Liutauras Ulevičius

XXI a. kasdienybės dienoraštis

Category: kasdienybė (Page 5 of 89)

Svarbiausia mūsų gyvenimo dalis – mes patys. Kartais užmirštame ir nematome kasdienių stebuklų.

Kliudžiau 2.0

2023.12.20 / / 0 Comments

Jono Biliūno tekstą XXI amžiui adaptavo Liutauras Ulevičius

Tai buvo nedidelis ir ramus klasiokas. Jo menkas ir retai atnaujinamas socialinio tinklo profilis drebėjo nuo kiekvieno prisilietimo: jo nuotrauka, tarsi sušlapusi ir purvais apskretusi, visa tarsi šaukė ir šiaušėsi, tarsi priminė tą seną katytę iš XIX amžiaus kaimo. Radau aš jį atsitiktinai, kažkokios diskusijos kampe pakomentavusį, susirietusį, nelaimingą. Mane perskaitęs, jis taip gailestingu balsu tegalėjo atsidusti, o mintyse turėjo šviesti ir baimė, ir viltis. Jis buvo dar visai visai jaunutis, bet koks beviltiškas! Gal jį kas skriaudė namuose, gal jį jau ne kartą buvo aprėkę ir iškoneveikę, bet paskui vis tiek paleido į mokyklą, išmetė čia, kad ji sudorotų čionykščiai negailestingi berniūkščiai: žmonėse jau nebebuvo jam vietos, gal jau nebe pirmą kartą jis taip išlenda su komentaru ir gauna atgal…

Bet kas man darbo? Juk jis niekam nereikalingas…

Ir aš apsidžiaugiau, kaip apsidžiaugia, pamatęs kiškį, medėjas. O aš juk buvau kiečiausias klasėje. Ant profilio žibėjo daugiausia draugų, įrašai sulaukdavo daugiausia like‘ų: maniau esąs tikras socialinio tinklo gyventojas, tikras influenceris. Nors buvau tik antros klasės mokinys, tačiau jaučiaus milžinas esąs, kuris, rodės, ir vilkų būrį susitikęs, neišsigąstų.

O čia buvo tik mažas nežinomas klasioko profilis…

Atmatavęs tris sakinius, sustojau, pasižiūrėjau į klaviatūrą ir sieninį laikrodį, padėjau rankas ant mygtukų ir pradėjau rašyti. Nežinojo nelaimėlis, kas jo laukia, tarsi nebyliai ir nesąmoningai klausdamas, ką aš darau… ir laukė.

Mano įrašas pasirodė socialiniame tinkle, ir pamačiau, kaip like‘ai pradėjo pildytis, kaip pasipylė palaikantys ir dar labiau pašiepiantys komentarai, o klasioko profilis, bepradedąs rašyti trumpą atsakymą, jį staiga ištrynė ir užtilo …

Kliudžiau. Kaip tikras medėjas atsidariau profilio puslapį, bet ūmai pajutau širdyje šaltį ir sustingau nustebęs: profilio nuotrauka buvo dingusi, įrašai pradėjo dingti man bežiūrint; iš visos dar likusios galios akimirkai buvo pasirodęs atsakymas, tačiau netukus dingo: profilio likučiuose pradėjo rastis nauji pikti kitų klasiokų komentarai ir patyčios pradėjo lietis po kiekviena dar likusia nuotrauka.

Nusiminęs, nebežinodamas, ką daryti, atžagaria ranka pastūmiau klaviatūrą tolyn nuo savęs ir neatsigręždamas išlėkiau iš savo kambario. Širdyje jaučiau skausmą ir sunkumą: tarsi didelė didelė našta slėgė krūtinę.

Tik trečią dieną drįsau vėl sugrįžti į socialinį tinklą: klasioko profilis buvo tuščias. Tiesa, į jį dar vedė vienas kitas komentaras. Tačiau pradėjau trinti visus savo įrašus ir komentarus, prirašiau naujų atsiprašymų kitiems klasiokams ir pats pradėjau trinti savo nuotraukas bei įrašus. Tik nedrįsau išimti to įrašo, kurį parašiau apie klasioką, kuris buvo įsisiurbęs į jo profilį ir dabar stypsojo atsikišęs like‘ų rekordais.

Tai buvo 40-as toks mano įrašas. Bet vienintelis laimingas: aš jį lig šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje…

Tekstas parašytas tinklalaidės „Piknikas kaukų draustinyje“ konkursui „XIX“. Visų konkurso darbų rinkinį galite atsisiųsti iš čia.

Iliustracija sukurta tinklalaidės autoriaus Gintauto K. Ivanicko ir generatyvinio DI.

Originalų Jono Biliūno kūrinį galite atsisiųsti iš čia.

Ką bibliotekininkams reikia žinoti apie intelektinę nuosavybę?

