XXI amžiuje reikalingas paaiškinimas ir įžanga – kodėl apie TAI rašau? Nes pernelyg daug dirbu su komunikacija, nes pernelyg gerai suprantu, kas yra „sąvokų pakeitimas“, nes pernelyg jautriai reaguoju, kai kažkas manimi bando manipuliuoti.
Būtent tai vyksta, kai Laisvės partija registruoja „sutikimo seksui“ įstatymo projektą.
Šeimos (santykių) esmė – besąlyginis įsipareigojimas
Man šeima – tai besąlyginis amžinas įsipareigojimas. Tai pasiaukojimas, priesaika (prieš Dievą, Likimą ar kas tai bebūtų) eiti kartu iki gyvenimo pabaigos be jokių „jeigu“.
Iš to natūraliai seka (nes TAU tai yra amžina, šventa), kad šeimoje yra neįsivaizduojama prievarta. Net dalinės prievartos faktas sunaikintų šeimą, TAVO priesaiką kaip tokią – prievartos autorius sulaužytų savo priesaiką. O tai yra užribis.
Todėl šeima savaime yra be prievartos. Todėl „sutikimas seksui“ savaime yra vedybų sutarties analogija, tai „šeimos iš išskaičiavimo“ požymis, tai savaime griauna šventos, besąlyginės šeimos sampratą.
Trumpalaikių (asmeninio malonumo) santykių tragedija
Ir visiškai priešingą išvadą gauname, jeigu gyventume vienkartinių, trumpalaikių santykių būklėje. Kai nėra ilgalaikių, neatšaukiamų įsipareigojimų. Kai viskas remiasi perku/parduodu ar duodu/gaunu santykiu.
Tada išties, visus „sekso santykius“ reikia versti komerciniais pirkimo-pardavimo santykiais. Tada „sutikimas seksui“ – natūralus ir būtinas.
Tiesa, galiu tik retoriškai paklausti – kuo (tokiu atveju) jis skiriasi nuo primityvios prostitucijos?
Beje, kaip ir bet kuri vedybų sutartis…
Beje, prostituciją draudžia Administracinių nusižengimų kodekso 487 straipsnis Vertimasis prostitucija, atlygintinis naudojimasis prostitucijos paslaugomis:
Vertimasis prostitucija, atlygintinis naudojimasis prostitucijos paslaugomis užtraukia baudą nuo devyniasdešimt iki vieno šimto keturiasdešimt eurų. [..]
lapkričio 22 d. – diskusija LRT radijo laidoje „Aktualijų studija. Ar „Facebook“ politika blokuoti antirusiškus įrašus turi būti pakeista?“ (laidos įrašas, tekstinė versija).
Diskusija su „Meta“ atstovais
Vilniaus universiteto vykusioje diskusijoje lietuviai konstatavo problemas, o „Meta“ atstovai nieko konkretaus negalėjo atsakyti.
Aš pateikiau vieną esminį klausimą – ar tiesa, kad automatinis turinio moderavimas vyksta ne autentiško lietuviško, o automatiniu būdu į anglų kalbą išversto turinio pagrindu? Kita klausimo pusė – ar tiesa, kad dirbtinis intelektas (artificial intelligence) mašininis mokymasis vyksta taip pat to su klaidomis išversto angliško turinio pagrindu?
Deja, gavau tik bendrinio pobūdžio patvirtinimą, kad moderavimą vykdo lietuviai moderatoriai. Apie esminę techninę aplinkybę – kokios kalbos turinys moderuojamas – atsakymo nebuvo.
Po savaitės apie problemą iš savo asmeninės patirties parašė Andrius Tapinas – kaip proukrainietiškas turinys nuosekliai sulaukia FB sistemos sankcijų.
