XXI a. kasdienybės dienoraštis

Author: Liutauras (Page 60 of 217)

Apkalta Nr.3: politika nėra teisė

Vakar futbole tarp Vilniaus ir Marijampolės mačiau Aleksandrą Sacharuką – šalia Artūro Zuoko, Gintauto Babravičiaus ir dar kelių daugiaplanių politikos dalyvių. Turint omeny, kad „Krikščionių“ partija turi dar ir žiemelių užnugarį, tai balsavimo dėl apkaltos rezultatai ne tik nestebina, bet netgi labai dėliojasi į lentynėles.

Tačiau apie viską iš eilės. Buvo teigiančių, jog Seimas pasirinko patį prasčiausią variantą. Kiti apibendrino, jog visas šis Seimas jau nebeteisėtas. Dar kiti situaciją įvardino pačiu didžiausiu parlamento nuopoliu.

Nieko panašaus. Derėtų įsisąmoninti, ką reiškia apkalta ir kaip ji pas mus Lietuvos Respublikos Konstitucijoje suguldyta į teisines lentynėles. Pirma, teisinį kaltinamųjų veiksmų įvertinimą atlieka Konstitucinis teismas. Antra, Seimas, remdamasis Konstitucinio teismo sprendimu kaip rekomendacija, paskiria arba ne bausmę.

Seimo balsavimas dėl apkaltos – laisvas nuo teisės

Konstitucijos 74 straipsnyje naudojamas žodelis „gali“, todėl bet kokie teiginiai apie Seimo nesusikalbėjimą su teise ir Konstitucinio teismo išvada yra, švelniai tariant, keistoki. Taip, galima sutikti, jog teisinė logika reikalautų, jog Seimo nariai balsuotų laikydamiesi nuoseklių principų ir tam tikros sistemos, tačiau laisvas Seimo nario mandatas ir, dar svarbiau, Konstitucijoje numatytas slaptas balsavimas reiškia ne ką kitą, o politinį balsavimo dėl apkaltos pobūdį.

O kur politika – ten teisė tėra vienas iš kelių įrankių. Trečiosios apkaltos atveju tuo akivaizdžiai įsitikinome visi, kai tapo akivaizdu, kad sveikas protas reikalavo Scharukui bent jau ne mažesnės bausmės nei Karaliui, tačiau politinės logikos taisyklės skirtingos nei sveiko proto.

„Smūgis“ Seimo įvaizdžiui?

Ne daug ką bendro su realybe turi ir teiginiai, neva toks Seimo sprendimas iš esmės sumažins pasitikėjimą Seimu. Ar gali nusikaltėlių visuomenė pasitikėti nusikaltėliais? Štai beveik oficialūs LLRI tyrimo duomenys – kas antra (49 proc.) surūkyta cigaretė yra kontrabandinė. Kuo tai skiriasi nuo Seimo? Seime bent 80 narių (57 proc.) iš 140 turi bent konformistinio moralumo.

Jeigu eiliniai piliečiai leidžia sau vogti iš mūsų visų (visuomenės, valstybės), tai kodėl mes galim kelti didesnius reikalavimus Seimo nariams? Ar tie vagys-rūkoriai balsuos kitaip prie rinkimų urnų? Utopija.

Apie 9 Seimo narių skirtumą (80 vs. 89)

Man asmeniškai įdomiausias apkaltos rezultatas – tai 9 Seimo nariai, kurie skyrė bausmę Linui Karaliui, o Aleksandrui Sacharukui – ne.

Sklando gandai, neva buvęs Lietuvos saugumo tarnybų darbuotojas Aleksandras Sacharukas dalį Seimo narių šantažavo ir privertė už jį nebalsuoti. Kitus tarsi tiesiogiai ar netiesiogiai nupirko. Tą tarsi patvirtintų ir po apkaltos rezultatų paskelbimo replikavęs Jurgis Razma – dėl specialiai pažymėtų (sugadintų) balsavimo biuletenių, kur pagal žymėjimą galima nustatyti, jog atitinkamas asmuo apkaltos nepalaikė.

