su klientais, kuriems tiesiogiai davė pažadus ir buvo įsipareigojusi užtikrinti ilgalaikę investicijų sėkmę.
Kuo ne 90-ųjų reiderystė, kai smagūs vyrukai perimdavo 10-20% įmonės akcijų, kontrolę susirinkimuose, susistatydavo savo vadovus ir smagiai perkeldavo visą turtą į jau 100% savo valdomą įmonę?
Tragikomedija, kad visi 210 tūkst. klientų yra „užrakinti“ savo investiciniais įsipareigojimais (tiek III pakopos pensijos, tiek fondų atvejais). Geriausiu atveju galėtų pinigus atgauti šiandien, bet turėtų susimokėti didžiules baudas įvairiomis formomis.
Pradžiai pažiūrėkite į šią iliustraciją – joje dvi hipotetinės taurės, į jas metami teniso kamuoliukai. Į vieną (didesnę) pataikyti lengviau, o į antrą (mažesnę) sudėtingiau. Žaidėjai mėtė dviejų rūšių reikšmingai skirtingus kamuoliukus, kol į kiekvieną surinkta po 10 teniso kamuoliukų. Pirmoje (didesnėje) taurėje radome 7 mėlynus ir 3 rožinius. Antroje (mažesnėje) radome 9 mėlynus ir 1 rožinį.
Klausimas: jeigu jums būtų duota galimybė rinktis ir galėtumėte pradėti žaidimą iš pradžių – kurios spalvos kamuoliuką rinktumėtės? Mėlyną ar rožinį?
Antrasis pavyzdys – iš realaus objektyvių lietuviškų duomenų tyrimo išvadų. Skaidrėje pateikti pagal tam tikrą loginį algoritmą palyginti skirtingų organizacijų atstovai ir jų sugeneruotas viešosios komunikacijos rezultatas (daugiau – geriau). Raudonai pabraukti atvejai turi reikšmingai skirtingą požymį nuo nepabrauktų atvejų.
Po pristatymo uždaviau klausimą: „Ar tai reiškia, kad organizacijoms (siekiančioms didesnio organizacijos komunikacijos efektyvumo) racionaliai verta rinktis savo atstovus tokius asmenis, kurie neturi raudonai-pabraukto požymio?“.
Už šį klausimą buvau visuotinai renginyje išvadintas seksistu, pusiau nušvilptas, buvo siūlančių (tiesa, kol kas neviešai) taikyti kitokias cancel‘inimo priemones. Nes raudonai pabrauktas požymis – moteris. O nepabraukti atvejai – vyrai.
Per 21+ metų darbo viešoje erdvėje aš turiu užsiauginęs storą odą. Man nebaisūs ūbavimai ar kitokie emociniai „vertinimai“. Mane veikia tik duomenys ir jais paremti faktai (jeigu jie kategoriškai paneigia mano ankstesnę nuomonę – dar įdomiau!). Tačiau kur eina visuomenė, kuri pradeda bijoti klausti ir abejoti? O juk daugeliui mano kolegų toks klausimas jau šiandien atrodė amoralus…
P.S. šiuo atveju objektyviai gali būti keliamos mažiausiai dvi lygiavertės ir tikrintinos hipotezės: (a) tokia padėtis susidarė dėl organizacijų išankstinių nuostatų atstovais rinktis vyrus; (b) tokia padėtis yra viešosios erdvės (t.y. visko, kas ima, apdoroja ir toliau platina bei vartoja organizacijų turinį) išankstinių nuostatų veidrodis, kai prioritetizuojama vyrų teikiama informacija.
Pastaba! Šis įrašas kol kas yra juodraštis, po truputį bus išgrynintas ir paruoštas ilgalaikiam naudojimui, todėl eigoje keisis.
Šiandien yra išlikę įvairūs genealoginiams tyrimams naudingi istorijos šaltiniai. Sąlyginai juos galima skirstyti į šias pagrindines grupes:
Romos katalikų bažnyčios duomenys – Vyžuonų parapijos, Kupiškio ir Utenos dekanatų metrikai (krikšto, santuokos, mirties), parapijonių surašymai, parapijos būklės aprašymai (šiuose individualių gyventojų duomenų iš esmės nėra);
Civilinės administracijos dokumentai – 1790 metų LDK Vilkmergės pavieto gyventojų surašymas, carinės Rusijos revizijos, 1897 metais vykęs carinės Rusijos visuotinis gyventojų surašymas, 1887 ir 1908 metų kaimo bendruomenių revizinis sąrašas, carinės Rusijos rekrūtų sąrašai, 1942 metais okupacinės Vokietijos valdžios vykdytas gyventojų surašymas;
Privačių dvarų inventoriai ir kiti dokumentai – privačių dvarų turtą ir valstiečius aprašantys sąrašai.
Carinės Rusijos revizijos, surašymas
XIX a. pirmoje pusėje caro administracija vykdė penkias revizijas (Nr. 6 – Nr.10). Plačiau apie jas galima rasti čia. 1887 ir 1908 metais buvo sudarinėjami šeimų sąrašai. O 1897 metais vykdytas pirmasis visuotinis carinės Rusijos gyventojų surašymas.
