Jeigu teko nagrinėti
seniausius Europos žemėlapius ar skaityti Jono Dlugošo žodžius,
turėtumėte prisiminti gana savotiškai lotyniškai skambantį žemės plotą
„Sarmatia“. Dar įdomiau, kad tame plote turėjote aptikti būtent
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) miestus. Tad kam turėtume
būti dėkingi už sarmatų vardą, ir ar iš tiesų mums už ką nors turėtų
būti sarmata?

Pirmiausia istorikai sarmatais vadina vieną indoeuropiečių grupę,
kuri tautų kraustymosi laikotarpiu iš Rytų (Azijos) atkeliavo į Europą.
Šiuo metu abejojama, tačiau viduramžiais buvo sutariama, kad ši grupė
pasižymėjo klajūnišku gyvenimo būdu, gyveno užkariaudama, o ne ardama
žemę ar rinkdama miško gėrybes. Sarmatus savo darbuose minėjo jau
Herodotas: laikė juos skitų ir amazonių palikuonimis.

Kuo Abiejų Tautų Respublika susijusi su sarmatais? Kaip teigia lenkų
istorikas Januszas Maciejewskis, sarmatizmo ideologija buvo dominuojama
valdančiojo bajorų sluoksnio pasaulėžiūra – nuo 16 a. pabaigos iki 18
a. vidurio. Jos prioritetai buvo skiriami respublikos valdymo formai ir
griežta opozicija ir Vakarų, ir Maskvos absoliutizmo modeliams.
Sarmatizmui buvo būdinga itin didelė pagarba laisvėms ir riteriškumui –
senovės garbinimu, moralės principų paprastumu ir grynumu. Taip buvo
tęsiamos viduramžių tradicijos.

Anot atvirosios enciklopedijos wikipedia.org, šie du
reiškiniai susiję tuo, kad Abiejų Tautų Respublikos bajorai save laikė
tiesioginiais sarmatų palikuonimis. Tuo grindė pagarbą laisvo kariūno –
nepriklausomo ir laisvės idealus ginančio bajoro simboliams. Būtent tai
lėmė jų elgseną ir vertybes.

Sąsajas su laisvo kariūno bajoro savimone nurodo ir bene garsiausia
LDK aprangos tyrinėtoja Marija Matušakaitė. Ji teigia, kad bajorų
madoms nuolatos įtaką darė aktyviausi partneriai ar net nugalėti
priešai: Rusios kunigaikštystės, Moldavija, Valakija, Vengrija, Krymo
chanatas, Turkija. Būtent iš pastarųjų ir perimtas laisvo kariūno –
raitelio įvaizdis. Jis tapo vienu iš sarmatizmo simbolių.

Perfrazuokime posakį: nuo laisvės iki anarchijos tėra vienas
žingsnis. Kazokų sukilimu ir po to užplūdusiu „tvanu“ prasidėjusios
didžiosios Abiejų Tautų Respublikos problemos tapo puikiu pavyzdžiu,
kad laisvė be įsipareigojimų paleidžia uždelsto veikimo bombą. Vis
naujų laisvių iš kiekvieno naujai išrenkamo karaliaus
išsireikalaujantys bajorai tapo veltėdžiais, mat surenkamas pajamas
pradėjo naudoti saviems poreikiams: pramogoms, menui, kultūrai, tačiau
visai apleido pareigą puoselėti respublikos saugumą.

Laisvo bajoro – kariūno idealas slopino materialinių gėrybių kūrimą.
Prekybos, amatų plėtrai valstybė neskyrė dėmesio, o miestų ir
nekilmingų, tačiau pasiturinčių piliečių sluoksniui didėti tiesiogiai
trukdė bajorijos interesai, kartais net keistais būdais: štai
paprastiems miestiečiams buvo draudžiama siūtis drabužius iš prabangių
medžiagų, o toks draudimas formaliai aiškintas skatinimu veltui
neeikvoti didelių lėšų. Būtent laisvieji miestai Vakarų Europoje tapo
vienu pagrindinių monarchijos ramsčių kovoje su kilmingąja bajorija.

Paradoksaliausia, tačiau asmeninę drąsą ir pasiaukojimą skatinęs
sarmatizmas tiesiogiai neigiamai veikė valstybės karinę galią.
Kaimynams kuriant stiprią, pastovią centralizuotą kariuomenę, Abiejų
Tautų Respublika vis dar rėmėsi bajorijos pagrindu formuojamomis
ginkluotosiomis pajėgomis. Tai reiškė ir itin lėtą jos suformavimą, ir
menką profesionalumą. Vėlesniais laikais, pasitelkdami išsikovotas
teises, bajorai jau galėdavo nebedalyvauti karinėse kampanijose ir
vietoj savęs siųsti samdinius. Valstybės iždui ilgainiui tuštėjant,
samdinių kariuomenė tereiškė didelę dezertyrų dalį, menką kovinę
dvasią, plėšiamus vietinius gyventojus.

Karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis, 18 a. pabaigoje pradėjęs
diegti švietimo amžiaus idėjas respublikoje, susilaukė įvairiapusiško
vertinimo, tačiau būtent jo oponentai buvo vadinami sarmatais, taip
jiems priskiriant neigiamų savybių: gerų manierų, mandagumo trūkumą.
Paminėtina, kad ne pareigas, bet laisvę gerbiantys bajorai buvo
kritikuojami gana intensyviai: leisti periodiniai leidiniai, statyti
vaidinimai (pavyzdžiui, Francišeko Zablockio „Sarmatizmas“, sukurtas
1785 m.).

Banga metėsi atgal jau netekus nepriklausomybės – 19 a. pradžioje.
Būtent tada sarmatizmo idėjų šalininkų kokybiškai atgaivintos ir
morališkai išgrynintos idėjos tapo lenkiškojo romantizmo pagrindu,
kurio bent maža dalis esame ir mes – LDK palikuonys. Šis dažniausiai su
Adomu Mickevičiumi siejamas judėjimas buvo savaime suprantamas dviejų
19 a. sukilimų kultūrinis fonas.

Kokios tad pamokos? Tai turėtų būti viltis, kad praėjusį dešimtmetį
įgyta laisvė netaptų pagrindu užmigti auksinių pasiekimų šlovėje.
Būdami mažos, tačiau vienos pagrindinių LDK paveldo dalių palikuonys
privalome ieškoti naujų kelių, kurie leistų pasimokyti iš Abiejų Tautų
Respublikos patirtų klaidų, grąžinti laisvės bei demokratijos idealus
ir tapti nauju Sarmatijos traukos centru.

Iliustracijos:

Paskelbta www.laikas.net