Lietuvos regionų knygų leidyboje Arvydo Žardinsko „Juodoji Žolinė“ yra retas atvejis, kai pasakojimas kuriamas iš dokumentuotų šaltinių, o ne tik per Petro-Onutės-Jono prisiminimus. Knygoje gausu duomenų iš archyvinių dokumentų, antrinių/tretinių šaltinių kaip monografijos, straipsniai ir kt.

Tokia prieiga leidžia autoriui pretenduoti į aukštą turinio kokybę ir suteikia galimybę kritiškai vertinti bendrą tiriamo klausimo – sovietų ir nacių mūšių prie Vilkaviškio 1944-ųjų rugpjūtį eigą.

Kitas svarbus ir vertingas autoriaus pasirinkimas – pabrėžtinai neutralus teksto stilius, kai abiejų pusių karo veiksmai vertinami grynai iš karo eigos perspektyvos, nesiveliant į jų moralinius ar etikos aspektus. To laikomasi netgi sudėtingoje potemėje apie kariaujančių pusių propagandą, kai pateikiami priešo nuostoliai.

Tai leidžia kelti klausimą, jog knyga verta vertimo į pasirinktą tarptautinę kalbą (matyt, anglų). Nes šalia tekstinio turinio didelė knygos vertė ir vaizdinė informacija – nuotraukos, iliustracijos, žemėlapiai, šio turinio preciziškas katalogavimas.

Kas liko ateičiai?

Kariniuose dalykuose (sąvokose, terminuose, jų ryšiuose) menkai besigaudančiam skaitytojui pasakojimas bus klaidus. Neįsigilinęs skaitytojas greitai pames viltį suvokti, kuris dalinys ir kaip judėjo pasakojimo metu. Juo labiau, kad daugeliui skaitytojų vietovės nežinomos ir girdėtos tik didesnės gyvenamosios vietovės (pavyzdžiui, šalia Vilkaviškio ir Marijampolės kiek labiau gal tik Kazlų Rūda, Virbalis).

Tą padėtų spręsti tinkamai paruošti ir perdaryti schematiniai žemėlapiai. Dabar tai tarsi turėtų būti aišku iš originalių karinių dokumentų, tačiau tiek dėl jų menkos raiškos, tiek dėl detalių pertekliaus jie nėra tinkami eiliniam skaitytojui (juo labiau, kad daliai jaunesnių jau bus sunkiai įkandama kirilica ir net vokiški tekstai). Todėl skaitytojui tenka bandyti šokinėti tarp teksto/karinių žemėlapių ir sieti skirtingų laikotarpių, skirtingų autorių rezultatus. Tai sudėtinga, jei iš viso įmanoma.

Ši problema būtų dar aktualesnė, jeigu galvotume apie ne Lietuvos skaitytojus. Apdorotos grafinės (ypač, žemėlapių) informacijos trūkumas neleidžia teksto turinio lengvai susieti su vizualine informacija. Jeigu lietuviams Kazlų rūda, Marijampolė ar Vilkaviškis kažką reiškia, tai užsieniečiams tai tiesiog tušti vietovių pavadinimai.

Todėl verta galvoti apie specialų, knygai skirtą žemėlapių rinkinį, kuriame žemėlapiai turi būti vienas kitą papildantys, plėtojantys, detalizauojantys tiek atskirais klausimais, tiek laikotarpiais. Pavyzdžiui, ypač trūksta geografinio vietovės paveikslo, iš kurio būtų galima suvokti aukštumas, gamtines kliūtis ir pan. Toks rinkinys nuosekliai iliustruotų turinį, reikšmingai papildomai atskleistų karinių veiksmų dinamiką ir mastą.

Iš dalies dėl tos pačios priežasties pasakojimas skaitytojui gali pasirodyti eklektiškas, jam trūkti nuoseklumo. Trūksta bendro karinės padėties vaizdo, strateginio laikotarpio aprašymo, platesnio karo konteksto. Jis pasirodo tik kartais, tarsi „išlenda“ netyčia (Černiachovskio dalyvavimas, Raseinių kovos etc.).

Tuo pat metu trūksta aiškios aprašomų mūšių chronologijos – analizuojami tarsi keli skirtingi etapai, tačiau jie menkai susieti, jų atskyrimo pagrindas nėra aiškus. Pavyzdžiui, daug teksto skiriama atskirų karo priemonių sunaikinimui/sugadinimui, tačiau karo veiksmų analizėje svarbu matyti bendrą vaizdą. Juk „sunaikinta“ ar „sugadinta“ įranga kaip tik rodo silpniausias kariaujančių pusių vietas, o kitos – išsilaikiusios ir ėjusios toliau – buvo sėkmės ir vietinės pergalės garantai. Tai reikšmingai papildytų pasakojimą apie karo veiksmams vadovavusių vadų sprendimus, jų užmačias.

Knygą tikrai būtų verta pildyti kitais kryžminiais šaltiniais (religinių įstaigų, ligoninių, civilinių įstaigų ir kitų duomenimis). Trūksta informacijos ir apie vietos gyventojų nuostolius, įspūdžius, nuomones, reakcijas. Jų turėjo būti, nes nagrinėjama teritorija didelė, įtrauktos daug gyventojų turėjusios gyvenamosios vietos. Todėl atsiminimų turėtų būti likę, žinoma, klausimas, kur, kaip ir kiek kokybiškai visa tai buvo (jei buvo) dokumentuota.

Pabaigai

Akivaizdu, kad tokių vietos istorijai itin reikšmingų įvykių tyrimai yra balta dėmė Lietuvos istorijoje. Todėl Arvydo Žardinsko darbas Vilkaviškiui vertas vienareikšmiško pagyrimo. Kartu reikia viltis, kad autorius ras jėgų, toliau gilins ir plėtos šią bei su ja susijusias kitas temas.