Nors Visuomenės informavimo ir Reklamos įstatymai labai aiškiai draudžia paslėptą reklamą, tačiau pastaraisiais metais visoje žiniasklaidoje (toli gražu ne tik Lietuvos) įvykęs virsmas, o ypač socialinių tinklų platformų plėtra ribą tarp nepriklausomo redakcinio turinio ir reklamos užsakovo kontroliuojamo (didesne ar mažesne apimtimi) turinio ištrynė. Išnykusi riba toliau tirpdo pasitikėjimą žiniasklaida, nes pastaraisiais metais aiškiai augantis skaitytojų kritinio mąstymo lygis verčia abejoti – ar mus tikrai laiko kvailiais?

Tačiau, nesant privalomo reklamos užsakovų deklaravimo ar stokojant kitaip įtakos mainuose dalyvaujančių subjektų skaidrumo, eiliniam vartotojui dažnai kyla klausimas – kaip įmanoma atpažinti paslėptą reklamą? Kokie tiesioginiai ar netiesioginiai požymiai rodo, jog vienas ar kitas turinys iš esmės yra konkretaus užsakovo interesais paruoštas, su juo suderintas ir jo tiesiogiai ar netiesiogiai atlygintas?

Apie tai detaliai pasakoju kovo mėnesio žurnale „Verslo klasė“:

Straipsnis žurnalo 72-73 puslapiuose.

Visą tekstą „Kaip atpažinti konkurentų veiksmus“ galite taip pat rasti ir elektroninėje portalo vz.lt versijoje.

Ir nors tekstas rašytas gruodį, kai karu Ukrainoje dar niekas net netikėjo, dabar jį skaitant galima patirti, jog propagandos atpažinimas labai panašus visiškai skirtingose srityse – ar tai būtų verslo propaganda, ar karo meto informacija. Tai dar vienas pavyzdys, kad propaganda neturi vertybinio vektoriaus – ją naudoja visi visiems tikslams, ir geriems, ir blogiems.