Į tai sureagavau tokiu komentaru:
prieš savaitę vykusiame susitikime su Meta atstovais Vilniuje (ping Jakub Turowski & Co.) uždaviau konkrečius klausimus ir iš gautų atsakymų tik sustiprėjo įtarimai, kad (a) įmonė visiškai nevaldo savo procesų; (b) blokavimą vykdo AI generuojamų trigerių pagrindu; (c) gyva kontrolė praktiškai neegzistuoja; (d) AI sprendimus daro automatinio vertimo tekstų į anglų kalbą pagrindu (FB automatinio vertimo ne-kokybę visi puikiai matome kasdien) (e) FB principas “jokio įžeidinėjimo” de facto karo Ukrainoje atveju virtęs agresoriaus palaikymu, nes FB AI nesugeba atskirti Kremliaus melo ir ironijos. tada Kremliaus melas yra lygiose pozicijose su Ukrainos tiesa
Iš mano asmeninės „Facebook“ paskyros
Komentaras 15min.lt portalui
Portalo žurnalistas Gytis Kapsevičius situacijos apžvalgoje įdėjo šiuos mano pastebėjimus:
Šiame renginyje dalyvavęs komunikacijos ekspertas Liutauras Ulevičius teigė „Facebook“ atstovui uždavęs ne vieną klausimą – iš atsakymų jam susidaręs įspūdis, kad bendrovė „nevaldo situacijos“.
Kalbėdamas su 15min jis komentavo, kad tai iš dalies yra ir platesnė problema – mažiau populiariomis kalbomis paskelbto turinio blokavimo motyvai dažnai būna mažiau logiški.
„Mokymosi algoritmai pas juos [„Facebook“] padaryti taip, kad jie mokosi iš angliško teksto – verčia ir sprendimus priiminėja iš angliško turinio. Natūralu, kad jų dabartinis kalbos lygis yra prastas, vertimas nepagauna perkeltinių, ironinių reikšmių, todėl sprendimai priiminėjami ant kreivai išversto teksto“, – kalbėjo komunikacijos ekspertas.
„Facebook“ atstovas renginyje taip pat teigė, kad pirminis analizės lygis yra automatizuotas, patikrą atlieka dirbtinis intelektas. Algoritmas gali rasti kokį nors „netinkamą“ žodį ir tada sprendimą dėl turinio tinkamumo priima moderatoriai.
„Jie toms mažoms rinkoms neturi resursų, neturi piniginės motyvacijos skirti pakankamai dėmesio. Ir tas važiuoja. Deja, bet ta situacija yra ne demokratiškų šalių naudai, o būtent tokių, kaip Kremliaus trolių armijos, kurios stebi algoritmo veikimo principus“, – kalbėjo L.Ulevičius.
Pašnekovas pabrėžė, kad problema yra ne lietuviškai suprantančių „Facebook“ moderatorių skaičius, bet pati sistema.
„Grubiai matematiškai, padidinus nuo 5 iki 50 žmonių, mes kokybinio šuolio nepajustume. Pagrindinis dalykas vis dėlto yra moderavimo algoritmo keitimas ir jų pritaikymas lietuviškai ar kitų mažųjų kalbų realybei. Dabartinis modelis yra ydingas“, – komentavo jis.
Diskusija LRT radijo laidoje „Aktualijų studija. Ar „Facebook“ politika blokuoti antirusiškus įrašus turi būti pakeista?“
Visą Mariaus Jokūbaičio vedamą laidą (garso įrašą) galima perklausyti čia.
Pagrindiniai mano pasisakymų akcentai:
Komunikacijos ekspertas Liutauras Ulevičius LRT RADIJUI pasakoja – šiuo metu socialinio tinklo „Facebook“ vartotojams apskritai dalintis informacija ar vaizdine medžiaga, susijusia su Rusijos karu prieš Ukrainą, nėra draudžiama, tačiau „Facebook“ turiniui taiko labai griežtus bendruomenės standartus.
„Pavyzdžiui, jeigu tai yra kažkokia aštresnė nuotrauka, realus, net ir tikras įvykis gyvai iš, pavyzdžiui, apšaudymo, jeigu tai iš tiesų gali jautresnius žmones sujaudinti ar sukelti nusivylimą, iš karto įsijungia algoritminis turinio moderavimas“, – sako L. Ulevičius.
