Turiu įprotį vienu metu skaityti ne vieną, o krūvą knygų. Dažniausiai nuo Δ iki Ω perskaitau tik retą kurią. Man skaitymas – tai grietinėlės kabinimas 🙂 Taigi, šiuo metu mano dėmesį valdo:
|
 |
Kada perskaitysiu? 🙂
Author: Liutauras (Page 183 of 216)
Kiekvienas savaitgalis – tai ir galimybė pailsėti, ir galimybė sustojus apmąstyti prabėgusias dienas, išsaugoti ne tik įspūdžius, bet ir apgalvoti kryptis ar virsmus, kurie kasdienybėje prabėga pro mūsų akis.
| Pirma, ruduo. Akivaizdu ir visiškai neverta ginčytis. Net ir laikinoji sustojimo vieta Kalvarijų gatvėje kasdieną tampa vis šaltesnė ir, prisimenant patarles, netrukus elektrinio šildytuvo gaudesys tikriausiai taps nepamainomu draugu. Ben jau iki tų akimirkų, kai delfi.lt ar kur nors kitur išgirsime apie naują šildymo sezoną, o santechnikai atsuks reikalingas sklendes. Tiesa, ir šiemet norėtųsi ištrūkti jei ne į Rumšiškes, tai į bet kurį laisvą nuo pasaulio skubos kraštą, kuriame laiko tėkmė skirta mums, o ne atvirkščiai. |
 |
Antra, oras. Atsikelti vidurdienį – tai rizikuoti, kad diena bus visiškai suniokota. Džiugu, kad šį kartą tai buvo visiškai priešingai. Nakties darbai, mintys ir paieškos baigėsi ankstų rytą (~pusę penkių), tad beveik aštuonios valandos poilsio mestelėjo į naują startą. O vaiskus dangus ir puikus oras leido smagiai prisiminti praėjusios savaitės bėgimą. Šį kartą – galima sakyti „apgailėtinas“ desėtkas kilometrų 🙂
Trečia, futbolas. Puikų sekmadienį įpusėjau su futbolu „Žalgiris“ prieš „Vėtrą“. Smagiai pradėję ir svečius („Vėtra“ dar tikrai nėra Vilniaus klubas) aplenkę žalgiriečiai tik per pridėtas minutes buvo pasivyti ir aikštę paliko truputį nusivylę gražiomis lygiosiomis 1:1.
Vietoj pabaigos. Ruduo visą laiką atneša truputį melancholijos. Gražu, kai ji tokia kaip šiandien. Sakyčiau, kažkuo panašu į tylą prieš tikrąsias rudenio audras. Tokie sekmadieniai leidžia pasiruošti…
Naujasis premjeras Gediminas Kirkilas, lengva ranka dalijantis didelius pažadus (kurių įgyvendinti, beveik jau aišku, jam nereikės), kažkodėl tyli apie konkrečius žingsnius, kurie padėtų spręsti konkrečių žmonių konkrečias problemas. Štai iki šiol neturime aiškaus atsakymo, kaip Vyriausybė ruošiasi įgyvendinti regionų plėtrą.
O skaičiai pribloškia. Pavyzdžiui, statistika rodo, jog veikiančių ūkio subjektų daugėja tik Vilniaus apskrityje. Kitose verslas nustojo augęs 2001-aisiais. Per penkerius metus Vilniuje ūkio subjektų (paprastai tariant, įmonių) padaugėjo penktadaliu, o kitose apskrityse – vos keliais procentais.
Dar kraupesnis vaizdelis, kai ūkio subjektus skaičiuojame absoliučiais skaičiais. 2000-aisiais Vilniuje veikė apie 20,3 tūkst. ūkio subjektų, o šalyje jų buvo beveik 2,5 karto daugiau (47,6 tūkst.). Tuo tarpu šių metų pradžioje skirtumas sumažėjo iki 2 kartų (24,1 tūkst. Vilniuje ir 49,2 tūkst. kitose apskrityse).
Atrodytų, reikalus regionuose turėtų taisyti Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšos, tačiau bene vienintelis akivaizdus perversmas – tai platėjantys ir šviežiu asfaltu blizgantys keliai. Net ir milijonines lėšas pertvarkymams gaunantys šiukšlynai kuria ne ramybę, o vis didesnius ginčus. Kazokiškes dabar žino jau visa Lietuva, o Takniškius, Panaušupį, Jarubaičius, Lapes ir Zabieliškį, Mockėnus, Pakalnius, Auštrakius, Leikiškes, Dumpius (planuojamos kitų apskričių regioninių sąvartynų vietos) galime išgirsti visai netrukus.
