XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: Seimo narys

„Tapau Seimo nariu“ – nuo ko turėtų pradėti naujokai?

Šiandien Seimo nariais oficialiai tampa kelios dešimtys su politika nieko bendra neturinčių savo srities profesionalų. Dar tiek pat panašiai yra buvę daugiau ar mažiau aktyvūs LVŽS nariai, tačiau turėję tik menką politinio darbo (ypač – nacionaliniu mastu) patirtį. Asmeniškai esu patyręs, kas atsitinka, kai politikoje imiesi iniciatyvos, bet neįvertini oponentų, jų nuožmumo ir patirties kontratakuojant.

Politika – tai bendravimo ir diskusijų (dažniau – prieš oponentus) menas, kuriame aukso vertės yra trys komunikacijos pagrindai: (a) aiškūs tikslai, (b) darbų nuoseklumas, (c) veiklos (interesų) skaidrumas. Jie svarbūs visose partijose nuo kairės iki dešinės. Jų laikymasis – pagrindinė ilgalaikės sėkmės dedamoji. Trumpai apie kiekvieną iš jų.

Aiškūs tikslai

Seimo narys gali būti „visų galų meistras“ arba atskirų sričių žinovas. Petras Gražulis gali kalbėti visomis temomis, tačiau kai socialdemokratams prisireikia „žmogiško socialinių klausimų“ žinovo visada iškyla Algirdas Sysas ar Vilija Blinkevičiūtė.

Patarimai naujokams:

  • Susipažinkit (taip, daugelis nesat skaitę!) su savo partijos rinkimų programa.
  • Pasirinkite pagal savo darbo patirtį ir interesų sritį labiausiai tinkančias (ir patinkančias) 1-2 sritis iš šios programos.
  • Tose sritye pasirinkite 4-5 klausimus, kuriuos privalote išmokti mintinai – detaliai susipažinti su situacija Lietuvoje, užsienio šalių istorijomis, galimais sprendimais, oponentais, ankstesnių Vyriausybių veikla, pagrindiniais srtities lyderiais ir t.t.
  • Nutarkite, koks rezultatas 2020-ųjų rudenį jus tenkintų – įvardinkite konkrečiais rodikliais (idealu – skaičiais), kas ir kiek turi pasikeisti, kokias priemones privalote įgyvendinti.

Darbų nuoseklumas

Per ketverius metus galite daug ką – pavyzdžiui, baigti universitetą. Tačiau jūsų tikslas Seime – pasiekti savo tikslus. Per paskutinę naktį to nepadarysite, todėl planuokite:

  • Išskaidykite sudėtingus uždavinius į mažesnius klausimus.
  • Atskirų klausimų sprendimui sugalvokite A, B, C, o gal ir daugiau galimų kelių, pasirinkite, kuris efektyviausias, galbūt galima lygiagrečiai judėti keliomis kryptimis.
  • Klausimus pagal kalendorių sudėliokite į Seimo darbo kalendorių – iš esmės turite 7 Seimo sesijas (dvi 2017-ųjų, dvi 2018-ųjų, dvi 2019-ųjų ir vieną 2020-ųjų). Esminių pokyčių realu imtis tik pirmaisiais dviem metais, t.y. 2017-2018 metų eigoje.
  • Kritiškai įvertinkite savo žinias – labai tikėtina, kad pirmą pusmetį Seime tik bandysite susipažinti su nauja aplinka ir tik vasarą pradėsite suprasti, kaip viskas veikia, todėl esminiai darbai – tik po metų.

Jeigu nesate (o naujokams dažniausiai iki to toloka), tai nebandykite kelio viduryje keisti arklių (tiek partijos, tiek savo veiklos srities) – naujame vežime prarasite brangų laiką, o laikas pokyčiams greitai baigsis.

Veiklos (interesų) skaidrumas

Kritiškai peržiūrėkite savo ir gana didelio šeimos/draugų rato interesų sritis – kas iš ko valgo duoną? Net geriausios jūsų idėjos virs pelenais, jeigu netyčia paaiškės, jog jūsų gera iniciatyva pernelyg šviesina finansinę padangę jūsų ar artimųjų gyvenime.

Pradėkite nuo visų viešų duomenų apie save surinkimo – ką apie jus rašo Google, kokie duomenys apie turtą guli Registrų centre, kokias deklaracijas VTEK ar kitur esate pateikę, ką apie jus yra anksčiau rašiusi žiniasklaida (ne tik internete)? Ir taip toliau, ir panašiai. Užfiksuokite visus savo spintos skeletus.

