Kai koks viešas asmuo (dažniausiai, politikas) dėl nepatyrimo ar aplaidumo būna smarkokai sudorojamas priešininko, dažnai mėgina gelbėtis apkaltindamas pastarąjį „viešųjų ryšių akcijos“ organizavimu. Esą viešos diskusijos pralaimėjimo priežastis – ne argumentai ir faktai, o tik emocijos, akių dūmimas ar net atviras melas. Nesiginčydami pabandykim paieškoti pavyzdžių, kada iš tiesų komunikacija peržengia leistiną etikos ribą.
Nepretenduodamas į statistikos mokslo gilumą, paprašiau savo tinklaraščio skaitytojus pažymėti etiškas ryšių su visuomene technologijas. Gauti rezultatai, tikiu, gali padėti ir vz.lt skaitytojams geriau suvokti, kokios tariamos, o kokios tikros vilkduobės gali pasitaikyti komunikacijos greitkelyje.
Apklausoje buvo pasiūlyta 20 skirtingų ir Lietuvoje taikomų (nors ir labai skirtingu mastu) priemonių. Apklausos rezultatai jas suskirstė į keturias gana aiškias grupes. Continue reading