Optimistinis skirtumo aiškinimas – tai galiojanti Seimo narių praktika. Tokiu atveju už svetimus balsuojantys Seimo nariai Aleksandro Sacharuko elgesį pateisino savo asmeniniu pavyzdžiu – t.y. jeigu aš taip dariau, tai kodėl turėčiau nubausti Aleksandrą Sacharuką? Tuo tarpu Lino Karaliaus padaryti pažeidimai iš esmės kitokie – žmogus sąmoningai praleidinėjo posėdžius ir ne tai, kad tuo metu būtų „susitikinėjęs su rinkėjais“, o realiai atostogavo ne Lietuvos teritorijoje. Nors formali logika abu pažeidimus sulygintų, tačiau pagal politinę logiką tai jau iš esmės skirtingi pažeidimai.

„Lietuvos ryto“ televizija apie Vikipartiją

Penktadienį Edgaras Kiškis iš „Lietuvos ryto“ televizijos kalbino (įrašas) apie naująjį Lietuvos liberalų sąjūdžio projektą – Vikipartiją (www.vikipartija.lt). Patys projekto autoriai skelbia, jog tai partijos inicijuotas socialinis projektas, juo  siekiama įtraukti visuomenines organizacijas, aktyvius bendruomenininkus į savivaldos reikalų sprendimą. Taigi, orientacija į „savivaldos reikalus“ tiesiogiai sufleruoja, jog projektas orientuojasi į pavasarį įvyksiančius rinkimus į savivaldybių tarybas.

Į televizijos eterį pateko tik viena mintis, todėl čia pabandysiu surašyti kitus komunikacijos požiūriu svarbius klausimus:

  1. Kodėl partijai gali reikėti tokios „parankinės“ organizacijos?
    Liberalų sąjūdžio reitingai toli gražu neblizga, todėl perspektyvos ateinančiuose rinkimuose menkos. Kaip tą pakeisti? Įtraukti arba bent kiek susisieti su atskirose savivaldybėse aktyviais piliečiais, kurie arba galėtų būti partijos sąrašuose, arba kandidatuotų kaip pavieniai asmenys, o partija galėtų juos remti. Alternatyvus scenarijus – tokios vikipartijos, jeigu sustiprėja, pačios gali būti naujo rinkimų sąrašo šaltiniais. Komunikacijai svarbu tai, jog paskui tokią sąlyginai naują darinį nesivelka partijos šleifas.
  2. Kodėl neverta investuoti į partijas(-ą)?
    Partija kaip reiškinys Lietuvoje yra kompromituota sąvoka. Ypač savivaldos lygiu partija dažnai gali būti prilyginama keliasdešimties valdančiųjų grupei, kuri su partine ideologija neturi nieko bendra, o su vietos savivaldoje vykstančiais korupciniais procesais – gana daug. Tą pakeisti vienų rinkimų laikotarpiu neįmanoma ir pernelyg brangu.
  3. Kaip partija (LLS) gaus naudą iš tokios organizacijos?
    Tokio projekto kaip Vikipartija sukūrimo kaštai gana maži – dažnai galima rasti ir naudoti atviro kodo programinius sprendimus interneto svetainei, o pagrindinis kaštas – tai partijos administracijos darbas valdant naują grupę ir ją orientuojant partijai naudinga kryptimi. Nauda, kaip jau minėta [1] punkte, siejasi su vienokiu ar kitokiu dalyvavimu rinkimuose.
  4. Partijos įvaizdžio gerinimas
    Jeigu Vikipartija „užsisuktų“ ir taptų ganėtinai populiari, tai nauda partijai gana akivaizdi – beveik identiška vaizdinė medžiaga, dažnai, matyt, persidengiančios narystės, renginiai, rėmėjai. Jeigu nevyriausybiniu formatu veikiantis partijos „sparnas“ išsikovos pakankamai visuomenės dėmesio, tai vien vaizdinės informacijos (nekalbant jau apie idėjas) sklaida yra pakankamai didelis rezultatas.
  5. Rinkimų kampanijų suvaržymų „apėjimas“
    Nors reikėtų pasinagrinėti detaliau, tačiau spėju, jog tokios vikipartijos galės netiesiogiai dalyvauti rinkimuose populiarindamos motininę partiją ir nepaisyti įvairių rinkimų kampanijų suvaržymų (pavyzdžiui, reklaminė medžiaga,  atributika, dovanos, audiovizualinis turinys ir pan.).
  6. Vikipartijos starto sprendimai
    Mano asmeniniu vertinimu, Vikipartijos sprendimas abejotinas mažiausiai dėl dviejų dalykų – pasirinkto pavadinimo ir bazės kūrimo atskiroje nuo „Facebook“ platformoje. Pavadinimas, aišku, tinkamas jaunesniajai partijos elektorato daliai, tačiau piliečiams 40+ „viki-“ sako tikrai ne daug. Tuo tarpu bazės kūrimas ne populiariausio socialinio tinklo bazėje diskutuotinas, ar pavyks tinkamai integruoti skirtingose erdvėse vykstančias diskusijas.