Ne vienas „Facebook“ vartotojas skundžiasi, jog, panašu, socialiniame tinkle visgi negalima pasisakyti nieko prieš Rusiją. Pavyzdžiui, jeigu žmogus savo įraše pavartoja tokius žodžius, kaip „kacapas“ ar „orkas“, jis neretai yra iškart blokuojamas, jo paskyra suspenduojama dienai, savaitei ar net visam mėnesiui.
Taip nutinka dėl to, nes algoritmas reaguoja į šiuos raktinius žodžius, kurie duomenų bazėje apibrėžiami kaip skleidžiantys neapykantą ir įprastai naudojami neigiamame kontekste. Dėl to įrašus, kuriuose jie randami, sistema supranta kaip neapykantos kalbos skleidimą.
[..]
Komunikacijos ekspertas L. Ulevičius yra linkęs su šia [„Facebook“ atstovo] mintimi nesutikti.
„Kai „Facebook“ sako, kad mes naudokimės bendruomenės standartais, tai sako, naudokime tuos pačius reikalavimus ir nusikaltėliui, ir aukai. Ir tada gaunasi – jūs žaidžiate šachmatais, o priešininkas iš Kremliaus ateina su bokso pirštinėmis“, – atrėžia pašnekovas.
[..]
„Algoritminis moderavimas paremtas anglų kalba. Automatinis lietuvių kalbos vertimas į anglų kalbą „Facebook“ platformoje dabar yra žemiau kritikos lygio. Iš esmės paimkite bet kokį automatinio vertimo tekstą, kurį „Facebook“ kartas nuo karto pasiūlo, ir pabandykite patikrinti, kiek ten klaidų padaryta vertime. Ir natūralu – jeigu tu iš to verstinio, kreivo teksto darysi išvadas, tu gausi visiškai kvailą sprendimą“, – tvirtina komunikacijos ekspertas L. Ulevičius.
iš lrt.lt publikacijos
Laidoje taip pat pateikiau keletą kitų svarbių akcentų:
Andrius Tapinas savo SubStack įraše teigia, jog „[..] Tačiau su manimi susisiekė vienas iš Metą aptarnaujančių turinio moderatorių ir šiek tiek papasakojo apie procesus, kaip viskas vyksta. [..] Pasirodo, kad bent dalį turinio tikrai moderuoja gyvi žmonės ir Lietuva dabar priskirta Rygoje įsikūrusiam biurui, kuris anksčiau rezidavo Berlyne. Jie priima sprendimus, ką daryti su pareportintu turiniu. Ir jeigu jiems asmeniškai nepatinka turinio autorius arba pasirinkta pozicija, pvz. palaikyti Ukrainą, jie gali skirti bausmes, o tada jau aukštesni kolegos, kurie tikrina žemesnių darbą, gali pastebėti, jog bausmė skirta per klaidą ir klaidą fiksuoti. Tačiau tokių klaidų fiksuojama tik apie 2%, tad turinio moderatoriai gali jaustis daugmaž saugiai [..]“.
Diskutuoti su FB atstovu neįmanoma, nes jis anoniminis, todėl belieka paklausti retoriškai:
(esminis klausimas Lietuvos atveju) Kokią % dalį sankcijuotų įrašų/paskyrų peržiūri gyvi moderatoriai?
Kokios yra detalios turinio pripažinimo netinkamu taisykles? Kur jos skelbiamos?
Objektyvūs atsakymai į šiuos klausimus būtų esminis rodiklis, rodantis, ar FB išsisukinėja.
Visai netikėtai šią savaitę pavyko pasiekti lūžį ir fiksuoti simbolinį pasiekimą – po ~18 metų mėgėjiško gilinimosi į archyvinius šaltinius turiu pakankamai patikimu lygiu nustatęs visus 32 savo proproprosenelius (t.y. kiekvieno iš 4 senelių visus 8 prosenelius).
Kas tie 32?