Artėjantys savivaldybių rinkimai ženklins dar vieną pažadų regionų plėtrai pliūpsnį. Pavyzdžiui, de facto valdžią turintys socialdemokratai savo partijos programoje teigia: „<…> būtina išplėsti ir sutelkti valstybės paramą problemiškiems regionams <…> taikant struktūrinius plėtros reguliavimo svertus, tokius kaip regioniniai mokesčių tarifai ir pan., galima naudotis lengvatinių paskolų ar paskolų garantija, atleidimų nuo mokesčių, finansinėmis ar kitomis subsidijų formomis, finansuojant atrenkamus infrastruktūrinius ir socialinius projektus <…>“.
Keista, kad tokie žodžiai iš esmės neatitinka Gedimino Kirkilo vadovaujamos Vyriausybės sprendimų. Pavyzdžiui, pasaulinę praktiką taikyti Lietuvoje (mokesčius, kurie surenkami dėl specifinių vietos privalumų – pavyzdžiui, gamtos turtų gavybos mokesčiai, rinkliavos ir pan.) siūlančius pajūrio rajonų merus buvo bandyta nutildyti Vyriausybei pareiškiant, kad taip mokesčių paskirstyti negalima, esą tai diskriminuotų savivaldybes, kurių teritorijoje nėra tokių išteklių. Tokia pozicija tiesiogiai kertasi su minėta socialdemokratų programos nuostata taikyti regioninius mokesčių tarifus, kurie padėtų regionams pasinaudoti savo gamtos turtais – smėliu, žvyru, durpėmis, klintimis, nafta, dujomis ar mažiau ištirtais vertingais ištekliais (pavyzdžiui, anglies rūda Varėnoje).
Panašias į socialdemokratų deklaracijas turi ir Kazimieros Prunskienės vadovaujami valstiečiai liaudininkai. Jų programa deklaruoja siekį „Pasiekti, kad didžiausiais tempais ir palankiausiomis sąlygomis būtų vykdoma regioninės plėtros politika. Kad kaip galima daugiau ir efektyviau būtų įsisavinta ES ir kitų struktūrinių fondų paramos lėšų, būtų pakankamai kofinansuojamos verslo plėtros programos.“
Deja, pasak europarlamentarės Margaritos Starkevičiūtės, regioninė plėtra Lietuvoje akivaizdžiai šlubuoja – įsisavinta vos 17 proc. lėšų, skirtų iš ES struktūrinių fondų 2004 – 2006 m. Ypač blogai panaudojamos lėšos, skirtos aštrioms Lietuvos problemoms spręsti: žmoniškųjų išteklių plėtrai, mokymams, kaimo plėtrai, žuvininkystei ir kt.
Tačiau bene geriausiai žodžių ir darbų skirtumus parodo konkrečių ES struktūrinių fondų lėšomis paremtų projektų sąrašai. Pavyzdžiui, vieši Lietuvos verslo paramos agentūros duomenys rodo, kad vien Vilniaus mieste paramos sulaukė 33 projektai. Komentarų nebereikia, kai šį skaičių palygini su parama visai Tauragės (13 projektų) ar Utenos (14) apskričiai. Regionų plėtros tempai, o ypač – besiplečiantys regionai – tampa akivaizdūs.
Paskelbta www.omni.lt, www.santalka.lt
Savaitgalis baigėsi šiandien apie 8:30 🙂
Pradžia buvo įspūdinga – kartu su dar pora šimtų „savižudžių“ išbėgau į 42,195 km kelią. Dievui ačiū, įveikiau. Pasiruošimas (gal tiksliau, ruošimasis) buvo prastas, tačiau rezultatas dar pagerėjo:
- 4:30:49 (2006, vietos dar nežinau, sekundės gali keistis);
- 4:44:10 (2005, 185-as);
- 5:16:16 (2004, 196-as).
Įdomu, kad pusės maratono laikas iš esmės liko stabilus:
- 2:01:40 (2006);
- 2:01:30 (2005);
- nežinau (2004).
Net nežinau, kas padėjo – galbūt nusiteikimas? Valia įveikus emocinę maratono „pusę“?
Antras savaitgalio įvykis – dalyvavimas LRT laidoje „Labas rytas“. Transliacijos metu keliolika minučių kalbėjome apie ryšius su visuomene, paminėjome mano pasirodžiusią knygą ir bandėme paprasta kalba paaiškinti, kas yra ryšiai su visuomene. Spėju, paslaptis daugeliui klausytojui ir liko paslaptimi..
Matyt, knygos pasirodymas kažkiek įdomus, todėl buvau pakviestas pakalbėti į LRT laidą „Labas rytas“. Transliacijos metu keliolika minučių su Lavija Šurnaite kalbėjome apie ryšius su visuomene, paminėjome mano pasirodžiusią knygą ir bandėme paprasta kalba paaiškinti, kas yra ryšiai su visuomene, kuo juo įdomūs šiandieną.
Laidos įrašą galite pažiūrėti internete čia. Laiko slankiklį reikia nustumti į 02:06:55, pokalbis baigiasi 02:18:05.
paklausė – atsakiau
Apie vairuotojų egzaminus rusų kalba ir aukštų technologijų eksportą į Taivaną
LRT radijas, Radijo ringas