Beje, Vikipartija nėra naujas reiškinys – daugelis jau yra girdėję apie Artūro Zuoko para-visuomeninį darinį „Taip!“, su Kęstučiu Čilinsku anksčiau sietas „Jungtinis demokratinis judėjimas“ ir dabar siejamas „Nepartinis demokratinis judėjimas“ vis dažniau linksta įvairių radikalių idėjų pusėn, teko bendrauti ir su kitomis panašiomis  iš dalies ir politinių ambicijų turinčiomis organizacijomis (pavyzdžiui, „Mūsų reikalas“). Kaip jiems visiems seksis – pamatysim visai greitai.

„Sekimo“ direktyva ir paranoja

Kai pirmąkart perskaičiau Rokiškio ir Commonsense.lt tekstus apie naująjį Valstybės saugumo departamento siūlymą automatizuoti elektroninių ryšių tinklų valdytojų kaupiamų duomenų perdavimą teisėsaugos institucijoms, natūrali reakcija buvo pritarti nuostabai ir reikšti nepasitenkinimą. Tačiau kai pradėjau nagrinėti faktus, šviesa persirito į kitą barikadų pusę. Tad iš eilės.

ES elektroninių ryšių „sekimo“ modelis

Europos Sąjungoje 2006 -ųjų kovą priimta direktyva 2006/24/EB buvo patvirtinta po ilgų ginčų ir oponentai iš karto ją pakrikštijo „sekimo“ direktyva, nes valstybėse narėse veikiantys elektroninių ryšių tinklų operatoriai tapo įpareigoti kaupti duomenis apie naudojimąsi šiais tinklais. Direktyvos 5 straipsnis nustatė duomenų kategorijas, kurias operatoriai privalėjo kaupti:

  1. duomenys, būtini ryšio šaltiniui išaiškinti ir nustatyti;
  2. duomenys, būtini ryšio paskirties taškui nustatyti;
  3. duomenys, būtini ryšio datai, laikui ir trukmei nustatyti;
  4. duomenys, būtini ryšio tipui nustatyti;
  5. duomenys, būtini naudotojų ryšio įrangai ar tam, kas turėtų būti ryšio įranga, nustatyti;
  6. duomenys, būtini judriojo ryšio įrangos vietai nustatyti.

Lietuva direktyvos reikalavimus įgyvendino 2008 metų lapkritį priėmus Elektroninių ryšių įstatymo pakeitimus. Įstatymo 1-ajame priede detaliai išvardinti tinklų operatorių kaupiami duomenys.

Situacija šiandien

Pagal Elektroninių ryšių įstatymą teisėsaugos institucijos gali gauti duomenis, kurie 6 mėn. laikotarpiu atgalios atskleis – su kuo ir kada bendravote, kokius įrenginius naudojote, kur kada buvote. Suprantama, visi šie duomenys yra apie galinius telekomunikacijų įrenginius – mobiliuosius telefonus, asmeninius kompiuterius ir kitus prietaisus. Tačiau daugeliu atvejų šių įrenginių naudojimas tiesiogiai nurodo į savininką, t.y. jus.

Visą šią informaciją teisėsaugos institucijos gali gauti tik su teismo leidimu, t.y. turi būti įstatymų numatytas pagrindas šią privačią informaciją gauti teisinio tyrimo tikslais. Pagrindinės abejonės dėl veikiančios sistemos susijusios su šiais elementais:

  1. abejonės dėl VSD vykdomų tyrimų teisinio pagrįstumo (pavyzdžiui, „žurnalistų-vanagų“ pasiklausymo atvejai);
  2. abejonės dėl VSD „kišeninių“ teisėjų, kurie sankcijas šių duomenų gavimui ir (ar) pokalbių pasiklausymui galimai teikia ne dėl turinio, bet bijodami jautrios informacijos paviešinimo ar teisinio proceso prieš juos asmeniškai.