Daugelis jų gimę prieš apytiksliai 200 metų – XIX a. pirmaisiais dešimtmečiais anuometinėse Dusetų, Tauragnų, Vyžuonų parapijose dabartinio Utenos rajono ribose:
Ona Bartašiūtė (iš Luknių)
Simonas Bislys (g. 1824 Viešeikiuose)
Barbora Bukelskytė (g. ~1818 Zabičiūnuose)
Uršulė Čipkutė (g. 1828 Nemaikščiuose)
Mykolas Gaidamavičius (g. 1832 Vyžuonose)
Brigita Gimbutytė (g. 1836 Mieleikiuose)
Uršulė Gineitytė
Steponas Janulionis (g. 1823 Bartašiūnuose),
Uršulė Jurelytė (g. 1823 Sudeikiuose)
Mykolas Kazlauskas (iš Antandrajos)
Domicelė Kilinskytė
Adomas Kruopis (g. 1824 Rukliuose)
Andrius Kučinskas (iš Kubilių)
Ieva Laučiūtė (iš Stabulankių)
Julijona Lukytė
Justina Maciulevičiūtė
Karolina Miškinytė (g. 1824 Viešeikiuose)
Jonas Musteikis (iš Musteikių)
Simonas Musteikis (g. 1812 Dusyniuose)
Ona Meidutė (iš Kubilių)
Justinas Nevodničėnas (g. 1799 Antandrajoje)
Nikodemas Raslanas (g. 1821 Narkūnuose)
Stanislovas Raslanas (g. 1792 Radžiūnuose)
Ona Slapšinskaitė (g. 1834 Keiriškėse)
Kajetonas Šavinis (g. 1830 Kaliekiuose)
Juozapas Tamošiūnas (g. 1825 Šiaudiniuose)
Juozapas Tarulis (g. 1808 Pašekšėje)
Justina Tilindytė
Juozapas Ulevičius (g. 1805 Vėlaikiuose)
Ona Vaškelytė (g. 1822 Kaniūkuose),
Domicėlė Vėlaikytė (g. ~1809 Vėlaikiuose)
Mykolas Žičkus (iš Bajorų)
Paskutinė trūkstama grandis
Kone gerą dešimtmetį buvau strigęs ties prosenele Veronika Musteikyte, kurios tėvų, senelių, prosenelių linijų niekaip nepavykdavo identifikuoti. Prieš pora metų pavyko atsekti ir atriboti Veronikos tėčio Vincento Musteikio liniją ir kilmę, tačiau jos mama Ona Žičkutė vis liko terra incognita – nei gimimo, nei tėvų, nei kitų artimų giminaičių.
Šiais metais Lietuvos archyvams paleidus elektroninę istorinių dokumentų skaityklą pavyko klasikiniu metai-po-metų būdu išryškinti Žičkų paminėjimus Tauragnų parapijoje (nes iš Kubilių kaimo kilęs Vincentas Musteikis), tačiau Ona liko nepaminėta ir neatrasta.
Iki šios savaitės, kai pagaliau peržiūrėtuose 1858 metų Novo-Aleksandrovsko apskrities revizijos šalutiniuose įrašuose (t.y. ne bazinėje Utenos/Puslovskio valdų dalyje), prie Politiškių kaimiškosios bendruomenės, Bajorų kaime (Peišiškių dvare) pagaliau visi pagrindiniai dalyviai atsistojo į aiškias gretas.
Kas toliau?
Kaip matyti iš sąrašo – net 9 atvejais iš 32 nežinau tikslios gimimo datos (tai reiškia, kad asmenį žinau iš surašymų, santuokų ar mirties metrikų). Dar 5 atvejais nežinau net ir vietovės, iš kurios protėvis kilęs. Šių duomenų tikslinimas daugeliu atvejų yra strigęs dėl duomenų trūkumo (pavyzdžiui, sudegę Tauragnų parapijos XVIII a. metrikai), bet Žičkų atvejis skatina galvoti kūrybiškai ir nenuleisti rankų.