2023.12.09 / / 0 Comments

Rudenį Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos kvietimu Lietuvos kultūros tarybos finansuojamame projekte „Bibliotekos – autorystės ambasados. Praktiniai seminarai bibliotekininkams“ skaičiau pranešimus apie šiek tiek kitokį požiūrį į intelektinę nuosavybę – ne tiek iš autorių, kiek iš viešojo intereso ir piliečių pusės.

Rugsėjo 12-ąją Vilniuje (iš čia ir vaizdo įrašas), 18-ąją Elektrėnuose, 25-ąją Alytuje, o spalio 13-ąją Ukmergėje ir 27-ąją Druskininkuose.

Šalia paskaitų ir seminarų projekto rengėjai išleido ir metodinės medžiagos elektroninė brošiūrą (PDF formatu), ją galima nemokamai atsisiųsti iš organizatorių interneto svetainėse (nuoroda).

Brošiūroje mano paskaitos santrauka skelbiama 36-39 psl.

Svarbiausi akcentai:

  • Naudokite „Creative Commons“ licencijas ir su jomis platinamą turinį.
  • Naudokitės Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo išimtimis švietimui – skaityti moksleiviams bibliotekos knygas edukaciniuose renginiuose viešai tikrai galima be autorių/leidėjų sutikimo.

Apie „vaiko paėmimo istoriją“ ir mūsų reakciją į ją

2023.12.06 / / 0 Comments

Gruodžio 6 dieną „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ kalbėjome, kaip iš šalies atrodo visa „vaiko paėmimo istorija“ (paviešintą vaiko paėmimo vaizdo įrašą galima rasti čia), kai neva Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos darbuotojai kartu su policija naudojo perteklinę fizinę jėgą ir psichologinį smurtą.

Pagrindiniai mano pastebėjimai:

  • Negalima apie (jokią) krizę išvadų daryti iš nuotrupų (8 minučių irašo, kai istorijai bent 5 metai).
  • Negalima reaguoti „ant karštųjų“ – atidėkim karštį ir emocijas, surinkim visą pasiekiamą informaciją.
  • Taisant dantį irgi skauda, bet reikia, jeigu norime jį išgydyti. vaikui irgi gali (ir kartais turi) skaudėti, jeigu norime jam padėti.
  • Visa istorija naudingiausia tiems, kurie nori diskredituoti valstybę, mūsų institucijas, neva jos prieš žmones, neva jos klysta ir nemoka dirbti.
iš „Žinių radijo“ laidos „Dienos klausimas“

Visas laidos įrašas „Žinių radijo“ archyve (mano komentaras įraše nuo 37:50).

Ištrauka ir diskusija mano „Facebook“ įraše (nuoroda).

Kaip išplauti atsakomybę prieš ilgalaikius investuotojus? INVL pavyzdys

2023.12.01 / / 3 Comments

Su „Finasta“ pirmą kartą susidūriau ~2008 metus, kai dalį investicijų nukreipiau šiai verslo grupei. Iki pandemijos ir pastarųjų metų iš esmės buvo patenkintas jų darbo rezultatais ir šiandien bendras „INVL“ grupės valdomas mano turtas (pensijos ir investiciniai fondai) sudaro sumą, palygintiną su vidutinės klasės naujo automobilio kaina:

Tačiau tai, ką INVL savininkai padarė su savo mažmeniniais klientais, yra modernus būdas išplauti savo atsakomybę ir nusikratyti ilgalaikių įsipareigojimų. O juk būtent tokie yra pensiniai ir investiciniai fondai.

Praėjusiais metais visą turtą valdė UAB „INVL Asset Management“, kurios 100% savininkė yra AB „Invalda INVL“:

Vakar baigtas šio mažmeninio verslo perdavimas visiškai kitam subjektui – AB „Šiaulių bankas“. Šios įmonės akcininkų struktūra yra kaip gyvsidabris besikeičianti, pagrindiniai akcininkai po visų virsmų (skelbiama apie 2024 metų vidurį) turėtų būti:

  • AB „Invalda INVL“ – beveik 20%
  • „Girteka“ savininkai (per „Willgrow“) – 8,9%
  • ERPB – 7,2%
  • „Tesonet Global“ – 5,3%
  • Gintaras Kateiva (ex „Lytagra“ savininkas) – 4,9%
  • Algirdas Butkus (buvęs ŠB vadovas) – 4,9%
  • likusi akcijų dalis (apie 49%) yra valdoma smulkių akcininkų

Būtent Šiaulių banko grupės įmonei „SB Asset Management“ perduoti valdyti visi buvę INVL klientai – apie 210 tūkst. klientų, apie 1,2 mlrd. € jų turto, kuris apima INVL II ir III pakopos pensinius fondus, mažmeniniams investuotojams skirtus investicinius fondus.

Kur viso triuko esmė?

