XXI a. kasdienybės dienoraštis

Author: Liutauras (Page 56 of 217)

Pavydo demokratija – mazuronių „lygis“

Šią savaitę Lietuvos žiniasklaida pradėjo su „metų naujiena“ – istorija apie neva netikslingai panaudotus 20 tūkst. litų. Nesiimu spręsti, ar, net ir jei tai būtų pagrįsta problema, 20 tūkst. litų yra pagrindinė Lietuvos žinia (tokiu atveju bendras „Lietuvos ryto“ pirmųjų puslapių „problemų biudžetas“ per metus sudarytų vos apie 5 mln. litų – švelniai tariant, mažokas). Vėliau istoriją dienraštis tęsė su straipsniu apie premjero patvirtinimą, jog tokių kelionių, besiruošiant pirmininkavimui ES 2013-ųjų antrą pusmetį, tik daugės.

Ši Pietų Korėjos istorija nėra naujiena – žiniasklaida Lietuvoje pastaruoju metu pamėgo istorijas apie „milžiniškas“ lėšas, kurias šalis skiria savo biurokratų kompetencijai kaupti (pavyzdžiui, vizitas į Naująją Zelandiją, JT konferencija Kolumbijoje ir kt.). Sukasi uždaras ratas, kai biurokratai kritikuojami dėl prastų sprendimų, o kai kažkas pabando tuos biurokratus mokyti, parodyti, kaip pasaulis gyvena, tai kritikuojama, jog kažkas bando mokytis.

Simptomatiškas to pavyzdys – Seimo narės Agnės Zuokienės (beje, Seimo sesijos metu bene mėnesį keliaujančios po JAV) komentaras rugsėjo 9 dieną jos „Facebook“ profilyje, kur ji rašo: „[..] Ar įsivaizduojate, kokio masto bus renginiai 2013 metų antrą pusmetį, kai Lietuva pirmininkaus ES Tarybai – tam iš Lietuvos biudžeto bus skirta 213 mln lt, ES dar prisidės 20 mln.lt. Jei dabar šventė šaliai, tai ateity – šventė biurokratams. Už mokesčių mokėtojų pinigus įvyks 5511 KOMANDIRUOČIŲ – suskaičiavau ir išsižiojau. Esu tikra, jog be manęs dar niekas to nesuskaičiavo… Ar suskaičiuoti konferencijas, vizitus? [..]“.

Bent kažkiek kritiškai mąstančiam skaitytojui tai yra varguolių titulo verta informacija ir lyginimas su nepalyginamu – 5511 komandiruočių, 213 mln. Lt (~38 tūkst. Lt už komandiruotę). Ir ką? O kiek posėdžių, kokia trukmė? O kiek pasitarimų, kiek neformalių susitikimų? O kiek būtų protingas lygis – 3428 ir 175 mln.? Prieš kritikuojant ir pradedant rašyti, reikėtų tokioms kritikėms (ir apskritai visiems Seimo nariams) bent puse akies pasinagrinėti, kas per daiktas yra pirmininkavimas Europos Sąjungai. Aš jau nekalbu apie paties įvykio, formalių ir neformalių kontaktų bei žiniasklaidos dėmesio vertę ilgu laikotarpiu – t.y. dar ilgai ilgai pasibaigus oficialiems kontaktams.

Prizą dalijasi… Mazuronis ir TV3 žinių tarnyba

Visgi, pagrindinės savaitės žvaigždės – tai TV3 žinių tarnyba, sugebėjusi pagrindine pirmadienio dienos naujiena (t.y. verta Dienos komentaro per Vakaro žinias, įrašas apytiksliai nuo 5:20) pasirinkti tą pačią varguolių lengviausiai „valgomą“ temą ir kalbinti ne ką kitą, o dar kazakų ir butkevičių kyšiais smirdintį Valentiną Mazuronį! Nesuprantu, kodėl iki šiol mano gerbta žurnalistė Jolanta Svirnelytė apskritai bendravo su tokio lygio politiku? Kas tai? Televizija nesuvokia, kaip mazuroniai ja naudojasi?

Lyg to būtų negana, Valentinas Mazuronis atviru tekstu siūlo Lietuvos biurokratus siųsti stažuotis ne į pasaulinio lygio renginius, o į kaimyninę Lenkiją. Jeigu 2013-ųjų metų darbotvarkė būtų nežinoma, tai būtų galima sutikti su vieno iš opozicijos lyderio teiginiais neva dykumų klausimai Lietuvai kaip kiaulei debesys, bet gal opozicijos lyderis turėtų prieš darydamas tokius teiginius šiek tiek pasidomėti ir bent internete atsiversti renginio darbotvarkę?