Kitas gilinimosi dalykas – 64 proproproproseneliai 🙂 Iš jų žinau tik 50, o 14-a yra visiškai nežinomi. Daugelis jų susiję su tais 5-iais proproproseneliais, apie kuriuos neturiu jokios informacijos. Tiesa, čia jau daugeliu atvejų teks atsimušti į bet kokių rašytinių šaltinių iš XVIII a. trūkumą.
Gyvenu individualiame name, šilumą ir karštą vandenį gamina dujinis katilas. Šiais metais uždėjome ir paleidome ~10 kW galios saulės elektrinę. Kyla klausimas, ar verta šiuo metu veikiantį (~8 metų amžiaus) dujinį katilą sunaikinti ir vietoj jo įdiegti šilumos siurblį oras-vanduo?
Ko šiame tekste nenagrinėju – tai energetinės nepriklausomybės nuo Maskvos. Tai papildomas svarbus motyvas pokyčiui, tačiau pirmiau norisi matyti bazinius skaičius.
Baziniai dalykai, prielaidos ir konstantos
Analizuosiu 2015-2021 metų duomenis – dujų ir elektros vartojimą. Per šį laikotarpį vidutinis metinis energijos vartojimas:
elektros energijos – 4 449 kWh; (dien. 2 324, nakt. 2 124)
dujų – 1 940 m3.
Kaip konstantą skaičiavimams imu prielaidą (konstantą), kad dujų katilas 1 m3 paverčia 10,35 kWh šilumos energijos.
Remiuosi prielaida, kad šilumos siurblio gaminamos šilumos energijos poreikis nebus didesnis dėl to, kad name naudojama mišri šildymo sistema (t.y. ir radiatorinis, ir grindinis šildymas, ir boileris nuo to paties dujų katilo), nes energijos poreikis (t.y. galinio taško temperatūros lygis) išlieka toks pat.
Skaičiavimuose analizuoju 364 dienų metus.
Skaičiavimuose nevertinu elektros energijos poreikių skirtumų dieną/naktį, nors skirtumas atsiranda, nes dieną ją bent iš dalies saulės elektrinės energija.
Vidutinis energijos poreikis vienai dienai
Skaičiavimui naudoju mokėjimų už elektrą/dujas rodiklių duomenis. Kitaip tariant, remiuosi prielaida, kad tarp atsiskaitymų naudojimas buvo tolygus:
Tokį pat principą naudoju apskaičiuoti tiek šilumos energijos gamybai dujų katile, tiek tiesiogiai skaičiuojant elektros energijos vartojimą.
Vidutinis energijos poreikis šilumos energijos gamybai
Surinkus 2015-2021 metų duomenis ir išvedus vidurkį gaunu tokį dienos energijos vartojimą:
Vidutinis poreikis elektros energijai
Tie patys 2015-2021 duomenys, dienos vidurkis įprastiniams elektros energijos poreikiams:
Faktinis energijos poreikis
Vidutiniškai 2015-2021 metais:
Šilumos siurblio efektyvumo kaitos prielaida ir energijos taupymas
Šilumos siurbliai oras-vanduo turi santykinį efektyvumo rodiklį CoP (angl. Coefficient of Performance), kuris reklamos tikslais duodamas geresnis, tačiau Lietuvoje turi būti taikomas realus šiauriniam klimatui taikomas SCOP (seasonal COP) arba SEER (angl. Seasonal Energy Efficiency Ratio).
Bendru atveju Lietuvoje siūlomi įrenginiai geriausiu atveju garantuoja 3-3,5 rodiklį.
Skaičiavimams naudosiu prielaidą, kad dėl įvairių techninių niuansų realus COP mano atveju būtų:
lapkritį-vasarį – 2,5
kovą-gegužę – 3
birželį–rugpjūtį – 3,5
rugsėjį-spalį –3
Tada faktinis energijos poreikis (veikiant šilumos siurbliui) sumažėja:
Jeigu skaičiuotume suminį energijos poreikį be siurblio ir su siurbliu:
elektros energijos poreikis – 4 545 kWh ir šilumos siurblys to nekeičia;
šilumos energijos gamybos poreikis:
be siurblio – 20 030 kWh;
su siurbliu – 7 306 kWh.