Šiandien surinktus duomenis teisėsaugai pateikia tinklo operatorius. Tai ilgoka procedūra, nes viskas vykdoma vos ne popieriniu būdu, todėl procesas užtrunka. Visiems suprantama, jog šiais laikais tai gali būti pernelyg ilgas laiko tarpas.

Ką pakeistų automatizuota sistema?

VSD pasiūlymą Vyriausybė svarstė lapkričio 3 dieną – priimto nutarimo, matyt, nebuvo, nes anonsas, kurį padarė BNS (via alfa.lt) nebuvo palydėtas oficialiu LRV pranešimu apie patvirtintą naująją tvarką. Tad kas pasikeistų, jeigu naujajai tvarkai būtų pritarta?  Pirma, panaikinamas tarpininkas – tinklo operatoriaus administratoriai. Todėl sekimas automatizuojamas, tinklo operatorius nebegalės būti vartotojus ginančių subjektu. Antra, sumažės atitinkamos informacijos nutekėjimo galimybė ir kartu padidės VSD įtaka.

Formaliai procesas nesikeičia, tačiau… Didysis Brolis stebi jus?!

Blogerio deklaracija – pastabos ir papildymai

Bent kažkiek skaitantieji lietuviškus tinklaraščius tikrai matė rokiškioBlogerio deklaraciją“. Daugiau nei šešios dešimtys tinklaraščių jai pritarė ir pernelyg nesivargindami tiesiog pakartojo tą patį. Vėluodamas prisijungiu ir aš, tačiau literatūrinį tekstą pabandysiu išversti į teisinę terminiją, todėl paeiliui teisiniais terminais aptarsiu atskiras deklaracijos dalis ir pasiūlysiu keletą „CreativeCommons“ licencijų, kurios tiksliausiai atitiktų deklaracijos ir atskirų tinklaraščių autorių nuostatas.

1. Aš esu blogeris

Rokiškis, prisipažindamas esąs tinklaraštininkas, teigia, jog tai apima savo minčių, žinių, patirties ir klaidų dalinimąsi su visais tinklaraščio lankytojais.

Jeigu pasiremtume Visuomenės informavimo įstatymu, tai reikėtų atkreipti dėmesį į 2 straipsnio 67 punktą – Visuomenės informavimo priemonės apibrėžimą. Taip pat 2 straipsnio 16 punktą (Informacinės visuomenės informavimo priemonės). Šias nuostatas suderindami su Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo normomis, galime teigti, jog tinklaraštininkai teikia informacinės visuomenės paslaugą – suteikia galimybę neapibrėžtam (tačiau konkrečiu atveju individualizuotam asmeniui) paslaugos gavėjų ratui gauti informaciją (nuomonę – VIĮ 2 str. 33 punktas, žinią – VIĮ 2 str. 69 punktas).

Taigi, deklaracijai pritariantys asmenys teigia, jog jie yra informacinės visuomenės informavimo priemonių valdytojai (VIĮ 2 str. 17 punktas) ir teikia informacinės visuomenės paslaugas (IVPĮ 2 str. 4 punktas).

Pastebėčiau, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas mano byloje prieš Seimą yra konstatavęs, kad jeigu tinklaraščio autorius profesionaliai  renka, rengia ir teikia medžiagą, tai gali būti pripažįstamas žurnalistu.

2. Imkite mano parašytus straipsnius

Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas numato (13 str.) , jog autorių teisės atsiranda nuo kūrinio sukūrimo momento. Jokių formalių ar kitų veiksmų atlikti nereikia. Todėl tinklaraščio turinys (tiek tekstai, tiek vaizdo ar garso informacija) yra juos sukūrusių autorių turtas, į kurį jie turi turtines (15 str.) ir neturtines (14 str.) teises.

Rokiškis savo deklaracijoje rašo, jog jam negaila jo parašytų straipsnių ir kviečia juos naudoti (imti). Nors originalus deklaracijos tekstas gali būti interpretuojamas skirtingai, tačiau spėju, jog autorius turėjo minty, jog jis atsisako nuo vienos iš savo turtinių teisių – t.y. teisės uždrausti atgaminti kūrinį bet kokia forma ir būdu (15 str. 1 d. 1 p.).