Tada ir kyla klausimas, ko siekia tokie mazuroniai? Totalaus Lietuvos kompromitavimo 2013-aisiais, kai Lietuvos biurokratai nebus pasiruošę tinkamai vykdyti pirmininkaujančios šalies funkcijų? Manyčiau, tikrasis mazuronių tikslas yra pernelyg žemiškas – kiršinti visuomenę, kalbant apie neva astronomines komandiruočių kainas ir jas lyginti su valstybinio masto išlaidomis kaip kad pensijų didinimas, valstybės tarnautojų atlyginimai ir pan. Tai primityvus ir žemo lygio populizmas, orientuotas į su matematika nieko bendra neturinčius piliečius – jiems tūkstančiai ir milijonai dažnai yra tos paties eilės skaičiai. Būtent tokia ir yra mazuronių taktika – kelti žemo intelekto lygio piliečių pavydą ir jo pagrindu sau krautis politinį kapitalą. Gaila, jog tam talkina mano iki šiol gerbta TV3 žinių tarnyba…

Klausydamas „tarp eilučių“ galėčiau tik padėkoti Dievui, nes pagal Valentino Mazuronio logiką (jog Lietuvos biurokratų pirmininkavimui ES ruošti nereikia) jis atskleidžia, kad nesitiki laimėti kitų metų rinkimų (nes kitu atveju norėtų pasiruošusių ir kompetentingų biurokratų) ir 2013-aisiais nebus valdančioje koalicijoje. Kitaip tariant, ir tada ruošiasi kritikuoti poziciją už tarptautinę gėdą?!

Visgi galvoju, kad Valentinas Mazuronis situaciją puikiai supranta ir primityviai žaidžia kvailų piliečių emocijomis. Ir pirmu (naivumo), ir šiuo atveju tai žema ir visą partiją stato į primityvių apgavikų gretą. Kas nėra jau taip keista po kazakų ir butkevičių šou…

Patirties matas – ne suma komandiruotėms, o įgūdžiai

Galiu drąsiai tvirtinti, jog turiu tikrai daugiau patirties už vidutinį Lietuvos biurokratą dalyvaujant tarptautinėse darbo grupėse, bendraujant oficialiai ir neformaliai, derinant pozicijas ir pan. Todėl nebijau sakyti savo nuomonės – viena ar dvi komandiruotės į tarptautinius renginius yra ne ką daugiau nei bandymas pirštu pajausti vėjo kryptį. Tai suteiks tik tokių renginių kvapą, tačiau reikalingą patirtį  juose galima pradėti kaupti tik pradėjus vardais sveikintis su kolegomis, po ne vienos ir ne dviejų aštrių diskusijų, didžiulių ir sistemingų pastangų prieš ir po oficialių renginių.

Bandau prisiminti, kiek iš mano Lietuvoje matytų biurokratijos profesionalų laisvai kalba bent dvejomis (be gimtosios ir neskaitant nykštukinių) ES šalių kalbomis, sugeba strateguoti (ne tik orientuotis) savo srities ES darbotvarkės klausimais, valdyti darbo grupes nuo 10 iki poros šimtų žmonių ir visa tai daryti realiu laiku, vykstant įtemptoms diskusijoms? Iš atminties kyla daugiausiai 5-7 pavardės ir tai jos beveik visos susiję su užsienio reikalų ministerijos darbų sritimi. O ką darys kitos ministerijos? Temps laiką ir lauks pagalbos iš Lukiškių aikštės ar komandiruotų ES darbuotojų? Tokiu atveju Lietuva praras beveik VISĄ tokios progos netiesioginę naudą – naujos progos pasinaudoti neformaliais ir netiesioginiais svertais ES viduje turėsime laukti labai ilgai.

Baisiausia, jog tokiems mazuroniams (neduokdie, esu teisus ir dėl TV3 klaidų sąmoningumo, darbo kokybės ir principų – iki šiol šią televiziją laikiau žinių lydere) vienodai rodo – jiems po tarptautinių skandalų 2013-aisiais tik dar kartą bus proga populistiškai pašnekėt nesusigaudantiems (?) žurnalistams į mikrofonus.