Saulės elektrinės gamyba
Saulės elektrinė paleista gegužės pabaigoje ir per keletą mėnesių turim ribotus duomenis, bet galim remtis „liaudies išmintimi“, kad 1 kW per metus generuoja apie 1 000 kWh. Tokiu atveju mano turimos saulės elektrinės sugeneruotos elektros energijos pritrūks:
9 750 – 4 545 – 7 306 = 2 101 kWh trūkumas
Kas blogiausia – sugretinus gamybos/poreikio grafikus akivaizdu, kad didžiausias atotrūkis bus žiemos mėnesiais, t.y. pagal teisės aktus balandžio mėnesį padarius sukauptos elektros energijos „nunulinimą“ per vasaros perteklių sukauptos energijos užteks iki ~gruodžio-sausio mėnesių, o kovą, balandį ir gegužę grėstų elektrą pirkti rinkoje:
Tarpinė išvada
Nors šiuos skaičiavimus dar reikis tikrinti, tikslinti konstantas ir pan., tačiau jiems pasitvirtinus, šilumos siurblio atveju galimi tokie sprendimai:
galingesnio (nei formaliai skaičiuojama) šilumos siurblio statymas;
~20% didesnės galios (nei 10 kW kompensuojama) saulės elektrinės įrengimas;
rezervinio dujinio katilo įrengimas (žiemos mėnesiams, kai sukauptos elektros energijos „likučio“ nebebus).
Be to, rezervinio dujinio katilo įrengimas (esant visai infrastruktūrai) perspektyvus ir tuo, kad tai iš tiesų atsarginis energijos tiekimo šaltinis, jeigu dingtų elektra.
Tikriausiai tai buvo mano – aštuntoko iš humanitarinės Utenos I-osios vidurinės – pavasaris, kai nugalėjęs rajono programavimo olimpiadoje jau ruošiausi keliauti į respublikinį etapą Biržuose. O gal buvo tos pačios ar devintos klasės ruduo. Mūsų mokyklos informatikos būreliui vadovavusi Giedrė Sudniūtė pakviesdavo į V-osios vidurinės kompiuterių klasę. Tuo metu (berods, kokie 1994-ieji) tai buvo kone kosminis laivas su 486-ukų lygio kompiuteriais, kai visi tenkinomės sovietiniais БК-0012 ar garažuose konstruotais „ZX Spectrum“ klonais (aka Santaka).
Eilinio būrelio metu, kai su BASIC‘u iš dešimčių linijų piešdavom kosminius laivus ar bandydavom programuoti „kamuoliukų atmušinėjimo“ žaidimus, sulaukiau būrelio vadovės klausimo, ar norėčiau susitikti su į Uteną atvažiuosiančiu vienos programavimą labai propaguojančios Kauno mokyklos direktoriumi. Tuo metu žodis „gimnazija“ skambėjo keistai, nors ir kiek pažįstamai – savo mokykloje irgi buvom „eksperimentinės klasės“ moksleiviai. Bet „programavimas“ jau buvo kasdienybė ir, kartu, magnetas.
Tad tą eilinę pavasario (ar rudens) dieną būtent V-osios vidurinės koridoriuje šalia kompiuterių klasės pirmą kartą ir sutikau Direktorių. Neprisimenu ir jau niekas nebeprimins, apie ką tuo kartu kalbėjome. Tikriausiai Direktorius pasakojo apie KTU Gimnazijos viziją, apie gabiausius šalies moksleivius, kurie kartu mokosi ir kuria aplinką, kurioje vien buvimas šalia geresnių verčia augti ir patį.
