Teisė „atšaukti“ Seimo narį – už ir prieš

Šiandien „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ teko diskutuoti apie galimybę atšaukti išrinktą Seimo narį. Retas yra girdėjęs, jog būtent po šios procedūros Kalifornijos gubernatoriumi tapo Arnoldas Švarcnegeris.

Anglų kalba išrinkto asmens atšaukimo procedūra dažniausiai įvardinama „recall election“, t.y. „atšaukimo rinkimai“. Atskirose JAV valstijose nustatytas rinkėjų skaičiaus barjeras, kurį peržengus organizuojami nauji rinkimai į tą patį postą. Iniciatyvą pareiškusi grupė turi imtis rinkti rinkėjų parašus ir, juos surinkus, naudojamasi peticijų procedūromis, t.y. patikrinamas parašų autentiškumas, startuoja atitinkamos rinkimų procedūros.

Vertinant galimybes tokį mechanizmą diegti Lietuvoje, būčiau už, tačiau reikia įvertinti galimas grėsmes ir jas tinkamai neutralizuoti reikalingais saugikliais:

• tai neturi tapti politinės kovos priemone, t.y. politiniai oponentai neturi iš to pasidaryti naujos politinės platformos išrinkto asmens kritikai;
• turi būti numatytas tam tikras laiko tarpas po rinkimų ir (ar) paskutinės tokios procedūros, kada ją vėl galima inicijuoti;
• reikia deramai įvertinti rinkėjų barjero ribą – ar dažniausiai naudojama 25% riba yra pagrįsta, kaip ji turi būti skaičiuojama daugiamandatės rinkimų apygardos atveju;
• ar sėkmingai surinktų parašų atveju postą užimantis asmuo turi teisę dalyvauti per-rinkimuose?
• finansinė procedūros pusė – ar tai turi būti tik biudžeto lėšos, ar verta numatyti pareigą, jog nesurinkus bent minimalaus parašų skaičiaus iniciatoriai turėtų padengti dalį kaštų?

Taigi, procedūra reikalinga ir verta dėmesio, tačiau velnias slypi detalėse ir konkrečioje tvarkoje.

Kaip minėjau kalbėdamas per radiją, šiuo metu tokia procedūra daugeliui Lietuvos piliečių pernelyg didelis ginklas. Daugelis nepatenkintųjų dažnai negalėtų įvardinti, kuo konkrečiai neįtinka Seimo narys, negalėtų argumentuoti, kurie sprendimai neatitiko jų lūkesčių. Kol kas man neteko girdėti, kad kurio nors Seimo nario rinkėjai apskritai kaip nors apsijungę būtų reiškę bendrą nepasitenkinimą. Manau, daugeliu atveju tokios neformalios poveikio priemonės ir viešumas būtų žymiai galingesnė kontrolės priemonė, nei sudėtinga ir brangi per-rinkimo procedūra.