P.S. Šis įrašas – tai mano asmeninė nuomonė apie Lietuvos viešosios erdvės ir politikos plačiąja prasme problemą. Nežinančius skaitytojus galimo interesų konflikto neutralizavimo tikslu įspėju, jog šiuo metu kartu su partneriais laimėtojo viešojo pirkimo konkurso pagrindu teikiu paslaugas Aplinkas ministerijai.

„Žinių radijas“ apie nykstančius laikraščius

Šiandien „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ tema – WIPO vadovo Francio Guri (Francis Gurry) mintis, paskelbta interviu Šveicarijos dienraštyje „La Tribune de Genève“, jog iki 2040-ųjų nebeliks tokių laikraščių, kokius juos įsivaizduojame šiandien. O šis procesas JAV jau bus akivaizdus dar ansčiau – 2017-ais metais.

Žurnalistė Agnė Skamarakaitė kalbino dienraščio „Lietuvos žinios“ vyriausiąjį redaktorių Valdą Vasiliauską, savaitraščio „Veidas“ leidėją,  publicistą Algimantas Šindeikis, Žurnalistikos instituto direktorių prof. Žygintą Pečiulį ir mane kaip tinklaraštininką.

Iš laidos internetinio archyvo galėsite atsisiųsti laidos įrašą, o čia trumpai pagrindinės mano mintys:

  • spauda yra tik viena technologija, kuria perduodamos žinios;
  • vyksta natūrali visų technologijų konkurencija, jos konkuruoja patogumu (sparta, išraiška, etc.) ir kaina, plačiąja prasme – kokybės ir kainos santykiu;
  • skaitytojai renkasi tai, kas jiems patogiau – jie neturi išankstinių nuostatų, išskyrus pripratimą, kuris keičiasi tik keičiantis kartoms, todėl tie, kurie priprato prie laikraščio, jį ir naudos kaip pagrindinį šaltinį, kol gyvens (tai susiję ir su sarginio funkcijos svarba – skandalai dažniausiai kyla dėl informacijos laikraščiuose tik kol kas, kol sprendimų galia sutelkta tos nueinančios kartos rankose);
  • laikraštinės formos ateitis – nišos, kuriose ji gali suteikti pridėtinę vertę, kokybiškas analitinis turinys yra viena iš tokių nišų;
  • nepaisant galimybių nišose, žiniasklaida kuo toliau, tuo labiau konverguos ir tas pats turinys bus pateikiamas visose formose, todėl neturi ateities tokios žiniasklaidos priemonės, kurios prisiriš prie vienos formos – pavyzdžiui, leidinių grupė be internetinio portalo ar TV kanalas be internetinio archyvo.

„Nušvilptas“ Kubilius: ar žala įvaizdžiui?

Prieš keletą savaičių Birutė Žemaitytė iš portalo balsas.lt kalbino apie Kauno arenos atidarymo metu „nušvilptą“ ministrą pirmininką. Internete galite perskaityti kolegų Lauro Bielinio, Vlado Gaidžio ir mano apjungtas mintis straipsnyje „Kodėl politikams nerūpi kurtinantis švilpimas ir aplieti marškiniai?“. Čia pabandysiu išdėstyti visus savo vertinimus nuosekliai.

Faktinė situacija gana paprasta – rugpjūčio 18 dieną vakare vyko oficiali Kauno arenos atidarymo ceremonija. Jos metu pakvietus pasisakyti premjerą salė ėmė švilpti („Delfi TV“ vaizdo įrašas). Vėliau Andrius Kubilius atskleidė, jog pasisakyti nenorėjęs, taip scenarijų sudėliojo renginį ruošę Vladimiro Romanovo specialistai (čia nenagrinėsiu gana įtikinamos versijos, jog „nušvilpimas“ buvo suplanuotas specialiai siekiant patenkinti Romanovo ego).

Politikas ir viešumas – neatskiriami

Politikos darbuotojų kasdienybė – darbas su skirtingomis tikslinėmis grupėmis, kurių dalis palaiko, o dalis vertina neigiamai. Andriaus Kubiliaus atveju šis darbas itin sudėtingas, nes jis tiesiogiai dirba su maksimaliai didele nacionaline visuomenės grupe – t.y. visais Lietuvos piliečiais. Šalis gyvena ne pačius geriausius laikus, todėl dėsningas ir neigiamas Vyriausybės vadovo vertinimas.