Dabar pro miglą prisimenu ir pirmąją nacionalinę informatikos olimpiadą (Biržuose), kur sutikau gerą būrį dalyvių „iš tos pačios gimnazijos“. Tuo kartu jie (ping, Audrius Pundzevičius, Tomas Vitulskis, …?) man – vienam niekam nežinomam dalyviui aštuntokui tarp nacionalinio turo „tūzų“ iš vyresniųjų klasių (nacionaliniame ture visi sprendė tuos pačius uždavinius) – atrodė kaip tie patys kosmonautai – toli ir nepasiekiami. Likimo pokštas, kad jau tik gal po metų Klaipėdoje pats buvau jų vietoje – nacionalinėje olimpiadoje jaunesniesiems dalyviams (pinga, Remigijus Staniulis, …?) skelbiau Gimnazijos idėją ir raginau atvažiuoti mokytis į Kauną, Studentų gatvę.
Žinoma, Direktorius nieko nežadėjo, tik kvietė išbandyti. Devintos klasės savaitgaliais išbandžiau Mokslo lyderių turnyrus. Keistai tuomet aš – tėčio vežamas devintokas iš Utenos – jaučiausi tarp rimtų „viską žinančių ir patyrusių“ kauniečių, suvažiavusių iš legendinių, tuomet jau girdėtų kitų Kauno ir kitų miestų bei rajonų mokyklų. Po pirmųjų turnyrų su nerimu laukdavau jų rezultatų, bet paskui supratau – čia tokie pat žmonės, aš ne ką prastesnis ir GALIU!
Vėliau sekė daugybė kitų žingsnių Gimnazijoje ir ne tik. Kai kurie sėkmingi, kiti – mažiau. Žiūrėdamas atgal dabar jau žinau, kad už visus juos esu atsakingas tik aš pats. Tačiau daug tų žingsnių nebūtų galėję atsirasti, jeigu šiame mano kelyje nebūtų atsiradusi Gimnazija, jeigu Direktorius nebūtų atvažiavęs tą pavasarį į Uteną, jeigu Giedrė Sudniūtė nebūtų pasiūliusi susitikti.
Gali skambėti keistai, tačiau per visą laiką Gimnazijoje ir po jos su Direktoriumi esame bendravę labai mažai. Galėčiau prisiminti gal tik keletą legendinių pokalbių jo kabinete – visi jie apie Gimnazijos reikalus (teko garbė 1998-ųjų žiemą būti išrinktam pirmuoju Gimnazijos moksleivių prezidentu), apie moksleivių atstovavimą. Po Gimnazijos vis sau fiksuodavau, kad reikia susitikti, reikia pasikalbėti, reikia pasitarti (įvairiausiais nepakalbėtais svarbiais ir nelabai klausimais apie reikalus ir apie gyvenimą iš esmės), bet vis sutrukdydavo ta mūsų gyvenimo skuba. Ir tragikomiška, kad kone prieš pat pandemijos pradžią jau buvome sutarę susitikti. Tačiau dabar viena iš paskutinių žinučių iš Direktoriaus jau skamba tik kaip nebylus priekaištas: „[..] Vis tik su Tavimi labai noriu susitikti! Todėl štai telefono numeris [..]“.
Ne vienas klausimas, kurio taip ir nespėjau užduoti Direktoriui, matyt, taip ir liks neatsakytas. Į kitus, kad ir neužduotus, atsako pats Direktoriaus pavyzdys – gyvenančio SAVO gyvenimą, ginančio SAVO vertybes, net jeigu prieš susimoko ir VISAS pasaulis.
Mano prisiminimuose Direktorius visada lieka tuo, kuris atvėrė bene svarbiausius vartus į gyvenimą – su visais jo iššūkiais, galimybėmis ir prieskoniais.
Kiekvienas žmogus palieka pėdsaką. Kartais net netyčia.
XXI amžiuje mūsų brangiausia valiuta – laikas – virsta žiniomis. Todėl mano pėdsakas kasdienybėje – tai mano mintys, jų virsmai darbais ir, kartais, net pokyčiais toliau nei aš pats.
Viešumo baimė ir iššūkiai nėra ir negali virsti kliūtimis, kurios mus varžo ir riboja. Privatumo mažėjimas yra kaina, kurią privalome sumokėti, jeigu informacinėje visuomenėje norime išlikti laisvi ir, svarbiausia, sąžiningi prieš patys save.