Jūsų uždavinys – bent apytiksliai nuspėti, kaip ir kuo jus galėtų apkaltinti mirtini (kitokių Seime nebus) priešai? Ar yra bent menkiausia tikimybė, jog jūsų palaikomas įstatymo projektas padidins jūsų psubrolio verslo pajamas? Galbūt klasiokui sukursite viešųjų pirkimų oazę arba imsitės valstybinių įmonių reorganizacijos, po kurios ten įsidarbins jūsų senas draugas? Ir visiškai nesvarbu, kad jūs šimtą metų to žmogaus nematėt ir nebendravot. Kaltinimai (ir jūsų viešas nuteisimas) bus paremti „ką vidutinis rinkėjas galėtų pafantazuoti“ logika.

Daugelį šių rizikų galite neutralizuoti, jeigu pirmieji deklaruosite, o „slidžių“ sprendimų atvejais nusišalinsite.

Ir visais atvejais laimėsite, jeigu jūsų iniciatyvos bus ilgalaikės, nuo pat pradžių žinomos ir nuosekliai įgyvendinamos. Pavyzdžiui, net jeigu kam nors ir kiltų klausimas, kam naudingas Aurelijaus Verygos karas prieš alkoholį, tai jo aiškiai viešai deklaruotos vertybinės nuostatos ir nuosekliai siekiami tikslai iš esmės neutralizuoja oponentų kontratakų žalą. Todėl griebkite visuomenines vertybes, už jų laikykitės ir jomis grįskite visus savo veiksmus.

Tai kur čia viešieji ryšiai?

Paradoksas, bet pirmieji visų Seimo naujokų darbai – tai sudėtingas pasiruošimas rimtam darbui. Šiame procese iš esmės nėra viešų dalykų. Tik sudėliojus savo veiklos planą galima pradėti kalbėti apie vienų ar kitų temų viešinimą.

Kita vertus, yra ir kitas kelias – nieko neplanuoti ir viską daryti gražulių stiliumi. Bet patarimai populistams – ne mano sritis.

Teisė „atšaukti“ Seimo narį – už ir prieš

Šiandien „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ teko diskutuoti apie galimybę atšaukti išrinktą Seimo narį. Retas yra girdėjęs, jog būtent po šios procedūros Kalifornijos gubernatoriumi tapo Arnoldas Švarcnegeris.

Anglų kalba išrinkto asmens atšaukimo procedūra dažniausiai įvardinama „recall election“, t.y. „atšaukimo rinkimai“. Atskirose JAV valstijose nustatytas rinkėjų skaičiaus barjeras, kurį peržengus organizuojami nauji rinkimai į tą patį postą. Iniciatyvą pareiškusi grupė turi imtis rinkti rinkėjų parašus ir, juos surinkus, naudojamasi peticijų procedūromis, t.y. patikrinamas parašų autentiškumas, startuoja atitinkamos rinkimų procedūros.

Vertinant galimybes tokį mechanizmą diegti Lietuvoje, būčiau už, tačiau reikia įvertinti galimas grėsmes ir jas tinkamai neutralizuoti reikalingais saugikliais:

  • tai neturi tapti politinės kovos priemone, t.y. politiniai oponentai neturi iš to pasidaryti naujos politinės platformos išrinkto asmens kritikai;
  • turi būti numatytas tam tikras laiko tarpas po rinkimų ir (ar) paskutinės tokios procedūros, kada ją vėl galima inicijuoti;
  • reikia deramai įvertinti rinkėjų barjero ribą – ar dažniausiai naudojama 25% riba yra pagrįsta, kaip ji turi būti skaičiuojama daugiamandatės rinkimų apygardos atveju;
  • ar sėkmingai surinktų parašų atveju postą užimantis asmuo turi teisę dalyvauti per-rinkimuose?
  • finansinė procedūros pusė – ar tai turi būti tik biudžeto lėšos, ar verta numatyti pareigą, jog nesurinkus bent minimalaus parašų skaičiaus iniciatoriai turėtų padengti dalį kaštų?

Taigi, procedūra reikalinga ir verta dėmesio, tačiau velnias slypi detalėse ir konkrečioje tvarkoje.