Tačiau nėra ir negali būti vienalytės visuomenės – joje labai daug mažų grupelių ir junginių, kurie turi savitą unikalų požiūrį. Vienas iš tokių junginių – Kauno arenoje susirinkę žiūrovai, leidę sau viešai išreikšti neigiamą masinę reakciją. Ar tokia vienos publikos reakcija žalinga? Tik tuo atveju, jeigu tai ir toliau didina neigiamas nuotaikas arba mažina palaikančiųjų grupę.

Kauno atveju tokios reakcijos kaip kad „Tautiečiai, man gėda dėl nušvilpto Kubiliaus!“, „Nušvilptas“ A. Kubilius. Pilietiškumo proveržis arba tautos gėda“ ir panašūs kiti tekstai rodo, jog galutinis rezultatas labiau teigiamas, t.y. palaikymo visuomenėje tapo daugiau, neigiamos reakcijos pakartotos tik toje apibrėžtoje, daugiausiai 15 tūkst. piliečių siekiančioje, tikslinėje grupėje.

Politikų „pirkėjai“ – rinkėjai

Kiekvienas protingas politikas suvokia, kad jo tikslas yra balsai balsadėžių urnose eilinių rinkimų metu, todėl tai ir yra bene vienintelis ir realus tikslas, kurio siekia politikas bendraudamas su rinkėjais. Tokiu atveju Andriui Kubiliui svarbi ne bendra visuomenės nuomonė, o tik tos tikslinės grupės, kuri atidavė už jį ar su juo susijusią politinę jėgą per praėjusius rinkimus ir potencialiai gali atiduoti per ateinančius.

Todėl toks rinkėjų segmentavimas veda prie išvados, jog Andriui Kubiliui visiškai nesvarbu, ką ir kaip arenoje veikia tvarkiečių, darbiečių ar dar kurių nors oponentų rėmėjai – jam turėtų būti svarbu tik tai, kaip į vienokią ar kitokią situaciją reaguoja jo galimi rinkėjai. Šiuo atveju „nušvilpimas“ netgi padidino rėmėjų gretas. Nors tai nėra universali tiesa, tačiau viešas ir neetiškas „ne mano“ rinkėjų elgesys dažniausiai reikš didesnę „mano“ rinkėjų paramą.

Kaip reaguoti į neigiamą visuomenės nuomonę?

Vieša oponentų nuomonė dažnas ir neišvengiamas reiškinys politikoje, todėl reaguojant į situaciją būtina vertinti keletą aspektų:

  1. Ar oponentų veiksmai aktyviai mažina mano rėmėjų grupę? Pavyzdžiui, ar oponentų skleidžiamas melas/šmeižtas/.. „mano“ rėmėjų suvokiamas kaip tiesa ir todėl keičiasi jų nuomonė?
  2. Ar oponentų veiksmai sudaro pasyvias prielaidas ir kuria sunkumus ateityje planuojamiems veiksmams? Pavyzdžiui, ar keičiasi neutraliai nusistačiusių asmenų grupė? Nes būtent ji yra antroji auditorija, kuriai skirtinas dėmesys po darbo su esamais rėmėjais;
  3. Ar oponentų veiksmai turi galimybę tapti „save kuriančia istorija“? T.y. ar yra galimybės, jog kažkieno pradėtas veiksmas taps nekontroliuojamu savarankišku socialiniu reiškiniu, nukreiptu į neigiamą „mano“ vertinimą?

Jeigu šie pavojai yra realūs, tada būtina imtis priemonių ir mažinti atitinkamą potencialią žalą, tačiau kitu atveju tinkamas nebent ribotos trečiųjų šalių reakcijos – kitu atveju kritikuojamo politiko dėmesys atitinkamai problemai tik padidintų problemos žinomumą ir skeltų žiežirbą didesniam susidomėjimui.

Mykolo Katkaus pastebėjimai

Rugsėjo 2 dieną portalas „delfi.lt“ organizavo konferenciją su kolega Mykolu Katkumi, visus jo atsakymus į portalo lankytojų klausimus galite rasti šioje portalo skiltyje.

