Kiek savo vaikams skiriate arbatpinigių? O kiek išleidžiate
maistui? Kiek kainuoja kelionė į tėviškę? Visuos šiuos klausimus galite
atsakyti gana lengvai. Tačiau tikrai neatsakytumėt, kiek kainuoja jūsų vaikų
mokytoja, kiek pinigų visi kartu išleidome žemdirbių
užpakalių valymui (šiuolaikiškai tariant – kaimo plėtrai), kiek iš tiesų
kas mėnesį atlyginimo, „kanceliarinių“ išlaidų ir kitų panašiai skambančių
priedų Seimo kanceliarija priskaičiuoja kiekvienam Seimo nariui.

O ar ne mums tarnauja visi šie bendrapiliečiai? Tai kodėl
negalime žinoti, kiek jiems mokame?

Matyt, pirmiausia turėčiau apsidrausti ir pabrėžti, jog
gerbiu kiekvieno asmens privatumą. Tikrai tikrai! Ir Petras, ir Artūras, ir
visi kiti turi teisę turėti asmeninį gyvenimą, į kurį pažvelgti galime tik
tada, kai tie vieši asmenys patys jį atveria ir parodo žurnalų puslapiuose ar
televizijų ekranuose. Ir tai, kad politikas ar biurokratžmogis laisvalaikiu
naršo pažinčių ar net erotinėse, ar net homoseksualų interneto svetainėse yra
visiškai ne mūsų reikalas.

Deja, situacija verčiasi aukštyn kojom, kai pradedame
kalbėti apie viešą erdvę, o tiksliau – valstybės reikalus, kuriuos mes visi kartu
kuriame, mokėdami mokesčius. Būtent mokesčiai, o ne kažkokia išankstinė ir
nenugalima jėga lemia, jog turime sveikatos apsaugą, švietimą, viešą tvarką,
valstybės tarnybas.

Prasidėjusi diskusija dėl 2008 metų valstybės biudžeto atveria
tik labai menką dalį teisybės. Jūs galite sužinoti, kiek valstybė norėtų
išleisti teismų veiklai ar jaunimo reikalams. Deja, ir tai, kiek bus sumokėta
už konkrečios X miesto Y mokyklos langų pakeitimą, ir tai, kokią premiją už sėkmingą
kelionę į asmeninę sodybą sau pasiskyrė „Valstybės žinių“ leidyklos
direktorius, yra užslaptinta.

O kodėl?

Lietuvoje mokesčius moka šiek tiek daugiau nei milijonas
dirbančiųjų. Teigiama, jog daugiau nei ketvirtadalį iš jų sudaro valstybės
pinigus gaunantys asmenys – iš esmės jie tų pinigų neuždirba, tai mes –
privačiai lenkiantys nugaras – turime atlikti už juos. Ateinančiais 2008 metais planuojama
išleisti daugiau nei 30 mlrd. litų – beveik po 10 tūkst. kiekvieno Lietuvoje
gyvenančio piliečio ir po beveik 30 tūkst. kiekvieno tuos mokesčius sumokančio.
Ar mes neturime teisės žinoti, kam atiduodame savo pinigus?

Galima būtų ginčytis, ar kelių šimtų tūkstančių valstybės
tarnų finansinių duomenų bazė – didokas informacijos srautas, tačiau tikrai verta
sumokėti dar keletą litų, kad galėtume patikrinti, kiek praėjusį mėnesį gavo
nuolat besiskundžianti savo atlyginimų šeimos gydytoja ar apie kompiuterius
nieko nenutuokianti pensiją stumianti į priekį pradininkų mokytoja.

Ar tai pažeistų valstybės (t.y. – mūsų visų) tarnų
privatumą? O gal tai taptų tuo viešumo taurės lašu, kuris puikiai sustabdytų
visus skundus ir piktnaudžiavimus? Žinoma, derinti šiuos interesus tektų,
tačiau antrojo – skaidraus valstybės lėšų panaudojimo – prioritetas daugiau nei
akivaizdus. Būtent aiškus suvokimas, kam ir kaip, o svarbiausia – už ką? –
atitenka mokesčiai, būtų puiki moralinė paskata juos mokėti. Kol kas visa tai
panašiau į savų pinigų mėtymą į šulinį, kurio dugne juos naktį kažkas
susirenka…

Jeigu šią duomenų bazę papildytų privaloma valstybės tarnų giminystės ryšių bazė ir privalomas išlaidų deklaravimas – manau, tikrai padėtume vargšui Gediminui
išpildyti Ryčiui duotą pažadą. Bent jau taptų žymiai aiškiau, kad su korupcija kovoja darbais, o ne
žodžiais.

Paskelbta vz.lt