Kaip minėjau kalbėdamas per radiją, šiuo metu tokia procedūra daugeliui Lietuvos piliečių pernelyg didelis ginklas. Daugelis nepatenkintųjų dažnai negalėtų įvardinti, kuo konkrečiai neįtinka Seimo narys, negalėtų argumentuoti, kurie sprendimai neatitiko jų lūkesčių. Kol kas man neteko girdėti, kad kurio nors Seimo nario rinkėjai apskritai kaip nors apsijungę būtų reiškę bendrą nepasitenkinimą. Manau, daugeliu atveju tokios neformalios poveikio priemonės ir viešumas būtų žymiai galingesnė kontrolės priemonė, nei sudėtinga ir brangi per-rinkimo procedūra.

Ar galioja „netikru balsu“ priimti įstatymai?

Prieš savaitę „Atgimimo“ žurnalistas Andrius Raskazovas kalbino mane ir kolegas, kaip vertiname Lino Karaliaus keliones po užsienius, melagystes ir Seimo balsavimo sistemos apgavystę (plačiau – „Karaliaus benefisas“). Vertinti akivaizdžiai niekšišką elgesį lengva – su morale nesusipykusiems žmonėms atsakymai kaip ant delno. Tačiau šį kartą žymiai įdomesnis yra kitas klausimas – tai Lino Karaliaus ir jo kolegos Aleksandro Sacharuko ginantis paskelbti teiginiai apie esą sistemingai vykdomus „balsavimus už kolegas“. Ką tai reiškia? Man tai reiškia vieną labai paprastą dalyką – galimai klaidingą išreikštą ir užfiksuotą piliečių atstovų valią. Pavojus ne tiek svarbus, ar realiai kas nors buvo apgautas, bet dėl paties principo ir jo itin svarbių pasekmių ateičiai.

Jeigu tokia praktika iš tiesų paplitus, tai reikia išsamaus tyrimo ir detalios analizės, kokie teisės aktai buvo priimti tokio mechanizmo pagalba. Aišku, galima būtų numoti ranka, jog tai tikriausiai buvo eiliniai klausimai, neturėję jokios esminės įtakos teisės aktų rengimo ir priėmimo procese. O jeigu ne?

Ne tiek svarbūs konkretūs faktai vienu ar kitu atveju, tačiau žymiai svarbiau bendra tendencija toleruoti tokius pažeidimus. Akivaizdu, jog leidus suvešėti tokiai praktikai netoli gali būti ir kiti žingsniai, kurių dalis tiesiogiai kertasi su teisinės valstybės principais. Pavyzdžiui, kas galėtų paneigti, jog už tuos balsavimus, kurių metų Linas Karalius ilsėjosi Azijoje, jam nebuvo atsilyginta? Lygiai taip pat – ar kas nors galėtų užtikrinti, jog tokia forma nėra kontroliuojama, jog vienas ar kitas Seimo narys negalėtų išreikšti savo asmeninės pozicijos ir už jį balsuoja frakcijos patikėtinis? Ir t.t. ir pan.

Galų gale, ką turėti manyti tie piliečiai, kurių išrinktas Seimo narys leidžia sau taip elgtis? Ar tai reiškia, jog jis jų nuomonę „deleguoja“ kitos rinkimų apygardos piliečiams? Manau, greitai atsirastų daug prieštaraujančių. Tačiau šiuo atveju vienintelis sprendimas ir vertinimo kriterijus – tai pačių piliečių sprendimai per sekančius rinkimus. Jeigu jie atleis tokiems savo „atstovams“ – jų valia, tai tiesiog bus dar vienas įrodymas, jog mano pažiūros smarkiai nenormalios šiandienos Lietuvoje 🙂

Kitas, bet ne paskutinės reikšmės, dalykas – tai visų tokiais balsais priimtų teisės aktų teisinis nepatvarumas. Turėdamas kokį teisinį ginčą, tikrai turėčiau teorinį pagrindą dar vienam gynybos argumentui, jog toks teisės aktas yra antikonstitucinis kaip priimtas neatitinkant tautos valiai, todėl teismo iš karto būtų galima prašyti stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį teismą. Bent pirmu atveju sunkiai įsivaizduočiau teismą atmetant tokį prašymą.

P.S. panaudota Gedimino Žilinsko / „Žmonės“ nuotrauka (iš wikimedia.org).