Atskirai paminėčiau šias dėmesio vertas Mykolo įžvalgas:

  • [..] Bet kuriose masinėse susibūrimo vietose, kuriose žmonės duoda valią savo emocijoms, politikams ir renginio režisieriams reikia nepamiršti, kad tas emocijas reikia valdyti. Kitaip situacija gali tapti sunkiai valdoma [..]
  • [..] žmonės labai piktinasi politikais, kad šie piarinasi viešuosiuose renginiuose, bet jeigu tų politikų nebūtų tai irgi visi būtų nepatenkinti? [..] Visiškai teisingai [..];
  • [..] jis priklauso tam politikų tipažui, kam realus veiksmas yra svarbiau nei visuomenės, kuri, jo nuomone, mažiau įsigilinusi į situaciją, reakcija. Tokie politikai mėgsta sakyti, kad juos teis istorija. [..] Toks politiko tipažas Lietuvai yra gana naujas, nes pastaruosius 8 metus pas mus vyravo agresyviai nusiteikę politikai, kurie stengėsi kalbėti tai, ko iš jų tikisi auditorija [..]
  • [..] bendravimas su visuomene yra neatsiejama politikos dalis ir man sunku įsivaizduoti sėkmingą politiko politinę ateitį, jei jis nebendraus su visuomene ir nebandys populiariai paaiškinti savo sprendimų [..]
  • [..] Yra keli požiūriai, kaip formuoti politikams savo įvaizdį. Yra būdas formuoti savo įvaizdį per dialogą, per provokaciją, per nuolatinės temos sukūrimą viešojoje erdvėje. Ką ir daro Zuokas. [..] Skirtingai nei a.a. Brazauskui, kuris per savo partijos organizuotas viešųjų ryšių akcijas jausdavosi nejaukiai, tačiau atsiskleisdavo kaip lyderis konfliktinėse situacijose ar kasdieninėje veikloje [..]
  • [..] kaip daroma, kad tokio švilpimo nebūtų:
    • Mobilizuojami lojalūs premjerui žmonės, kurių tinkamu laiku paprašoma ploti;
    • Renginio vedantieji parengia publiką valstybės vadovo pasirodymui: paprašo visų būti pagarbiais, pamini valstybės paramą arenos statybai ir t.t.;
    • Kubilius pradeda savo kalbą auditorijai priimtinu pokštu.

Šeštasis maratonas įveiktas – 5:06:24

Šeštasis Vilniaus maratonas nubėgtas. Tai ir yra svarbiausia žinia.

Mažiau svarbi žinia – prastokas rezultatas, tik 5:06:24. Tačiau ko norėti, jeigu rimtai ruoštis pradėjau liepos mėnesį, rugpjūtį užpuolė baliai, o bendras pasiruošimui nubėgtas treniruočių atstumas tik apie 150 km? Todėl rezultatas dar net pakankamai geras 🙂

Kuo išsiskyrė šis bėgimas? Pirmiausia, tai palaikymo komandos gausa – Mindaugas, Virginija, tėveliai, Inga, Gabrielė, Ūla, Artūras ir, žinoma, mano nuostabiausioji šeimynėlė. Vieni neleido užmigti maratono pradžioje, kiti prisijungė vėliau, treti nepraleido finišo akimirkų.

Bėgimas prasidėjo puikiu oru – važiuojant į Katedros aikštę miestą dar dengė rūkas, buvo gaivu ir vėsu. Prabėgus pirmąjį ratą pradėjo lįsti saulė, šiluma darėsi maloni. Vėliau ji virto kepinančia ir padėtį gerindavo tik stiprėjantis vėjelis, kuris atviresnėse vietose buvo tikra atgaiva.

Atskirai paminėsiu, jog šįkart bene pirmąkart tikrai jautėsi dalyvių gausa – šiuo klausimu neturiu tvirtos nuomonės, tačiau grynai emociškai man tikrai pirmoje trasos pusėje kartais net trukdė susikaupti pusmaratoninkai. Nors gal kaip tik – prablaškydavo. Šiuo atveju, matyt, lenda mano neigiamas nusiteikimas apskritai 4 kartus kartojamos trasos atžvilgiu – bėgti nuobodoka, trasa įgrysta. Tikrai smagiai atsimenu pirmojo Vilniaus maratono trasą nuo Valakampių iki Vingio parko – tai buvo jėga!