Tiesa, vėliau Rokiškis numato išimtį, jog ši sąlyga negalioja „tiems, kas platina ar reklamuoja pornografiją, greitus kreditus ar SEO “optimizavimus”. Neduodu leidimo ir tiems, kas galvoja, kad gali iš blogerių tyčiotis“. Taigi, apribojimas tik 4 subjektų grupėms:

  • platinantiems ar reklamuojantiems pornografinį turinį;
  • platinantiems ar reklamuojantiems  greitus kreditus;
  • platinantiems ar reklamuojantiems SEO “optimizavimu” (LU pastaba: SEO – search engine optimization arba interneto svetainių pritaikymas interneto paieškos sistemoms);
  • galvojantiems, kad gali tyčiotis iš tinklaraštininkų.

Akivaizdu, kad teisine prasme ši dalis yra silpniausia deklaracijos vieta. Tiek ir sąrašas yra neišsamus, tiek ir jo formuluotės kiauros (pvz. pornografinio turinio gamintojams ribojimas nebūtų taikomas).

Pastebėčiau, kad ta pačia tema šiek tiek anksčiau rašęs Nerius iš commonsense.lt tokios atviro turinio dalinimos išlygos apskritai neaptarinėja. Matyt, tai optimalesnis sprendimas, nors kartais iš tiesų ir aš suabejoju ar viena kita mano teksto kopija kokioje nors ultra-radikalų grupės interneto svetainėje kartais kam nors nesukels nesančių sąsajų įtarimų? Juk komunikacijos pradžiamokslis sako, jog su kuo sutapsi (tave matys), tuo ir pats tapsi (tokiu ir laikys). Iš dalies tai sprendžia trečioji deklaracijos sąlyga.

3. Autoriaus vardas (ir aktyvi nuoroda į originalą)

Rokiškis rašo, jog tinklaraštininkas yra straipsnio autorius ir nori, kad būtų pripažįstama autorystė (t.y. kas yra autorius) ir naudojama aktyvi nuorodos į tinklaraštį bei straipsnio originalą.

Teisinė šių norų forma – ATGTĮ 14 straipsnyje. 1 dalies 2 punktas įtvirtina teisę reikalauti, jog tinklaraščio įrašo autorius būtų pripažįstamas, tuo tarpu 3 punktas įtvirtina, jog kūrinį naudojant jo autorius būtų nurodomas.

Formaliai teisiškai galima būtų abejoti, ar reikalavimas naudoti aktyvią HTML nuorodą į originalų tinklaraščio įrašą patenka į minėtą teisę į autoriaus (3 p.) vardą, tačiau atitinkamą reikalavimą galima įtraukti į turtinių teisių (pavyzdžiui, išimtinę teisę atgaminti kūrinį bet kokia forma ar būdu – 15 str. 1 d. 1 p.).

4. Teksto vientisumas (originalios nuorodos ir redagavimas)

ATGTĮ 14 straipsnio 1 dalies 3 punktas autoriui suteikia teisę prieštarauti dėl kūrinio iškraipymo ar kitokio pakeitimo. Jeigu dėl teksto vientisumo klausimų nekyla, tai šiek tiek abejonių galėtų kilti dėl hiperteksto savybių – aktyvių HTML nuorodų ar stiliaus/gramatikos tobulinimo.

Ta pati nuostata turėtų galioti ir kūrinio skaidymui, pavyzdžiui, ilgo teksto padalinimui į kelias dalis, jas jungiant reikalavimu atverti naujus interneto svetainių tinklalapius.

Apie „Creative Commons“ ir deklaracijos CC licenciją

Prieš penketą metų interneto svetainei www.balsas.cc rašiau trumpą tekstą „trumpas įvadas į „Creative Commons“ (cc) autorinių teisių licencijas ir jų pritaikymą Lietuvoje“. Nors turinys jau senstelėjęs, tačiau vis dar tinka savo pirminiam tikslui – trumpai paaiškinti, kas yra CC. Blogerio deklaracijos atveju CC leidžia kiekvienam pasirinkti automatizuotą turinio licencijavimo sprendimą. Visos licencijų rūšys – čia, tuo tarpu Rokiškio pateiktam variantui tinkamiausi šie sprendimai:

  • Attribution Share-Alike – kūrinio naudotojai turi nurodyti autorių ir su tokia pačia licencija gali platinti išvestinius kūrinius;
  • Attribution Non-Commercial Share-Alike – šalia BY-SA sąlygų naudojama nekomercinio naudojimo sąlyga, t.y. turinio negalėtų naudoti pelno siekiantys asmenys.

