Per vienas iš atostogų, kurias turėjome mokslų D.Britanijoje metu, smagiai krizenome iš vieno peterburgiečio itin sparčiai įsisavinusio American English tarimo įgūdžius. Ne tiek tarmė, jos kokybė ar klaidos. Kvailiausia atrodė bendraamžio rodomas savo vertės suvokimas ir tariamas vienas to ženklų – tarmė.
Kažkurį rytą kažkuo panašų jausmą patyriau visai šalia namų. Pravažiuodamas pro vieną į darbą skubančią kaimynę pastebėjau kavos puodelį-termosą, taip plačiai paplitusį JAV. Vienas žvilgsnis, vienas kaimynės judesys siurbtelėt dar vieną kavos gurkšnį.
Galbūt ji skuba, galbūt 5 minutės namuose yra kančia, neprilygstanti 5 minutėms miego, tačiau Lietuvoje tokį vaizdą matyti keista, ne mūsiška. Galbūt klystu, galbūt statoilų kava jau tapo kasdienybe (beje, žalieji argumentai gyvi ir čia) pusei Lietuvos, ryte stovinčiai kamščiuose? Labiau tikėčiau, jog tai tik kvailokas elgesio, matyto už balos, mėgdžiojimas.