VI revizija (1811 metai)
Ji apėmė tik dvarininkus, Vyžuonų duomenų nesu radęs.
VII revizija (1815-1825 metai)
Vyžuonų duomenų nesu radęs.
VIII revizija (1833 metai)
Vyžuonų duomenų nesu radęs.
IX revizija (1850 metai)
Skirtingai, negu gretimos Utenos ar Tauragnų valsčių, Vyžuonų duomenys, panašu, neišlikę. Tiesa, revizijos pagrindas – bajorų valdomi dvarai, todėl kai kurie abėcėline tvarka gali būti dar neatrasti.
X revizija (1858 metai)
Skirtingai, negu gretimos Utenos ar Tauragnų valsčių, Vyžuonų duomenys, panašu, neišlikę. Tiesa, revizijos pagrindas – bajorų valdomi dvarai, todėl kai kurie abėcėline tvarka gali būti dar neatrasti.
Duomenys išlikę LVA, fondo nr. R-743. Nuotolinės prieigos nėra.
Romos katalikų bažnyčios dokumentai
Romos katalikų bažnyčios atveju Vyžuonų parapija priklausė Kupiškio dekanatui (iki 1834 m.), vėliau Utenos dekanatui. Todėl bažnytinių metrikų (krikšto, santuokos, mirties) įrašai gali būti išlikę dekanatų nuorašuose (LVIA fonduose 669 ir kituose) arba parapijos knygose (LVIA fondas Nr.1500).
Kupiškio dekanato metrikų nuorašai(1797-1798 ir 1834-1839 m.)
1797-1798 metų krikšto, santuokos ir mirties metrikai yra LVIA 604-11-26 p.3-30.
Kupiškio dekanatui Vyžuonų (taip pat Utenos, Užpalių, Sudeikių) parapijos priklausė nuo 1834 iki 1839 metų.
Google Drive sąraše (nuoroda, tačiau atsidarius reikia pasirinkti Vyžuonų lapą) yra visos krikšto/santuokos/mirties nuorodos pagal metus nuo 1840 iki 1923 metų.
Rinkimų kodekso 142 str. 7 d. įtvirtintas draudimas viešinti užpildytą (-us) rinkimų biuletenį (-ius). Poįstatyminiuose teisės aktuose, detalizuojančiuose šios normos įgyvendinimą nueita dar toliau ir rinkimų patalpose jau galite pamatyti įspėjimus, kad fotografuoti negalima, rinkimų komisijų nariai ir stebėtojai daro atitinkamas pastabas balsuojantiems.
Manau, tai rimtas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų piliečių teisių ir laisvių apribojimas, kuris yra neteisėtas.
Konstitucijos 34 str. 1 d. įtvirtintas bazinis principas, jog piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų, turi rinkimų teisę. Konstitucijoje įtvirtina, kad Seimas (55 str. 1 d.), Prezidentas (78 str. 2 d.) ir vietos savivalda (119 str. 2 d.) renkami slaptu balsavimu.
Tačiau slaptas balsavimas yra sudėtinė rinkimų TEISĖS dalis. Tai nėra piliečio pareiga. Kitaip tariant, pilietis gali pasinaudoti savo teise, tačiau tai nėra pareiga. Lygiai taip pat pilietis gali naudotis slapto balsavimo galimybe, o gali ja ir nesinaudoti.
Pilietis gali pasirinkti balsuoti neslaptai. Todėl Rinkimų kodekso 142 str. 7 d. prieštarauja LR Konstitucijai.
Tai, kad dalis piliečių parduoda savo balsą ir biuletenių fotografavimą naudoja įrodyti savo balsavimo versiją, visiškai nesusiję su normalių piliečių teisių apimtimi. Nusikaltimai turi būti persekiojami ir užkardomi normaliomis priemonėmis, o ne ribojant ir paminant konstitucines sąžiningų piliečių teises.
Sąmoningai dedu savo paskutinio balsavimo biuletenį (jeigu rasiu, vėliau papildysiu ir ankstesnių biuletenių nuotraukomis). Su malonumu lauksiu, kol VRK surašys man administracinio nusižengimo protokolą ir jį skųsiu teismui prašydamas kreiptis į Konstitucinį teismą dėl Rinkimų kodekso normos atitikties Konstitucijai ir jos principams patikros.
Kiekvienas žmogus palieka pėdsaką. Kartais net netyčia.
XXI amžiuje mūsų brangiausia valiuta – laikas – virsta žiniomis. Todėl mano pėdsakas kasdienybėje – tai mano mintys, jų virsmai darbais ir, kartais, net pokyčiais toliau nei aš pats.
Viešumo baimė ir iššūkiai nėra ir negali virsti kliūtimis, kurios mus varžo ir riboja. Privatumo mažėjimas yra kaina, kurią privalome sumokėti, jeigu informacinėje visuomenėje norime išlikti laisvi ir, svarbiausia, sąžiningi prieš patys save.