Tie 210 tūkst. klientų sutartis pasirašė su stipria verslo grupe, kurios kiti verslai buvo tvirtas pažadas ir netiesioginė garantija, kad investicinė dalis yra ilgalaikė ir patikima. Grupė kontroliavo 100% akcijų ir turėjo visišką moralinę atsakomybę prieš klientus.

Nuo šiol INVL iš esmės nebeturi jokių įsipareigojimų prieš „Šiaulių banko“ klientus. Jiems tai tokia pat investicija, kaip koks nors atliekų verslas ar kuris nors specialus investicinis fondas. Pasisekė? Gerai, čia mes! Nepasisekė? Aj, ko čia nervinatės, klientai? Juk visi įspėjimai apie pavojus buvo paminėti, skaitykit sutartis. Ir INVL nieko gi negali pati padaryti – žiūrėkit, mes tik 20% valdom, visiškai nekontroliuojam situacijos.

Kas dar svarbiau – dabar liko dar vienas žingsnis (ŠB akcijų paketo pardavimas) ir INVL bus visiškai nutraukusi bet kokius ryšius su klientais, kuriems tiesiogiai davė pažadus ir buvo įsipareigojusi užtikrinti ilgalaikę investicijų sėkmę.

Kuo ne 90-ųjų reiderystė, kai smagūs vyrukai perimdavo 10-20% įmonės akcijų, kontrolę susirinkimuose, susistatydavo savo vadovus ir smagiai perkeldavo visą turtą į jau 100% savo valdomą įmonę?

Tragikomedija, kad visi 210 tūkst. klientų yra „užrakinti“ savo investiciniais įsipareigojimais (tiek III pakopos pensijos, tiek fondų atvejais). Geriausiu atveju galėtų pinigus atgauti šiandien, bet turėtų susimokėti didžiules baudas įvairiomis formomis.

Du klausimai ir istorija, kaip aš tapau „seksistu“

2023.09.26 / / 0 Comments

Pradžiai pažiūrėkite į šią iliustraciją – joje dvi hipotetinės taurės, į jas metami teniso kamuoliukai. Į vieną (didesnę) pataikyti lengviau, o į antrą (mažesnę) sudėtingiau. Žaidėjai mėtė dviejų rūšių reikšmingai skirtingus kamuoliukus, kol į kiekvieną surinkta po 10 teniso kamuoliukų. Pirmoje (didesnėje) taurėje radome 7 mėlynus ir 3 rožinius. Antroje (mažesnėje) radome 9 mėlynus ir 1 rožinį.

Klausimas: jeigu jums būtų duota galimybė rinktis ir galėtumėte pradėti žaidimą iš pradžių – kurios spalvos kamuoliuką rinktumėtės? Mėlyną ar rožinį?

Antrasis pavyzdys – iš realaus objektyvių lietuviškų duomenų tyrimo išvadų. Skaidrėje pateikti pagal tam tikrą loginį algoritmą palyginti skirtingų organizacijų atstovai ir jų sugeneruotas viešosios komunikacijos rezultatas (daugiau – geriau). Raudonai pabraukti atvejai turi reikšmingai skirtingą požymį nuo nepabrauktų atvejų.

Po pristatymo uždaviau klausimą: „Ar tai reiškia, kad organizacijoms (siekiančioms didesnio organizacijos komunikacijos efektyvumo) racionaliai verta rinktis savo atstovus tokius asmenis, kurie neturi raudonai-pabraukto požymio?“.

Už šį klausimą buvau visuotinai renginyje išvadintas seksistu, pusiau nušvilptas, buvo siūlančių (tiesa, kol kas neviešai) taikyti kitokias cancel‘inimo priemones. Nes raudonai pabrauktas požymis – moteris. O nepabraukti atvejai – vyrai.

Per 21+ metų darbo viešoje erdvėje aš turiu užsiauginęs storą odą. Man nebaisūs ūbavimai ar kitokie emociniai „vertinimai“. Mane veikia tik duomenys ir jais paremti faktai (jeigu jie kategoriškai paneigia mano ankstesnę nuomonę – dar įdomiau!). Tačiau kur eina visuomenė, kuri pradeda bijoti klausti ir abejoti? O juk daugeliui mano kolegų toks klausimas jau šiandien atrodė amoralus…

P.S. šiuo atveju objektyviai gali būti keliamos mažiausiai dvi lygiavertės ir tikrintinos hipotezės: (a) tokia padėtis susidarė dėl organizacijų išankstinių nuostatų atstovais rinktis vyrus; (b) tokia padėtis yra viešosios erdvės (t.y. visko, kas ima, apdoroja ir toliau platina bei vartoja organizacijų turinį) išankstinių nuostatų veidrodis, kai prioritetizuojama vyrų teikiama informacija.

« Older posts Newer posts »
M: +370 (686) 08820
E: liutauras@ulevicius.lt

© 2024 Liutauras Ulevičius

Theme by Anders Noren — Up ↑