Abejotina Rokiškio pozicija dėl išvestinių kūrinių (CC atveju – No Derivatives sąlyga). Jis teigia, jog „Bet aš noriu, kad jie liktų tokie, kokie yra. Neperdaryti į kažin ką, neiškarpyti.“. Manau, daugelis tinklaraštininkų sutiktų, jog jų kūrinius galima naudoti tolesniam perdirbimui, jeigu tik išlieka nuoroda į pirminį autorių. Priešingu atveju net ir pačios Blogerio deklaracijos citavimas ją papildant ar tobulinant būtų jau Rokiškio licencijos pažeidimas. Taigi, griežtai imant Rokiškio žodžius, jam reikėtų BY-ND licencijos, tačiau nemanau, jog ji priimtina daugeliui Lietuvos tinklaraštininkų.

Komercinio naudojimo apribojimas užkirstų kelią be atskiro leidimo turiniu naudotis praktiškai visiems pajamas gaunantiems interneto portalams. Todėl manyčiau, kad bazinė tinklaraščių licencija turėtų būti BY-SA. Beje, ją, pavyzdžiui, naudoja ir Džiugas savo tinklaraščių lyderiui nezinau.lt.

Savo tinklaraščio atvejui turiu neaiškumą tuo atveju, kai čia skelbiu ir tuos tekstus, kurių turtinės teisės pilnai perduotos užsakovui. Autorinėse sutartyse tokią teisę visada išsikovoju, tačiau kaip tai išspręsti vienam įrašui pažymint kitokią CC licenciją – kol kas nežinau.

„Žmogiškas“ lyderio veidas: gyvi pavyzdžiai

Lyderis eilinio kailyje – būtinas kontrastas gyvenimo realybe mintims pravėdinti ar prie sienos pastatytų komunikacijos specialistų padlaižiavimas?

Lyderiai, sėdintys už kremlių ar n-tųjų rūmų durų, demokratinėje visuomenėje turi nuolatinę problemą – tai atstumas iki „eilinio“ piliečio. Dažniausiai vidutinių mąstymo gabumų ir su vidutiniais finansiniais ištekliais. Lietuvoje, reikėtų pridėti, TV vergo ir prasto skonio info-šou mėgėjo. Koks tas rinkėjas bebūtų, tačiau jo balsas tiek pat vertingas kaip ir kokio atskirai paimto Numavičiaus ar Lubio.

Todėl komunikacijos specialistams nuolatos reikia ieškoti situacijų, kaip „elitaz“ galėtų tapti „saviaku“. Karštymečiu lyg tyčia tokių pavyzdžių užderėjo į valias – ir mūsų liaudies mylimiausia Prezidentė pavažinėjo pas audros nukankintuosius, ir Barakas Obama (Barack Obama) viešai prieš objektyvus pasimaudė, ir Vladimiras Putinas (Владимир Путин) gaisrams gesinti skirtą BE-200 pilotavo. Tarybiniais laikais žmonės propagandą gliaudė žymiai lengviau, todėl ir sklandė anekdotai apie pripučiamus Iljičiaus rąstus. Beje, Aurelijui tų vaizdelių gausa lygiai taip pat užkliuvo.

Lietuvoje pavyzdžių irgi lengvai rastume – tai ir ministrai, pasifilmuojantys Širvintų rajone sprogusio dujotekio fone, ir „Swedbank“ vadovai, kasmet įsitaisantys eilinės kasininkės darbo vietoje, tie patys Grybauskaitės bandymai dainuoti kartu su Varėnos miškų grybautojomis.

Išsamus „macho“ veiksmų ir iliustracijų sąrašėlis – jau minėtame Theunis Bates tekste.