Jeigu kalbėti apie rezultatą, tai nieko nauja nepridėsiu – standartiškai maratone į sieną atsimušiau apytiksliai nubėgęs tris kartus ilgesnį nei standartiška treniruotė atstumą. Jeigu bėgioju po apytiksliai 9 km, tai siena atsistojo apie 27-28 km. O tada jau savęs įtikinėjimas, kad visai netoli iki maitinimo punkto 🙂 ir medžių skaičiavimas juos žingsnis po žingsnio paliekant už savęs..

Tradiciškai, rezultatai:

Metai Rezultatas
2004.09.11 5:16:16 (197, V-74)
2005.09.10 4:44:10 (185, V-75)
2006.09.09 4:30:50 (174, V-78), pusė 2:01:57
2007.09.08 plaučių uždegimas
2008.09.13 4:59:20 (128, V-109), pusė 2:12:26
2009.09.13 4:59:54 (211, V-122), pusė 2:07:01
2010.09.12 dalyvavimas vestuvėse
2011.09.11 5:06:24 (228, V-144)

Kitais metais maratonas – rugsėjo 9 dieną, ruoškimės 😉

P.S. dar kartą ačiū visiems palaikiusiems ir ypač fotografams už nuotraukas!

„Snoras Snow Arena“ arba XXI a. Lietuvoje

„Wikipedia“ sufleruoja („Indoor ski slope“), kad šiuo metu pasaulyje yra apie 40 uždarų ir visus metus nepertraukiamai veikiančių slidinėjimo kompleksų. Dar 8 šiuo metu statomi.

Kaip žinia, rugpjūčio pabaigoje Druskininkuose atidarytos uždaros slidinėjimo trasos ilgis – 460 metrų. Šiuo metu tai 4-a ilgiausia uždara kalnų slidinėjimo trasa pasaulyje po „AlpinCenter“ Vokietijoje (640 m), „SnowHall“ Prancūzijoje (620 m) ir „SnowWorld“ Olandijoje (520 m). Garsusis „Ski Dubai“ Jungtiniuose Arabų Emyratuose teturi 400 m ilgio trasą.

Skaičiuojama, jog žiemos pramogų kompleksas atsipirks per 15 metų, jei per metus jame apsilankys 130-140 tūkstančių lankytojų – t.y. bent po 500 lankytojų per dieną.

Įspūdis

Man, žiemos sezono mėgėjui, sniegas ir šaltis yra žymiai labiau smagus laisvalaikis, nei karštis ir saulė, todėl nieko nuostabaus, kad po darbų užsukęs į Druskininkų slidinėjimo centrą likau nuoširdžiai sužavėtas. Neturiu ir nerandu nuotraukų to vaizdo, kai pasistatai automobilį, o virš tavęs – metalo konstrukcijų miškas. Vien jau tai daro įspūdį.

Dar didesnis šokas ištiko, kai atvažiuodamas turėjau dengtis nuo rugpjūčio pabaigos saulės ir automobilio termometras rodė +20 laipsnių, o kepinanti saulė vertė nejaukiai jaustis net su lininiais marškiniais. Ir nuo tos kaitros iki akivaizdaus noro kuo skubiau mautis pirštines – gal tik 15-20 minučių skirtumas, kol įsigyji bilietą, persirengi ir surandi įėjimą į trasą.

Tada ir atsiveria visas inžinierių darbo grožis – kai patenki į didžiulį šaldytuvą, kurio pradžios ir pabaigos nematai dėl „sningančio sniego“, o lempų šviesos kuriama prieblanda, atrodo, perkelia į kitą pasaulį.

Kur tobulėti?

Nors lengva ranka ir dabartinę „Snoras Snow Arena“ būklę įvertinčiau puikiai, tačiau mažos smulkmenos leistų dar labiau pagerinti lankytojų įspūdžius:

  1. nuorodos kelyje iš Druskininkų – nors nuo pirmosios „Statoil“ degalinės posūkio daugiau niekur nereikia keisti važiavimo krypties, tačiau visgi trūksta kelio ženklų ir atstumą rodančių skaičiukų prie tų 3-4 pagrindinių sankryžų (važiuojant iš Vilniaus), tai leistų ramiau jaustis visiems, važiuojantiems pirmą kartą;
  2. automobilių stovėjimo aikštelė – neaišku, kur ir kaip važiuoti, paprasta schema prie įvažiavimo šį nesklandumą išspręstų;
  3. slidinėjimo įrangos karučiai/vežimėliai – vienu metu tempti visą aprangą, specialius batus ir slides su pasparomis yra tikrai nepatogu, o atstumas nuo stovėjimo aikštelės iki galutinės persirengimo vietos ~400-500 metrų, todėl reikėtų pagalvoti apie specialių karučių (pavyzdžiui, kaip oro uostose) galimybę;
  4. informacija prie kasų – įėjus prie kasų tenka kalbinti pardavėjas ir klausinėtis bazinės informacijos, ką galėtų išspręsti paprastas info terminalas su specialiu vartotojo vedliu, sujungtas su automatizuotu bilietų pardavimu – tada kasininkės vykdytų tik mokėjimo priežiūros funkciją ir spręstų nestandartines situacijas;
  5. varteliai į persirengimo zoną – nepatogu su visa manta brautis, reikia keisti tvarką arba vartelius;
  6. persirengimo zonos/slidinėjimo zonos schema – pirmą kartą reikia spėlioti arba vadovautis nuojauta, kur pati zona yra, kodėl santykinai mažai persirengimo kabinų. Su tuo susijęs klausimas ir dėl tualetų bei dušų vietos – ji persirengimo zonoje nėra akivaizdi, todėl reikėtų aiškios ir matomos schemos. Tas pats galioja ir slidinėjimo zonai;
  7. „šlapi“ plėmai sniege – spėju, dėl galutinai nesuderintos įrangos 2-3 trasos vietose sniegas „nugremžtas“ ir susidaręs ledas – tai pavojinga ir kartu mažina malonumą slidinėti;
  8. keltuvas – pirmą kartą atvykstančius reikėtų instruktuoti, kaip teisingai sėstis (kad skaudžiai negauti į paslėpsnius), kaip užlenkti apsaugą, kaip susikelti kojas, kaip nulipti iš keltuvo;
  9. pati trasa – neužbaigta snieglenčių zona, nėra normalių tramplynų slidininkams, ką jau bekalbėti, jog ir pagrindinėje trasoje sniegu nepadengta ~ketvirtadalis trasos pločio;
  10. kavinių zona – nėra schemos, per sudėtingas nusileidimas (gal reikia lifto?) iš antro aukšto į pirmąjį.

Tiek viduje, tiek išorėje dar daug nepabaigtų darbų – darbininkai dar pluša prie gerbūvio, įrenginėja viršutinę kavinę (apatinė ir viršutinė trasos neveikia), daug kur kabo atviri laidai ir pan.

Kaip šiek tiek kvanktelėjusiam dėl technologijų, gana apčiuopiamas trūkumas – menka mobiliojo ryšio kokybė, nėra jokio bevielio tinklo (išskyrus mokamą Zebra kažkur toli prie kavinių ar kasų, t.y. normaliu būdu nepagaunamą), todėl iš trasos siųsti nuotraukas, pavyzdžiui, į „Facebook“, yra tikra kančia.

Vietoj išvadų

Šiuo metu slidinėjimo kompleksui priekabus vertintojas duotų kokius 6-7 balus, tačiau man, mėgėjui, tai tikrai dėmesio verta pramoga. Sudėjus su antrosios pusės noru mėgautis SPA malonumais, mūsų vizitai į Druskininkus dabar taps tikrai dažnesni, jeigu ne reguliarūs. Slidinėjimo pusdienio kaina su sava įranga sieks apie 60 Lt, o visą komplektą (net rūbus) nuomojantis – apie 100 Lt.

Reikia tikėtis, jog mano paminėtus ir kitus trūkumus komplekso valdytojai sugebės deramai išspręsti ir tai bus tikrai viso regiono traukos objektas (beje, jau dabar tarp lankytojų girdėjau ir lenkiškų, ir latviškų pokalbių).

Komplekso statybos kaina siekia apie 110-120 mln. litų, iš kurių beveik pusė yra ES paramos lėšos. Kovojantys prieš korupciją specialistai neoficialiai skaičiuoja, jog šio projekto finansavimo schema – dar viena juoda dėmė Druskininkų mero Ričardo Malinausko biografijoje (su tuo susiję ir statybinės bendrovės finansinės problemos). Neva reali projekto kaina siekė apie 50-60 mln. litų, o likusi dalis nusėdo Druskininkų mero pasirinktose įmonėse. Nežinau, kiek tame tiesos, tačiau jeigu objektas pasiteisins, tai kartu ši sėkmė nuplautų ir pačius kaltinimus merui.

« Older posts Newer posts »