RsV problema – strateginis lygmuo ir „realaus darbo“ takoskyra

Eilinio rinkėjo mąstymas paprastas – tai „mes čia“ ir „jie ten“. Mes čia turim begalę kasdienio sunkaus darbo rūpesčių, o jie ten kavutę geria, į susitikimus skraido ir korupcinius sandėrius rezga.

Klasikinis problemos sprendimo variantas – perkelti strategą(-ę) į eilinio piliečio darbo vietą. Tą veiksmą intensyviai vaizdžiai apipavidalinti (garsu, vaizdu, gyvais komentarais ir pan.) ir masiškai paskleisti. Cinizmas visiems aiškus – tai iliuzija, esą vadovas dirba tokį darbą. Visiems aišku, jog tai žiauriai neefektyvu (pavyzdžiui, per liaunas(-a) rąstui tempti), kainuoja papildomus kaštus (pavyzdžiui, darbo rūbai, transportas), netikros sąlygos (pavyzdžiui, JAV Prezidento apsaugos atrinktas ir saugomas paplūdimys), dažnai visas veiksmas trunka tik tiek, kiek  veikia kameros ir stebi žurnalistai.

Nepaisant cinizmo – labai didelė dalis politikų tai daro. Kodėl? Nes šiuolaikinis vis mažiau mąstantis informacijos vartotojas neanalizuoja informacijas (kaip buvo priverstas tarybiniais metais), jis „suvalgo“ vaizdinį, neva vadovas(-ė) taip pat sunkiai dirba.

Paradoksalu, tačiau tokie reportažai niekada nerodo „lengvai fiziškai dirbančio vadovo“ – nėra ten rūkančio statybininko, nėra kavutę geriančios mokytojos ar per naktinę pamainą snaudžiančios slaugytojos. Visuose reportažuose „veiksmas“ vyskta pilnu tempu, generuojamas PRAKAITAS.

Yra ir racionalus tokios priemonės grūdas – kontrastas (tą dažniausiai akcentuoja jau minėta „Swedbank“ komunikacija, kai valdybos pirmininkas dieną per metus dirba eiliniu kasininku). Tačiau tam visiškai nereikalingos kameros ir fotoaparatui. Šių buvimas ir atskleidžia, jog realiai tai tik ryšių su visuomene veiksmas, o ne paprasta vadybos priemonė, supažindinti vadovus su realaus darbo įspūdžiais.

Kaip išspausti naudą?

Ilgu laikotarpiu tokios akcijos turi dvejopą poveikį: aukojami „protingi“ pašnekovai, laimimas „kvailių“ palaikymas. Visa tai patvirtina, jog tai puiki populistinė priemonė. Jeigu vertinčiau optimistiškai, tai sakyčiau, kad tokios akcijos pasiekia tikslą mažiau nei tarp 80% rinkėjų, tačiau ir tai – didžiulė masė, kuri politiko gyvenime neišvengiama. Lygiai tos pačios taisyklės galioja ir su masiniais vartotojais dirbančių įmonių atveju – neatsitiktinai tokią priemonę naudoja masėms skirtas „Swedbank“, o ne koks nors į verslą orientuotas finansų lyderis.

Galbūt įmanoma ir vilką pamaitinti, ir avį palikt sveiką? Kaip būtų galima tokios priemonės nesuvulgarint ir nepadaryt primityviai populistine?

  • akcentuoti vadybos uždavinius – beje, tą antrosios kadencijos pradžioje akcentavo Valdas Adamkus, apsilankydamas Kalvarijų turguje (tiesa, vėliau tos linijos nepratęsė);
  • kalbėti turėtų ne pats lyderis, o personalo specialistai, idealiu atveju – klientas/rinkėjas;
  • tai turėtų būti grupinė, o ne vieno asmens praktika.

O koks būtų idealus kokteilis popiulistui?

  • pirmame plane – lyderis(-ė);
  • fizinis darbas, „prakaito kvapas“, susirūpinę/įsitempę veidai;
  • kiti personažai – tik fonas, „masuotė“;
  • pasakojimas baigiamas teigiama emocija – suvaldyta krizė, išspręstos (žmonių) problemos ir pan.

Ta proga siūlyčiau praktinę užduotį – panagrinėkite Lietuvos Respublikos Prezidentės nuotraukų galeriją.

« Older posts Newer posts »